Atnaujintas 2003 m. sausio 24 d.
Nr.7
(1111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mūsų dienų knygnešio netekus

Paulius Petronis

A†A Paulius Petronis (1916 10 22-2003 01 11)

Sausio 11 dieną, sulaukęs 86 metų amžiaus, Vilniuje mirė Paulius Petronis, politinis kalinys, uolus katalikas, saleziečių vienuolijos idėjų ir katalikiškos literatūros platintojas, publicistas ir keleto knygelių - „Klastingi spąstai“, „Žinoti, kada gana“, „Už aukštuosius idealus“ ir kitų - autorius.
P.Petronis gimė 1916 m. spalio 22 d. Aukštaitijoje, Biržų rajone. Mokėsi pradžios mokykloje. Vėliau susižavėjo vienuolių saleziečių veikla ir svajojo išvykti į Italiją, įstoti į saleziečių vienuolyną ir tapti misionieriumi. Kaip liudija savo atsiminimuose, šią svajonę iš dalies pavyko įgyvendinti, tačiau dėl prastos sveikatos turėjo sugrįžti į Lietuvą. Grįžęs kurį laiką gyveno Saleziečių namuose Vytėnuose, kur lankė progimnaziją ir rengėsi tapti vienuoliu, tačiau sovietų okupacija Lietuvoje šiuos planus galutinai sužlugdė.
Sovietmečiu P.Petronis įgijo medicinos felčerio specialybę, po to pagal šią specialybę darbavosi įvairiose Lietuvos vietovėse. Būdingiausia jo veikla šiuo laikotarpiu - krikščioniškas švietėjiškas darbas. Kaip liudija savo atsiminimuose, matydamas Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, dvasinį skurdą bei aktyvią valdžios kovą prieš krikščionybę, Paulius ryžosi įsitraukti į švietėjišką veiklą. Leido sovietų valdžios draudžiamą spaudą. Iš pradžių darbas pogrindyje vyko perrašinėjant vertingus veikalus mašinėle, o vėliau, apie 1965-uosius, suorganizavo pogrindinių spaustuvių tinklą visoje Lietuvos teritorijoje. Tokiu būdu dešimtys tūkstančių maldynėlių, katekizmų ir kitų religinio bei dorovinio turinio knygelių buvo spausdinama, įrišama ir išvežiojama po visą Lietuvą. Po kelerių metų sovietų valdžios buvo susektas, areštuotas ir nuteistas ketveriems metams griežtojo režimo lagerio.


Nepasakyti žodžiai
Klasės draugo Antano atminimui

Nelinksmos pernai buvo Kalėdos. Per pačias šventes, gruodžio dvidešimt penktosios vidudienį, Alytuje amžino poilsio atgulė klasės draugas Antanas Turauskas. Tai buvo vienas geriausių gyvenime sutiktų žmonių, o paskutiniais metais - ir vienintelis draugas, su kuriuo susitikę pajusdavome šventę. Ir štai Antano nebėra.
Antaną pažinojau nuo 1946 metų, kai iš Notėnų atėjo į Salantų gimnazijos pirmą klasę. Buvo gražus, mielas, bet truputį baikštus berniukas. Skrupulingai laikėsi tvarkos ir drausmės. Net tada, kai trečioje klasėje visi pabėgome iš pamokos, jis liko savo suole. Pamažu išmoko ir vaikiškų išdaigų, ir gimnazistiškų gudrybių, bet visada liko pavyzdingas mokinys.
Antano asmenybės patrauklumą pajutau vėliau, jau studijų metais. Per susitikimus ir laiškus atsiskleidė kelios ryškios jo ypatybės. Ilgėjosi tėviškės, su meile minėdavo mokytojus ir klasės draugus. Mokėjo bendrauti, lengvai užmegzdavo ryšį su sutiktais žmonėmis. Turėjo subtilų humoro jausmą, mėgo pasakoti, kaip Salantuose vienas siuvėjas patarė imtis proto – mesti mokslus ir mokytis amato.
Pats to patarimo nepaklausė ir studijų dienas leido nelabai sočiai. Būdamas vargdienio vaikas, sugebėjo suktis ir mažu pasitenkinti. O svarbiausia – mokėjo atjausti kitus. Viename laiške pasigyrė nusipirkęs paltą, turįs du ir, jeigu laikau tikru draugu, vieną siūlo paimti. Ir ironiškai priduria, kad čia jau būsiąs nelabai draugiškas ir pakiš blogąjį, bet ir šis būsiąs, jo žodžiais, daug vertingesnis už manąjį lietpaltį, ypač žiemos metu.
Tas pavyzdys rodo Antano būdą ir moralinę nuostatą. Tokį jį prisimena ir visada prisimins visi, kas pažinojo. Tiesa, į abstrakčius visuomenės gyvenimo svarstymus tada nesileisdavo, ir nuo politikos stengėsi būti kuo nuošaliau. Jo politika buvo tikėjimo reikalai ir bažnyčia. Net specialybę pasirinko tokią, kuri buvo toliau nuo ideologijos – studijavo farmacijos fakultete.