Atnaujintas 2003 m. sausio 24 d.
Nr.7
(1111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Ora et labora
Darbai
Mums rašo
Atmintis
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kelionė po Žemaičių vyskupiją

Praeitą rudenį būrys Viekšnių vidurinės mokyklos pedagogų, pakviesti kanauninko Vincento Gauronskio, išsirengė kelionėn. Jos pradžioje aplankytą Kelmės rajone esantį Palendrių šv.Benedikto vienuolyną sudaro šiuolaikiškai atrodantys pastatai, pastatyti pagal vienuolynams būdingus reikalavimus: uždaras kiemelis, visi statiniai tarp savęs susieti. Vienuolynui priklauso net 70 ha žemės, kurioje, kaip vėliau sužinojome, auginamos įvairios daržovės, vaismedžiai ir kitos reikalingos kultūros.
Mus sutiko giedro veido besišypsantis vienuolis Bernardas. Žavu buvo klausyti taisyklingos, tačiau su prancūzišku akcentu lietuviškos šnektos. Tai vienintelis vienuolyno gyventojas, bendraujantis su atvykėliais, nes šiaip benediktinai, siekią gyventi tik Dievo artumoje pagal šv.Benedikto regulą, yra pašaukti maldos tarnystei. Jie visiškai nebendrauja su išoriniu pasauliu, ir vienuolyno gyvenamoji dalis yra uždara bet kokiems lankytojams. Norintiesiems praleisti keletą dienų dvasiniame susikaupime yra skirti svečių namai.
Tėvas Bernardas, nusivedęs prie vienuolyno maketo, papasakojo, kad į Lietuvą benediktinai atsikėlė XV amžiuje ir įsikūrė Dotnuvoje. Norint vėl į mūsų kraštą sugrąžinti brolius benediktinus, prieš ketverius metus ir buvo pastatytas vienuolynas Palendriuose. Šiuo metu čia gyvena dvylika vienuolių: septyni prancūzai, vienas amerikietis, keturi lietuviai. Kiekvienas brolis turi savo kambarį ir savo pareigas. Brolis Bernardas esąs atsakingas už svečių priėmimą. Kiti broliai pasiskirstę darbus virtuvėje, skalbykloje, katilinėje, dirbtuvėje ir pan. Yra turtinga biblioteka, kompiuteris, sporto salė, kur žaidžiamas krepšinis, stalo tenisas. Tačiau televizoriaus vienuolyne nėra, nes jis pernelyg atitraukia nuo dvasinio susikaupimo. Ir vienas su kitu broliai bendrauja tik tiek, kiek būtinai reikia. Keliasi penktą valandą ryto ir dieną pradeda giesmėmis. Meldžiasi per dieną septynis kartus. Septintą valandą ryto yra meldžiamasi už visus dienos darbus pradedančius žmones. Tad vakare mintyse turėtume padėkoti benediktinams už gera linkinčias jų maldas.
Vienuolyno bažnyčioje kaip tik vyko vienos iš septynių pamaldų. Čia įspūdingai atrodė šešių tonų akmuo-altorius, atvežtas iš Švedijos, netradicinė Nukryžiuotojo figūra ir nieko aplink tarsi neregintys vienuoliai, visi susitelkę į maldą ir giesmę.
Toliau vykome pasižiūrėti pasaulinės reikšmės architektūros paminklo - Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios bei tėvų bernardinų vienuolyno. Ypatinga jau pati vietovė: šeši vienas nuo kito ne per toliausiai išsidėstę ežerai. 1609 metais LDK vėliavininkas bei Žemaičių teismo teisėjas Andrius Valavičius nupirko netoli kalvelės esančią žemę, pakvietė bernardinus ir pats rėmė vienuolyno statybą. 1633 metais buvo pastatyta bažnyčia ir vienuolyno pastatai. Vėliau buvo tęsiami bažnyčios vidaus ir išorės baigiamieji bei vienuolyno statybos darbai. Šiandien yra išlikęs XVIII a. pabaigoje suformuotas galutinis vienuolyno komplekso vaizdas - prie bažnyčios uždaras stačiakampis kiemas-šventorius su arkadinėmis galerijomis. Jose buvo nutapytos 24 freskos, vaizduojančios atskirus Biblijos epizodus ir Kristaus gyvenimo bei kančios scenas. Šiose arkadose vietinio bajoro Simano Ganiprauskio lėšomis įrengtos Kryžiaus kelio stotys, kurių kiekvienoje įmūryta žiupsnelis žemių, parvežtų iš Jeruzalės. Stotis popiežius Benediktas XIII apdovanojo atlaidais.
Ištaigingas didysis Tytuvėnų bažnyčios altorius užbaigtas 1778 metais. Tai bene paskutinis toks ryškus barokinės dailės pavyzdys Lietuvoje. Bažnyčioje yra dar aštuoni puošnūs altoriai. Akį traukia fundatorių Andriaus bei Jeronimo Valavičių portretai, šventųjų gyvenimus vaizduojantys paveikslai.
Patalpoje už altoriaus spaudos draudimo metais veikė slapta lietuviška mokyklėlė. Bažnyčion įėję žandarai pamatydavo besimeldžiančius žmones ir net neįtardavo, kas vyksta tuo metu už altoriaus. Užlipę į patalpą kitapus altoriaus, pamatėme vienuolių maldos vietą. Pasirodo, čia besimeldžiantys broliai galėdavo pro groteles pažvelgti į savo artimuosius. Apžiūrėjome vienuolių celę, žvelgėme į kietą lovą, ranka perbraukėme per šiurkštų abitą.
Savita Kristaus kančios laiptų koplyčia. Ji pastatyta 1771-1775 metais „Scala Santa“ pavyzdžiu, turi 30 pakopų, kuriomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, keliais kopia aukštyn, bučiuodami kiekviename laipte po stikliniu gaubtu įdėtas šventas relikvijas, atgabentas iš Palestinos. Tytuvėnuose yra didžiausias Lietuvoje varpas, sveriantis 846 kg. Kartu keliavęs Vitalis Lizdenis bažnyčioje pagrojo vargonais.
Kaltinėnų moderni bažnyčia ir Reabilitacijos centras - visiškas kontrastas Tytuvėnams. Tvarkinga, meniškai įrengta Reabilitacijos centro aplinka, jūros akmenukais iškloti takeliai, vazos, baseinėliai ir maži čiurlenantys fontanėliai. Visur jaukus apšvietimas. O bažnyčia - tai šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Neįprastas tradicinei bažnyčiai Nukryžiuotasis, marmurinis altorius, iš medžio išdrožtas Kristaus kančios kelias, elektriniai vargonai - viskas modernu.
Švč.Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje Kražiuose vėl prisimename Kražių skerdynes. Bažnyčia statyta 1757-1763 metais. O po 1893 m. lapkričio 22-24 d. trukusių kazokų vykdytų žudynių tiek nebuvę lietaus, kiek buvę kraujo. Išgirdome apie platų tunelį, per kurį net su žirgais perjoti buvę galima. Nusileidę požemiuosna, kur sukalbėjome maldą prie vienuolės palaikų, stabtelėjome ties bajorų Stašauskių palaikais.
Netoli bažnyčios Kražiuose stovi Šv.Roko koplyčia. Kražių klebonas kun. A.Budrius surado turtingus tautiečius Čikagoje, ir šie parėmė koplyčios atnaujinimą. Pirmąjį sekmadienį po Žolinės, per atlaidus, Kražiai atgyja nuo daugybės žmonių, garbinančių ligonių globėją šv.Roką.
Varnių Katedra pastatyta 1691 metais. Čia dar gyva vyskupo Motiejaus Valančiaus dvasia, čia formavosi A.Baranausko, poeto Strazdelio talentai. Tautos istorijon įėjusi fundatoriaus vyskupo Kazimiero Paco pavardė. Istorinių relikvijų eilėn mūsų akivaizdoje buvo padėta ir vyskupo P.Ramanausko lazda, kurią atvežė mus lydėjęs kanauninkas V.Gauronskis. Katedros požemiuose ilsisi Šventojo Rašto vertėjas vyskupas Juozapas Arnolfas Giedraitis bei Simonas Mykolas Giedraitis.
Telšių Katedros istorija skaičiuojama nuo 1624 metų, nuo pirmtakės medinės bažnyčios. Gaisrai ir karai naikino senuosius statinius, ir štai 1762 metais pradėta statyti mūrinė bažnyčia - dviejų aukštų, klasicizmo ir vėlyvojo baroko derinys. Antrajame aukšte esantis centrinis altorius, skirtas vienam iš didžiųjų pranciškonų šventųjų - šv.Antanui. Šv.Antano paveikslas tikinčiųjų laikomas stebuklingu. 1815 metais vienuolyno bažnyčia tapo ir Telšių parapijos bažnyčia.
1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI bule buvo įkurta Telšių vyskupija, o buvusi pranciškonų bažnyčia tapo Katedra. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas Vasario 16-osios akto signataras kun. J.Staugaitis. Prie jo bei vyskupo P.Ramanausko ir Dievo tarno kankinio vyskupo V.Borisevičiaus palaikų nulenkėme galvas Katedros kriptoje.
Kelionei neprireikė daug lėšų, tačiau grįžome iš naujo suvokę savo krašto praeities kultūrines, istorines vertybes.

S.VAIŠNIENĖ
Viekšniai, Mažeikių rajonas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija