|
Siaubingi
istoriko įsitikinimai
Civilizuotoje Vakarų visuomenėje
teigiama ir psichologų bei sociologų tyrimais patvirtinta, kad
vienas pagrindinių valstybės garantų yra jos piliečių tautiškas
sąmoningumas. Jo stoka yra priežastis nesuvokimo savo pareigų
nei tautai, ne valstybei, pagarbos bei meilės tautinei kultūrai
ir tautos istorinei praeičiai neturėjimas. Toks savo tautos vardo
naudotojas bjauroja tautos ir valstybės įvaizdį ir žlugdo pačią
valstybę.
Kaip sąmoninga lietuvė patriotė ir tikinti katalikė, išpažįstanti
Dievo Žodį - Tiesą, Gėrį ir gyvenimo Grožį, negaliu tylomis priimti
Lietuvos istoriko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus
Liudo Truskos istorinio nusišnekėjimo kalbą, pasakytą pernai
rugsėjį akademinės konferencijos metu Varšuvoje. Perskaičius tos
konferencijos aprašymą, rašytą konferencijos dalyvio R.Čekučio
(Atgimimas, 2002 09 21), apėmė siaubas. Užgavo tautiškus mano
jausmus, kurie buvo išugdyti lietuviškos mokyklos dar prieš 1940-uosius
laisvoje Lietuvoje.
Gyvenimui taip susiklosčius, teko palikti Lietuvą 1944-aisiais
ir gyventi svetimame, bet laisvame krašte, JAV. Visa savo dvasine
esybe nebuvau (kaip ir visi išeivijoje) niekada nutolusi nuo savo
Tėvynės, jaučiau didelę pagarbą Tėvynėje kovojantiesiems už laisvę,
didelį skausmą už okupanto daromą skriaudą tautos gyvenimui ir
stengėmės visi, kuo ir kaip, pagelbėti siekiantiesiems laisvės.
|
|
|
Kas
tas Liudas Truska?
Man teko ilgą laiką budėti Ypatingajame
archyve, buvusiame KGB rūmuose, kad jo neišvogtų tokie istorikai
kaip Liudas Truska. Tada aš jį pirmą kartą pažinau ir supratau,
koks jis žmogus ir kam jis tarnauja. Tai įdomi asmenybė.
Mums buvo pateiktas sąrašas, ką leisti į archyvus ir ko neleisti.
Tame sąraše buvo ir L.Truskos pavardė. Ir nors mes L.Truskos neleisdavome
į patalpas, bet jis kažkokiais paslaptingais takais prasiskverbdavo
į archyvą. Mes, du vyrai, jį mandagiai už parankių išvesdavome į
gatvę. Bet dar tą pačią dieną jis vėl atsirasdavo patalpose. Tekdavo
iš naujo kartoti tą pačią procedūrą. O neseniai, perskaitęs Jono
Mikelinsko straipsnį Kur veda dviejų mąstysenų simbiozė? (XXI
amžius, 2003 01 15, Nr. 4) geriau supratau, kas jis per žmogus.
Nors ir anksčiau man nebuvo priimtini jo išvedžiojimai ir Lietuvos
istorijos falsifikavimas. |
|
Skaudžios
istorijos pamokos
1793 m. sausio 23 d. Rusija ir Prūsija
pasirašė sutartį dėl Lietuvos ir Lenkijos valstybės II padalijimo.
Rusijai iš Lietuvos atiteko Vilniaus, Naugarduko ir Brastos vaivadijų
dalis ir visa Minsko vaivadija. Iš Lenkijos Rusija pasiėmė Lenkijos
Ukrainą. Prūsija priglobė Didžiąją Lenkiją su Torunės ir Gniezno
miestais. Rusijos kariuomenė Gardine apsupo Respublikos Seimą ir
privertė patvirtinti padalijimą.
Praėjus 146 metams, istorija pasikartojo. Slaptuoju Molotovo-Ribentropo
protokolu Didysis Reichas pasiskyrė sau pusę Lenkijos ir Lietuvą.
Sovietų Sąjungai taip pat turėjo atitekti Rytų Lenkija, Latvija,
Estija, Suomija, Besarabija. Suomių ryžtas priešintis ir lietuvių
šiaudinis neutralitetas privertė agresorius savo grobikiškus planus
tik pataisyti, bet anaiptol ne pakeisti. Lietuvą persirašė sau sovietai,
o Suomija apgynė nepriklausomybę, prarasdama dalį teritorijos. Pavergtoje
Lietuvoje Kremliaus suorganizuotas liaudies seimas pripažino okupaciją
teisėta paprašė jau užgrobtą kraštą priimti į Sovietų Sąjungą.
|
|