Atnaujintas 2003 m. sausio 29 d.
Nr.8
(1112)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Susitikimai
Lietuva
Valstybė ir bažnyčia
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Proza
Nuomonės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Novorosijsk“ žūties paslaptys

SSRS gynybos ministro maršalo G.Žukovo vizitas kreiseryje „Kuibyšev“ 1956 metais
Kreiseryje „Kuibyšev“ 1957 metais lankosi
Afganistano karalius Zachir Šachas

Maršalas G.Žukovas - kreiseryje „Kuibyšev“. 1956 metai

Nuotraukos iš Leonardo Andriulaičio albumo

Dokumentuose su grifu „Visiškai slaptai“

Tirti linijinio laivo „Novorosijsk“ žūties aplinkybėms Maskvoje jau tą pačią dieną buvo sudaryta Vyriausybinė komisija iš penkių žmonių, kuriai vadovavo SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas V.A.Malyševas. Į komisiją įėjo tuo metu einantis Karinio jūrų laivyno vado pareigas admirolas S.Gorškovas, laivų statybos pramonės ministro pavaduotojas B.Būtoma, MVD ir KGB atstovai - A.Lunevas ir A.Žilinas. Į komisiją neįėjo vis dar formaliai vadovavęs laivynui admirolas Kuznecovas. Tačiau jis savo iniciatyva atvyko į Sevastopolį ir pareikalavo, kad jam būtų leista dalyvauti komisijos tiriamajame darbe. Jam atsakyti neišdrįso.
Vyriausybinės komisijos nariai apklausė liudytojus, laivo specialistus. Sprogimas linijiniame laive buvo užfiksuotas visuose įlankoje stovėjusiuose laivuose, jį girdėjo ne tik Sevastopolyje, bet ir geofizinėse Krymo stotyse. Kvalifikuotų ir patyrusių budinčių signalininkų iš aplinkinių laivų parodymai buvo nevienodi. Pirmasis sprogimą išvydo kreiserio „Frunzė“ budintis signalininkas Voronkovičius. Vyriausybinei komisijai jis liudijo: „…Stoviu ir staiga išgirdau stiprų duslų sprogimą. Sprogimas - vienas, tarsi du kartus kažkas sprogo… Iš linijinio laivo „Novorosijsk“ išsiveržė didelis ugnies kamuolys ir, keletą kartų persivertęs per bortą, aprimo. Veržėsi dūmų kamuoliai su liepsna. Degė apie dvi minutes. Mačiau, kaip ėmė smigti laivo priekis… Labiausiai sprogimo išsigando artileristai iš BČ-2. Kas sprogo? Pirmoji mintis - ginklų atsargos, juk tokių istorijų laivyne daug. Manoma, jog ir carinės Rusijos linijinio laivo „Imperatorienė Marija“ 1916 metais Sevastopolyje, italų linijinio laivo „Leonardas da Vinčis„ ir kitų laivų katastrofos priežastys - sprogimas ginklų sargykloje.
Tačiau artilerijos dalies vadas kapitonas leitenantas Marčenka miegojo 20-oje kajutėje, kuri buvo vidurinėje laivo dalyje prie dešiniojo borto; jis komisijai aiškino: „Pasigirdus dusliam sprogimui ir sudrebėjus laivui, mane lovoje pamėtėjo, bet niekas iš daiktų nenukrito, netgi grafinas su vandeniu ir stikline liko kaip stovėję“. Kiekvienas jūreivis, likęs gyvas po tragedijos, rašė paaiškinimus. Per trumpą laiką, po 19 dienų, Vyriausybinė komisija savo pranešime padarė išvadas, jog „tikriausiai pagrindinė sprogimo linijiniame laive priežastis - sprogimas, užkliudžius nuo Antrojo pasaulinio karo likusią miną… negalima atmesti ir diversijos“. Ekspertų nuomone, mina galėjo sprogti ir dėl nedidelio smūgio, užkliudžius ją inkaro grandine katastrofos išvakarėse. Šis laivas neturėjo priešmininių įtaisų ir buvo bejėgis prieš magnetines minas. Be to, ir po 1944-1946 metų Sevastopolio išminavimo operacijos galėjo likti minų.
Vyriausybinė komisija nustatė, jog nors po sprogimo priekinėje „Novorosijsk“ dalyje atsirado milžiniška skylė, bet laivas paviršiuje išsilaikė dvi valandas 40 minučių, o per tą laiką jis turėjo ir galėjo būti išgelbėtas. Vienintelis ir patikimiausias būdas gelbėjant laivą ir žmones buvo greitas laivo patraukimas ant seklumos savomis pajėgomis - varomosiomis mašinomis. Pagrindinės varomosios mašinos turėjo būti paleistos po 30-40 min. nuo sprogimo, tą mašinų skyriaus komanda savo iniciatyva ir padarė, pasirengė paleisti visus pagalbinius varomuosius mechanizmus.
Atvykę į laivą viceadmirolai Parchomenka ir Kulakovas nesugebėjo koordinuoti gelbėjimo operacijos darbų, laiku nedavė pagal įstatus numatytų įsakymų, rekomendacijų. Užuot nurodę paleisti linijinio laivo varomąsias mašinas - variklius, davė nurodymą buksyruoti laivą, kai jau buvo išmestas inkaras, nedavė komandos nukirsti inkaro grandinę. Todėl laivą buksyruoti buvo pragaištinga: pirma, sudarė klaidingą žmonėms iliuziją, jog laivas bus išgelbėtas, antra, nors vis labiau sviro kairysis bortas, laivą buksyravo į tą pačią - kairę pusę. Tai tik paspartino laivo grimzdimą į dugną.
Vadovaujantys gelbėjimo operacijai karininkai buvo dezorganizuoti: laive atsirado keturi vadovaujantys asmenys ir nė vienas jų nesiėmė pagrindinės atsakomybės. Visi jie buvo skirtingose laivo dalyse ir kiekvienas vadovavo „iš savo varpinės“. Taip buvo pažeisti karinio jūrų laivyno įstatai. Visi keturi vadovaujantys karininkai buvo viršutiniame laivo denyje, jų įsakymai buvo neryžtingi, jie nežinojo tikrosios padėties, vadovavosi tik negausia žmonių, kovojusių su vandens veržimusi į laivą, informacija. Visi keturi vadovai per visą gelbėjimo laiką nė nebandė aiškintis susidariusios padėties, kad išgelbėtų laivą ir žmones. Laivo jūreiviai, viršilos ir karininkai, BČ-5 vadas Matusevičius, vadai Gorodeckis ir Ivanovas puikiai kovojo su besiveržiančiu vandeniu, kiekvienas jų gerai išmanė savo darbą, rodė iniciatyvą, bet jų pastangų neužteko. Reikėjo kvalifikuotos, gerai organizuotos gelbėjimo komandos.
Atvykę į pagalbą iš aplinkinių laivų gelbėtojai nebuvo reikiamai suorganizuoti ir nesudarė vienos komandos. Jie buvo palikti savo iniciatyvai arba net stovėjo viršutiniame denyje, nežinodami, ką daryti. Likus pusvalandžiui iki laivo panirimo dugnan, tomis lemtingomis minutėmis avarinei gelbėjimo komandai iš kitų laivų buvo duotas įsakymas palikti linijinį laivą. Neatsakingas vadovavimas gelbėjimo darbams privedė prie to, jog „vanduo buvo perpumpuojamas iš jūros į jūrą“.
Vadovaujantys viceadmirolai Parchomenka ir Kulakovas, eskadros vadas Nikolskis ir linijinio laivo vadas Churšudovas, nesiimdami reikiamų priemonių gelbėjant laivą, nuskalstamai pasielgė ir žmonių atžvilgiu. Buvo visos sąlygos išgelbėti bent 300 žmonių: arti krantas (apie 100 metrų), apie „Novorosijsk“ buov 60 įvairių netoliese esančių laivų, nuo sprogimo iki laivo nugrimzdimo į dugną praėjo 2 val. 45 min. Tiek laiko pakako apgalvoti sprendimus ir imtis priemonių padariniams likviduoti. Viršutiniame denyje buvo sušaukta apie 800-900 jūreivių ir viršilų, kurių nereikėjo skirti kovoti su vandeniu. Nebuvo numatyta, kokiai kritinei situacijai esant reikia evakuoti iš laivo žmones. Netgi tada, kai laivas pasviro 18 laipsnių kampu, kai trečdalis denio paniro po vandeniu ir viceadmirolui Parchomenkai buvo pranešta apie tai, - o kritinė laivo svirimo riba yra 20 laipsnių, - ir tada nebuvo įsakyta gelbėti žmones. Kažkas (kas, nenustatyta), likus keletui minučių iki nugrimzdimo, davė komandą palikti apatines patalpas ir postus, bet tai padaryti dalis žmonių nespėjo.
Žmonės denyje buvo išrikiuoti penkiomis šešiomis eilėmis, kai svirimo kampas buvo toks didelis, jog pastovėti buvo neįmanoma - jūreiviai griebėsi už ko pakliuvo, laikėsi vienas už kito. Nebuvo komandos prieš šokant iš laivo nusiimti sunkius drabužius, atsirišti batus. Tik kai drioksėdamas laivas staiga pasviro, žmonės pabiro į vandenį, tik tada kažkas sušuko: „Šokite į vandenį“. Bet jau buvo per vėlu: vienus laivas pasiglemžė po savimi į dugną, kitus prisvaigino krisdami nuo laivo įvairūs daiktai, dar kiti silpnai mokėjo plaukti. Tai pagrindinės komisijos tiriamojo darbo išvados. Šios Vyriausybinės komisijos išvados buvo įslaptintos. Laivo žūties kaltininkais paskelbė Pachomenką, Kulakovą, Nikolskį, Churšudovą, kontradmirolą Galickį. Jiems buvo sumažinti laipsniai, 1-ojo rango kapitonas A.Kuchta (jis tuo metu atostogavo) ir jo padėjėjas Serbulovas buvo atleisti iš laivyno. Žuvusiųjų skaičių taip pat slėpė nuo visuomenės. Be to, po keleto mėnesių valdžios viršūnėse buvo nutarta įslaptinti liudytojų parodymus, tiriant katastrofos aplinkybes, ir nekelti baudžiamosios bylos Juodosios jūros laivyno vadovams. Admirolas Kuznecovas buvo nušalintas nuo visų pareigų ir užimamų postų. Jo vietą užėmė Gorškovas. Parchomenka išvyko tarnauti į Ramųjį vandenyną. Dar kažkas dėl akių buvo nubaustas, bet nelabai griežtai.

Linijinio laivo „Novorosijsk“ žūtis - atsitiktinumas ar diversija?

Linijinio laivo žūties tyrimo komisija oficialiose išvadose neatmetė diversijos galimybės. Kieno diversijos? Kokiu tikslu vykdytos? Apie tai išvadų dokumente nepasakyta nė žodžio. Bet jūreiviai - visas laivynas nuo jūreivių iki admirolų - pagal savo nuomones padalijo tarsi į dvi stovyklas. Vieni tikėjo, kad sprogo užsilikusi nuo karo vokiečių mina ir pateikė svarių argumentų, kiti karštai įrodinėjo - tai diversija.
Po Vyriausybinės komisijos tyrimų išvadų nusiraminta. Neįtikėtina, kad šalyje, kur dešimtmečiais klestėjo žvalgyba, nebuvo išsamiai išnagrinėta diversijos versija. To meto SSRS Ministrų Tarybos dokumentuose su grifu „visiškai slaptai“ rašoma apie „didelius pažeidimus saugant Sevastopolio bazę nuo povandeninių laivų“. 1955 metais laivynas rengėsi paradui, šoniniai uosto vartai nakčiai nebuvo uždaromi, kartais išvis nebuvo stebima, ar bazės prieigose nepasirodo povandeniniai laivai. Uosto vartus turėjęs saugoti laivas buvo išplaukęs. Sprogimo naktį netgi neveikė triukšmo pelengatoriai - vyko neplaninis jų remontas.
Techninės diversijos galimybės Sevastopolio įlankoje neleidžia atmesti ir tas faktas, kad 1955 metais italų karinėse pajėgose buvo sukurti labai tobuli mažyčiai povandeniniai laivai SX-404 ir SX-506, skirti kariniams plaukikams išlaipinti. Diversijos šalininkų akys nukrypo į Italiją. Sovietinė karinė ir jūrų publicistika nedelsdama iškėlė „itališkąją“ diversijos versiją, pasitelkdama pikantiškų pasakojimų apie Italijos povandeninių diversantų vadą kunigaikštį Valerio Borgezį (rusų vadintą „juoduoju kunigaikščiu“). V.Borgezis buvo vedęs rusų dvarininkaitę Dariją Olsiefjevą, kuri dar maža 1918 metais buvo išvežta į Italiją, tėvų turtas nacionalizuotas. O ji vis raginusi vyrą atkeršyti už patirtą skriaudą. Itališką versiją ypač kėlė spaudoje rusų rašytojas marinistas Nikolajus Čerkašinas. B.Karžavinas, rengdamas savo dokumentinę istorinę knygą apie linijinį laivą „Novorosijsk“, taip pat kėlė diversijos versiją. 1988 metais JAV pasirodė Džeimso Obergo knyga „Atskleidžiant sovietines katastrofas“, kurioje taip pat nenurodoma sprogimo laive priežastis.

Itališkoji diversijos versija

„Novorosijsk“ - buvęs italų laivyno pasididžiavimas „Julijus Cezaris“. Jis buvo pastatytas 1911-aisiais, 1933-1937 metais rekonstruotas ir modernizuotas. Didžiulio, 186 metrų ilgio laivo pagrindinių pabūklų vamzdžiai buvo 17 metrų ilgio, artilerijos sviediniai pasiekdavo taikinius, esančius už 50 kilometrų.
Po Antrojo pasaulinio karo laivas atiteko Sovietų Sąjungai kaip dalis Italijos reparacijos. 1949-ųjų vasarį jame buvo iškelta sovietų vėliava, ir laivas priskirtas Juodosios jūros laivynui. Per Antrąjį pasaulinį karą V.Borgezis viešai pagrasino, kad joks italų laivas neplaukios su bolševikų vėliava. Beje, vienas rusams atitekęs italų kreiseris buvo nepataisomai sugadintas dar pakeliui į sovietų teritorinius vandenis.
Senos aristokratų giminės palikuonis V.Borgezis - fašistinės Italijos karinio laivyno pirmojo rango kapitonas. Prasidėjus karui, jis įkūrė diversinį padalinį, kurio pagrindą sudarė koviniai narai. V.Borgezis pats atrinkinėjo šio būrio narius. Visi jie buvo patriotai ir puikūs plaukikai. Buvo įkurta itin slapta narų mokykla, tobulinama įranga ir minos. Italijos povandeniniai diversantai taip ištobulėjo, kad su V.Borgeziu konsultavosi pats SS ypatingosios paskirties dalinio įkūrėjas ir vadas Otas Skorcenis (vėliau amerikiečiai jį pavadino pavojingiausiu žmogumi Europoje). Grįžęs iš Italijos, jis įkūrė analogišką padalinį Vokietijoje. Karo pabaigoje kunigaikštis vadovavo visai diversinei flotilei. Nors buvo aukšto rango, pats dalyvavo daugelyje operacijų.
Pagal taikos sutartį Italija privalėjo sunaikinti laivyno puolamąsias dalis, o joje tarnavusius jūrininkus - demobilizuoti. Tačiau dalis šių pajėgų buvo išsaugota. Kelerius metus išbuvęs anglų nelaisvėje, pagal amnestiją į šalį sugrįžo ir V.Borgezis. Dar po kelerių metų Italijos laivyno narų diversantų mokymo centrui jau vadovavo D.Birindelis, vienas artimiausių V.Borgezio bendražygių. Paskui jis tapo viso karinio laivyno vadu, o vėliau vadovavo jungtinėms NATO jūrų pajėgoms Pietų Europoje.
Vargu ar Italijos archyvuose saugomi kokie nors dokumentai, pasakojantys apie sprogimą po linijinio laivo „Novorosijsk“ dugnu. Tai, kad laivui nuskendus, „itališkąją“ versiją aukštoji karinio jūrų laivyno vadovybė traktavo rimtai, tarkim, įrodo ir toks faktas, jog netrukus po tragiškų įvykių šiame linijiniame laive visi iš Italijos perimti laivai, buvę Juodosios jūros laivyne: kreiseris „Kerčė“, keturi eskadriniai minininkai, povandeninis laivas - buvo nurašyti iš karinės apskaitos ir išsiųsti supjaustyti. Tačiau rusams nepakako informacijos, kad galėtų pareikšti kokias nors pretenzijas italams. Ši versiją remiasi tik netiesioginiais įkalčiais ir spekuliatyviomis prielaidomis. Prie jų galima priskirti ir Borgezio pareiškimą, kad nė vienas italų laivas ilgai netarnaus bolševikiniame laivyne, tą rodo ir uždaras italų jūrų karininkų grupės apdovanojimas garbingais ordinais tuoj po „Novorosijsk“ žūties, ir daugybė kitų faktų.
B.Karžavinas, rengdamas spaudai knygą, į Paryžių parašė laišką Darijos Olsiefjevos ir V.Borgezio dukrai Elenai, kuriame paklausė, ar jos tėvas prisidėjo prie linijinio laivo žūties. Atsakymą autorius gavo, bet jame Elena nutylėjo apie savo tėvą V.Borgezį.

Diversiją įvykdė „savi“?

Kai kurie katastrofų tyrinėtojai teigia, jog „Novorosijsk“ susprogdino ne užsienio diversantai, o savi - sovietiniai. Apie šios versijos prielaidas užsimena ir rašytojas B.Karžavinas, ją plėtoja žinomas bestselerių „Partijos auksas“ ir „Prezidento sostas“ autorius Igoris Buničius, karinės jūrų aviacijos atsargos papulkininkis. Prisiminkime į tuos metus.
1955-ųjų spalį Sevastopolis minėjo Krymo karo gynybos 100-ąsias metines. Spalio 13-ąją ta proga mieste vyko iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo Jaltoje poilsiavęs N.Chruščiovas, lydimas N.Bulganino. Miestui didvyriui buvo suteiktas Raudonosios žvaigždės ordinas. Į iškilmingą ordino įteikimo ceremoniją atvyko K.Vorošilovas, A.Mikojanas ir G.Žukovas, tik ką paskirtas Sovietų Sąjungos gynybos ministru. Ta proga G.Žukovas lankėsi Juodosios jūros laivyne, lydimas karinio jūrų laivyno vado admirolo N.Kuznecovo. Tiesa, admirolas N.G.Kuznecovas, po gegužės mėnesį patirto miokardo infarkto, dar gydėsi ir karinio jūrų laivyno vado pareigas faktiškai ėjo admirolo N.Kuznecovo pirmasis pavaduotojas viceadmirolas I.Gorškovas. Lankydamasis laivuose, N.Chruščiovas pranešė jūreiviams ir viršiloms džiugią žinią - tarnyba laivyne bus sutrumpinta iki ketverių metų.
Tais metais tarptautinė padėtis buvo įtempta. Dar gegužės mėnesį buvo sudarytas Varšuvos blokas. Sovietų Sąjunga išbandė naujo tipo atominius ir vandenilinius ginklus. Ženevoje Sovietų Sąjungos, JAV, Anglijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai aptarė ginkluotės klausimus, santykius tarp Rytų ir Vakarų. Sukauptos pagrindinės karinės jūrų pajėgos Sevastopolyje paaštrėjusios tarptautinės padėties sąlygomis reikalavo ypatingo budrumo. Spalio mėnesio pabaigoje buvo rengiamasi 38-ųjų Spalio revoliucijos metinių paradui. Spalio 27-28 dienomis šiaurinėje Juodosios jūros dalyje stovėjo tik užsienio laivai, ir visi buvo pasirengę išplaukti Bosforo link.
Sovietų Sąjungos valdžios viršūnėse ne visi buvo patenkinti admirolo N.Kuznecovo vadovavimu kariniam jūrų laivynui. Buvo pastebima trintis tarp admirolo N.Kuznecovo ir N.Bulganino, tarp N.Kuznecovo ir G.Žukovo. Laivyne admirolą mėgo, jaunus jūreivius žavėjo N.Kuznecovo karjera. 30 metų N.Kuznecovas jau buvo kreiserio vadas, 34 – erių vyriausiasis karinio jūrų laivyno patarėjas Ispanijos kare; 35-erių – vadovavo Ramiojo vandenyno laivynui; dideli jo nuopelnai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, „vaduojant“ Sevastopolį; 50 metų - admirolas, Sovietų Sąjungos didvyris. Ypač N.Kuznecovo santykiai su G.Žukovu ir N.Bulganinu pablogėjo po Stalino mirties. Kaip minėta, Stalinas siekė sukurti stiprų Juodosios jūros laivyną ir tam negailėjo lėšų. N.Kuznecovas, tapęs karinių jūrų pajėgų ministru ir Sovietų Sąjungos laivyno admirolu, ėmė realizuoti Stalino idėją.
Stalinui mirus, Kremliaus perversmas pakoregavo ateities planus. Tada G.Žukovas padėjo N.Chruščiovui tapti partijos lyderiu, o šis - G.Žukovui atsidėkodamas - skyrė jį gynybos ministru. N.Kuznecovas, nepaisydamas su besikeičiančios vidaus politinės atmosferos, savo pasisakymuose aistringai dėstė karinio jūrų laivyno versiją. Jo užmojai kirtosi su G.Žukovo koncepcija. Maršalo ir admirolo santykiai tapo įtempti. G.Žukovas suprato, kad jei Kuznecovo idėja bus realizuota, tai naujiesiems linijiniams laivams neišvengiamai atiteks visas fondo plienas, skirtas naujiems tankams. Sovietinio generalinio štabo analitikai po karo parengė slaptą pranešimą, kuriame buvo teigiama: jei Sovietų Sąjunga apskritai neturėtų laivyno, tai Antrasis pasaulinis karas būtų pasibaigęs metais anksčiau. Pateikti duomenys rodė, jog sovietinis laivynas karo metais patyrė vien nuostolius, neatnešė naudos. Žukovo reakcija į šią informaciją buvo vienareikšmė. Todėl Žukovas nutarė nušalinti nuo pareigų admirolą Kuznecovą, bet tam reikėjo surasti rimtą priežastį. Čia pasitarnavo provokacija…

Kokia žuvis plaukiojo „akvariume“?

Į šį klausimą buvęs GPU ryšių karininkas Vladimiras Rezunas, 1978 metas pabėgęs į Vakarus ir tapęs populiariu rašytoju Viktoru Suvorovu, paprastai atsakydavo: „Ten tik vienos rūšies žuvys - piranijos, sugrauš ir kaulų nesurasi“.
Taip jau atsitiko, kad šeštojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje žvalgybai ir kontržvalgybai vadovavo vienas žmogus - KGB generolas Ivanas Serovas. Karjerą pradėjęs dar vadovaujant Ježovui, karo metais išgarsėjo visoje Lubiankoje deportuojant Šiaurės Kaukazo ir Uralo tautas. Kai 1953 metų birželį, Žukovui įsakius, kariškiai suėmė Beriją, I.Serovas tuoj suprato, iš kur vėjas pučia, ir perbėgo „stipriųjų“ pusėn. Netrukus I.Serovas tapo naujai suformuoto KGB viršininku. O komunistų partija niekada negailėjo pinigų žvalgybai ir diversijoms. I.Serovo KGB galia buvo beribė, o jis pats privalėjo atsiskaityti tik trims žmonėms: N.Chruščiovui, Žukovui ir generalinio štabo viršininkui Sokolovskiui.
Pasak V.Suvorovo, socializmas Rusijoje visada rėmėsi baime, baimė - skundikais. 1991 metais rusų tautai reikėjo likviduoti skundikus kaip klasę. Tai nebuvo padaryta. Todėl Rusija buksuoja.

Tikrovė ar versija - taip galėjo įvykti

Jam pasakė, kad mina - mokomoji. Nebuvo pagrindo netikėti. Užduotis paprasta: slapta prisiartinti prie „Novorosijsk“ ir pritvirtinti ją priekinėje dalyje. Tikslas - patikrinti laivyno kontržvalgybą. „Kad tie dykaduoniai veltui košės nevalgytų“, - pasakė jam žmogus, tiesiogiai vadovavęs šiai operacijai. Ir pridūrė: „Ne pirmąkart“.
Specialiosios paskirties vyr. leitenantas ir du mičmanai, aprūpinti priemonėmis, užsidėjo akvalangus…
Kada ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir diversantų padaliniai, būdami vienose rankose ir jau iš pat pradžių vienas su kitu konkuruodami, gali padaryti bet ką vardan savo tikslo - gero nelauk.
1955 metais specialiesiems kariniams daliniams sukako 15 metų. Jie kartais keitė savo struktūrą, žmonių skaičių, bet tikslai ir darbo metodai liko nepakitę - tai diversijos ir teroras. Suprantama, karo metais. Bet kai karas baigėsi, reikėjo kažkaip treniruotis. Nedidelės jūrų akvalangistų diversantų grupės, vadovaujamos pulkininko Jelifanovo, tęsė savo mokslą visuose laivynuose, tarp jų ir Juodosios jūros.
…Kada pasigirdo sprogimas ir reide sumirksėjo aplinkinių laivų šviesoforai, diversantai metėsi prie savo viršininko: „Kas čia vyksta?!“ Viršininkas, nė nemirktelėjęs, pareiškė, kad jiems per klaidą išdavė ne tą miną - kovinę vietoj mokomosios. Visgi viršininko tonas buvo toks, kad niekam nebuvo noro toliau klausinėti.
Tuoj po sprogimo minėtą vyr. leitenantą pervedė į naują tarnybą - Ramiajame vandenyne. Ten jį tuoj areštavo, sufabrikavo bylą, įkalino. Motyvas - kažkoks tarnybinis nusižengimas. Po to amnestavo. Atsėdėjęs žmogus sugrįžo į Krymą ir džiaugėsi, kad viskas nurimo.
N.Kuznecovas buvo „neutralizuotas“ - galutinai. Praėjus porai mėnesių po „Novorosijsk“ žūties, 1956 m. vasario 15 d., Žukovas pasikvietė pas save N.Kuznecovą ir, neslėpdamas pasitenkinimo, pareiškė, jog N.Kuznecovas yra pašalintas iš SSRS Ginkluotojų pajėgų be teisės sugrįžti ir iš jo atimamas karinis laipsnis. Nepraėjo nė dveji metai, kai N.Chruščiovas pasielgė su Žukovu taip, kaip su Kuznecovu. Istorija kai kada virsta farsu.

Aukos ir didvyriai

Kiekvienoje katastrofoje yra konkrečios priežastys ir jų kaltininkai. Kodėl įvyko sprogimas linijiniame laive „Novorosijsk“? Ar buvo galima išgelbėti laivą ir dalį žmonių? Šiandien neatsakyta. Maža paskelbti žuvusiųjų vardus ir pavardes. Negalima likti abejingam šimtams žmonių, kovojusių už savo, draugo, komandos likimą. Jie - aukos ir didvyriai.
Likę gyvi laivo jūreiviai bandė priešintis neteisybei. Jie pusiau slaptai sukūrė laivo „Novorosijsk“ veteranų tarybą, ieškojo žuvusiųjų artimųjų ir giminaičių. 1957 metais Sevastopolyje, centrinėse miesto kapinėse, pastatė akmeninį antkapinį paminklą, o po šešerių metų Broliškose kapinėse suvirino paminklą iš „Novorosijsk“ metalinių irklavimo sraigtų, vėliau jame buvo iškaltos žuvusiųjų pavardės. Veteranų taryba, įveikusi biurokratines ir kitokias kliūtis, pasiekė, kad žuvusieji būtų apdovanoti Sovietų Sąjungos Didvyrio ordinais. Kai 1999 metais buvo pasirašytas įsakymas dėl ordinų, po dviejų savaičių pirmieji juos gavo Sevastopolyje, o gruodžio 28 dieną ordinai iškilmingai buvo įteikti Maskvoje gyvenantiems buvusiems jūreiviams. Čia jiems ordinus įteikė prezidentas Vladimiras Putinas.
Įsakymas apie apdovanojimus buvo išspausdintas tik specialiame žurnale kariniams jūreiviams. Tad dėl informacijos stokos ordinai ilgai gulėjo seife, o žuvusiųjų giminės ir artimieji nieko apie tai nežinojo… Apytikriai tragiškos epopėjos liudytojų yra gyvų apie 250. Kasmet dalis jų išeina Amžinybėn, palikdami tik aidą tragiškų 1955-ųjų spalio dienų. „Aš plaukiau iš visų jėgų, šalia - šimtai jūreivių: vieni šaukėsi pagalbos, kiti - grimzdo į dugną ir tempėsi paskui save draugus“, - savo atsiminimuose užrašė istorijai V.Rudžionis.
B.A.Karžavinas, gavęs leidimą naudotis archyvais, 1988 metais bandė vertinti įvykius remdamasis ir argumentais. Tik neaišku, ar archyve buvo viskas „užsilikę“ apie versijomis apipintą „Novorosijsk“ žūtį. Sakoma, jog katastrofos jūroje vienos į kitą panašios tiek žmonių aukomis, tiek materialiniais nuostoliais. Tik visada yra konkrečios priežastys ir žmonės, jas sukėlę.

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija