XXI amžius

Ekumeniniame judėjime svarbiausia pasitikėti Šventosios Dvasios vadovavimu

Jonas Paulius II meldžia vienybės krikščionių pasaulyje

EPA-ELTA nuotrauka

Sausio 25 dieną Bažnyčia minėjo Šv. Pauliaus atsivertimą - mini tą įvykį, kai krikščionių persekiotojui Sauliui, keliavusiam iš Jeruzalės į Damaską, prie miesto vartų apsireiškė Kristus. Nuo žirgo nublokštas Saulius tapo Pauliumi – uoliu Kristaus skelbėju ir pagonių tautų apaštalu. Pauliaus atsivertimo šventės dieną kasmet užbaigiama maldų už krikščionių vienybę savaitė, trunkanti nuo sausio 18-osios iki 25-osios. Romoje kasmet šia proga rengiamos pamaldos apaštalui Pauliui dedikuotoje bazilikoje, pastatytoje už senųjų Romos sienų, toje vietoje, kur palaidotas Romoje nukankinto apaštalo Pauliaus kūnas. Pamaldoms paprastai vadovauja Popiežius, o už krikščionių vienybę jose drauge meldžiasi katalikai ir kitų Romos mieste veikiančių krikščioniškų konfesijų atstovai.
Šiemetės maldų savaitės už krikščionių vienybę užbaigimo pamaldos, Popiežiaus vadovaujami Mišparai, vyko sausio 25-osios, šeštadienio, pavakare. Jų metu sakytoje homilijoje popiežius Jonas Paulius II dar kartą pabrėžė, jog krikščionių vienybė negali būti suprantama tik kaip žmonių dialogas. Krikščionių vienybė, kurios visi siekiame, pirmiausia yra Dievo malonė - Šventosios Dvasios dovana. Tą patį skelbia ir šiemetės ekumenizmo savaitės tema pasirinkti apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams žodžiai: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo“.
Dėl to, sakė Popiežius, pats svarbiausias ekumeninio judėjimo dėmuo yra dvasinis ekumenizmas, pasitikėjimas Šventosios Dvasios vadovavimu ir tikėjimas, kad ne mūsų pastangos, bet Šventosios Dvasios vadovavimas nuves visus krikščionis į vienybę. Žinoma, teigė popiežius Jonas Paulius II, tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikalingas teologinis dialogas. Tai taip pat nesumenkina lig šiol dėtų pastangų, kurios pastaraisiais dešimtmečiais davė iš tiesų gerų rezultatų. Tačiau kartu reikia nuolat žinoti, kad teologinis dialogas yra ne kas kita, kaip tiesos siekimas, o tiesa nepasiekiama be Šventosios Dvasios.
Galiausiai Popiežius meldė ir linkėjo, kad krikščionys, priklausantys skirtingoms tradicijoms ir konfesijoms, palaikydami broliškus ryšius, puoselėtų dvasinį ekumenizmą, tai yra vieni kitus priimtų ir gerbtų, matytų tai, kas pozityvu kitose bendruomenėse. Be tokio autentiško dvasinio bendrumo, kiti ekumenizmo instrumentai – dialogas, nuolaidos, kompromisai – būtų tik bedvasės ekumenizmo kaukės. Dėl to, pasitikėdami Kristumi, ženkime pirmyn, melskimės ir mūsų širdyse leiskime suskambėti jo raginimui „Duc in altum“ – „Irkis į gilumą“!