Seni vėjai naujais laikais

Beveik tuo pat metu, kai Lietuvos komunistai-socialdemokratai iškilmingai minėjo lietuvių tautos budelio, ištikimojo Maskvos liokajaus ir chrestomatinio komunistų fanatiko A.Sniečkaus 100-ąsias gimimo metines, kaimyninės Latvijos Seimas pritarė per antrąjį svarstymą įstatymo dėl susirinkimų, eitynių ir piketų pataisų projektui. Jame numatyta uždrausti naudoti masiniuose renginiuose hitlerinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos simboliką, taip pat jų stilizuotus simbolius. Vargu ar dabartinis Lietuvos Seimas net išdrįstų pradėti diskusiją tuo klausimu. Juk tokiu atveju tektų keisti mažiausiai dviejų Lietuvos partijų simboliką. Tarp jų - ir naujojo Prezidento partijos. Tačiau ir kolaboranto Nr.1 minėjimas iš tiesų buvo pasityčiojimas iš Antrojo pasaulinio karo veteranų, kurių vardu socialdemokratai surengė šią praeities šmėklų puotą. (Kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, besirėmusiose Eltos pranešimais, klaidingai buvo nurodytas A.Sniečkaus paminėjimo pagrindinis iniciatorius ir organizatorius - tai ne Lietuvos socialistų partija, o LSDP Vilniaus skyrius su savo įkurta „Mokslo“ sekcija. Nusenęs marksistas M.Stakvilevičius, vaidinęs ir vaidinąs Sąjūdžio veikėją, pasirodo, čia niekuo dėtas.) Juk joks save gerbiantis frontininkas nenorėtų būti prilygintas stribams, enkavėdistų gaujų nariams, kurie to paties A.Sniečkaus rūpesčiu ir pastangomis buvo prilyginti „didžiojo tėvynės karo“ dalyviams. Iš tiesų menka garbė, kai į pirmąsias linijas siųstas frontininkas prilyginamas, pavyzdžiui, Rainių budeliui Raslanui bei panašiems ar stribams, kaip ugnies bijojusiems partizanų, bet nepraleidusiems nė vienos progos šaudyti iš savo rusiškų karabinų į pakelės kryžius.
Kyla pagrįstų įtarimų, kad šis A.Sniečkaus paminėjimas yra tik įžanga į kur kas svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui, norą manipuliuoti piliečių sąmone, rengiantis gegužės 11-osios referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Ir visai nesvarbu, kad oficialiai beveik visos parlamentinės partijos, tiksliau, jų lyderiai, bei išrinktasis Prezidentas vos neprisiekė dėti visas pastangas, kad referendumo rezultatai būtų teigiami. Visai nesvarbu, jog politikai, sociologai teigia, kad vadinamųjų euroskeptikų nuolat mažėja, be to, ir tie ES priešininkai nėra organizuoti. Tačiau tas organizuotumas gali atsirasti labai greitai, jeigu tam reikalui bus mesti dideli pinigai. Pakanka prisiminti praėjusių rinkimų kampaniją. Todėl nevertėtų praleisti negirdomis Seimo nario Jono Čekuolio įspėjimo, jog dar tebėra pavojus, kad gali atsirasti vieningas antieuropinis frontas.
Taip pat negalima imti už gryną pinigą kai kurių politinio „elito“ veikėjų pritarimo ir pažadų, kad jie dės visas pastangas aiškinti žmonėms narystės Europos Sąjungoje privalumus. Žinant, kad viena kalbėti, kita daryti tapo nemažos dalies politikų elgesio norma, tuo tikėti reikėtų labai atsargiai.
Iš pradžių pažvelkime į tuos, kurie pasisako už stojimą į ES „su išlygomis“. Štai naujai išrinktasis prezidentas R.Paksas, žadėjęs agituoti savo šalininkus ir rinkėjus balsuoti „už“, tuo pačiu teigia esąs nepatenkintas kai kuriais jau užbaigtais derybų sutarčių su ES skyriais. Ne tik dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, bet ir dėl per mažų cukraus bei pieno kvotų. Jam pritaria iš įvairiausių tribūnų nebeišeinantis Žemės ūkio rūmų vadovas Jonas Ramonas, atvirai pateikęs ultimatumą Vyriausybei. Esą jeigu Vyriausybė neatsižvelgs į pienininkų reikalavimus, tai žemdirbiai balsuos prieš Lietuvos narystę ES. Pakanka pasiklausyti J.Ramono ir jo emisarų štabų provincijos miesteliuose ir kaimuose ir tampa visiškai aišku, jog ir taip jau pakankamai euroskeptiškiausiai apdoroti nenorintys jokių permainų žemdirbiai tebebauginami, kad įstojus į ES Lietuvos žemės ūkis žlugs, nes neatlaikys nelygios konkurencinės kovos Europos Sąjungos rinkoje. Taip pat aišku, kad Naujosios demokratijos ir Valstiečių sąjungos vadovai Kazimiera Prunskienė ir Ramūnas Karbauskis, siūlę referendumą nukelti į rugsėjo mėnesį, vargu ar agituos referendume balsuoti už narystę ES. K.Prunskienė bent jau žadėjo agituoti „už“, o R.Karbauskis net ir to nepasakė. O kur dar vadinamieji Seimo agrarininkai, kolūkinio kaimo šlovintojai Mykolas Pronckus, Vytautas Einoris, Virmantas Velikonis bei kiti? Naivu būtų manyti, kad jie ragintų balsuoti „už“. Jau nekalbant apie dar vieną Seimo narį Julių Veselką ar jo kolegą Vytautą Šustauską, pareiškusį, jog dėsiąs visas pastangas, kad referendumo rezultatai būtų neigiami. Neaišku, kur žiūri euroentuziastais save pavadinę valdančiosios partijos „autoritetai“ G.Kirkilas ir V.Andriukaitis, kai jų partiečiai Seimo nariai, lankydamiesi provincijoje, iš kailio neriasi, ragindami nebalsuoti už stojimą į ES. Na, o Kovo 11-osios Akto signataras, dabar vadovaujantis Nacionaldemokratų partijėlei, Kazimieras Uoka atvirai pareiškia kursiąs kažkokį vieningą „antieuropinį frontą“. Čia paminėta tik dalis to fronto entuziastų. Jų yra ir daugiau. Todėl be reikalo buvęs centristų vadas Romualdas Ozolas verkšlena, kad euroskeptiškas idėjas propagavusios partijos buvo sąmoningai, organizuotai idėjiškai ir finansiškai sužlugdytos.
Yra dar vienas dalykas. Be abejo, Briuselis labai akylai stebės ir vertins referendumo rezultatus. Ne mažiau įdėmiau sekami ir dabartinės Lietuvos valdžios veiksmai. Štai šiomis dienomis Valstybės kontrolė paskelbė, jog, išanalizavusi Vyriausybės pateiktą ataskaitą apie 2001 metais valstybės valdytą turtą, nustatė, kad ataskaita yra nepatikima ir, švelniai tariant, parodo ne tikrą, o iškreiptą padėtį. Vyriausybės ataskaitoje nurodoma, kad valstybės turto grynoji vertė yra 17,975 mlrd. litų. Valstybės kontrolės pareigūnai pažymėjo, kad ataskaitoje pinigais neįvertinta net valstybinė žemė, miškai, parkai, žemės gelmės, vidaus vandenys. Todėl, Valstybės kontrolės nuomone, Vyriausybės ataskaitoje nenurodyta 5,96 mlrd. litų valstybės įsipareigojimų. Tai yra neišmokėtos kompensacijos už žemę ir nekilnojamąjį turtą bei kompensacijos už rublinius indėlius bankuose. Taip pat Valstybės kontrolė nustatė, kad Vyriausybės ataskaitoje nebuvo apskaičiuota daugiau kaip 600 mln. litų turto, kurį ūkio subjektai valdo panaudos pagrindais ar įsigijo valstybės biudžeto lėšomis. Kaip teigė valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Viktoras Švedas, Vyriausybės ataskaitoje pateikti netikslumai tokie dideli ir reikšmingi, kad Valstybės kontrolė nusprendė nepatvirtinti ataskaitos. Kitaip tariant - nusiplovė rankas ir vėl pasiūlė ataskaitą iš naujo svarstyti Vyriausybėje, o vėliau Seime. Ta proga vienas dienraštis pasišaipė, jog premjeras Algirdas Brazauskas net „nenutuokia“, koks tikrasis valstybės turtas ir kokios tikrosios valstybės skolos. Vargu ar taip jau ir nenutuokia. Pagaliau naudinga apsimesti nenutuokiančiais, nes kuo labiau sudrumstas vanduo, tuo geriau gaudyti žuvį. Kai kam yra labai naudinga neįvertinti pinigais valstybinės žemės, miškų, vidaus vandenų ir pan. Tada nesunkiai tai galima įsigyti už simbolinę kainą. Kaip žinoma, valdžios žmonėms ir biurokratiniam aparatui vis dar maža. Nesvarbu, kad beveik 20 tūkst. valstybės valdininkų atlyginimams kasmet iš valstybės biudžeto atseikėjama 400 mln. litų. Pavyzdžiui, Seimo narys gauna daugiau kaip keturis tūkstančius litų per mėnesį. Bet ir to, pasirodo, dar maža. Seimo nariams kas mėnesį dar skiriama po 1100 litų kanceliarinėms išlaidoms (pieštukams, trintukams ir pan.). Dar apie 900 litų - asmeniniams automobiliams, nors, kaip neseniai paaiškėjo, Seimo nariai be skrupulų naudojasi tarnybiniais automobiliais.
Aišku, tokie reiškiniai nepraeina negirdomis nei Europos Taryboje, nei Europarlamente, jau nekalbant apie ES valstybes, ypač tas, kurios nedega entuziazmu priimant į Europos Sąjungą naujas nares iš pokomunistinės Rytų Europos.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"