Atgauti viltį, nuraminti širdį

Prieš kelerius metus per radiją išgirdau kalbant moterį apie Kristaus ir Švč. M. Marijos apsireiškimą, apie tai, kaip moteris buvo verčiama tylėti, persekiojama, psichiatrų „gydoma“.
Bėgo metai. Retėjo giminių ir draugų būrelis. Likusieji galvojome: štai kiek Viešpats dar leido sužinoti, pamatyti, patirti: apsireiškimai, šventos vietos, dvasinė literatūra. Stabtelėdavau prie kvietimo vykti į Suvalkijos lygumų kaimą… Toli, brangoka. Bet vis išgirsdavau sakant: „man labai padėjo“, „aš pagijau nuo dramblialigės“ (ir rodė nuotraukas), „aš sveikatą atgavau“, „ten pasimeldusi, iškart darbą gavau, aš – moteris, nors skelbimas laikraštyje kvietė vyrus…“
Likau beveik viena. Kam, kokiam tikslui dar čia esu? Taip mąsčiau. „Kad melstumeis už gyvuosius ir mirusiuosius“, - išgirdau. Apsidairiau. Šalia - visokių sunkumų slegiami trys mažiukai. Ligota motina, nevikrus tėvas… Maldininkų būrys, su kuriuo ne sykį meldžiausi, keliavau, - čia man Dievo skirtas darbas, mano naujos pareigos. Dabar malda, dvasinė literatūra – mano gyvenimo esmė.
Jau tris kartus buvau Keturnaujienoje. Vienišas Suodžių vienkiemis - tai kaimas Šakių rajone, Kudirkos Naumiesčio parapijoje. Buvęs vienkiemis, nes sovietų valdžia jį sudegino. Tai čia glaudžiasi minėta regėtoja Aneliukė, paprasta kaimo moteris.
Čia adoravome, meldėmės. Žmonių netrūko. 12 val. koplytėlėje aukojamos šv. Mišios. Po to – dar giesmės, maldos, kalbos. Pakalbinau vieną maldininkę Oną iš Kauno, išgirdau: „Čia prieš 22 metus pakito mano gyvenimas. Niekuo nebetikėjau, nieko nebesitikėjau. Viskas aplink buvo juoda. Kojos nelinko suklupti prieš Dievą. Kunigas patarė: „Pastovėk“. Stovėjau niūri, o širdyje kažkas neįmanoma vyko… Tai Dievo gailestingumo vieta. Išganytojas čia padeda pakilti blogiesiems, netekusiems vilties, praradusiems tikėjimą, Dievą. Dievo motina mokė: Jėzus nekaltai kentėjo. Aš galvoju: duok, Viešpatie, man kaltai pakentėti. Šaukiu motinas žudikes, praradusias viltį, - atvykite čia. Čia, laukų tyloje, grįžta dvasios ramybė, nusidėjėlių sieloje atsiranda tikėjimas išsigelbėjimu, džiaugsmas…“
Pritariu šiai moteriai ir kviečiu: kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį atvykite į Keturnaujienos kaimą, kur kuklioje koplytėlėje mūsų visų laukia Jėzus ir Mergelė Marija. O santūri, kukli regėtoja Aneliukė pasiryžusi atverti jums paprastos kaimo trobelės duris.

Genovaitė BERNOTIENĖ
Klaipėda

© 2003 "XXI amžius"