|
Žingsnis
iki pragaro
 |
JAV prezidentas
Džonas Kenedis |
Taikingiausia pasaulyje valstybė
SSRS, dalijusi taikos premijas savo tiesioginiams ir netiesioginiams
šnipams visame pasaulyje, pažangiems veikėjams, nuo pat atsiradimo
dienos stengėsi užvaldyti pasaulį. Po Stalino mirties ir naujam
SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui paskelbus apie atlydį, pasaulis
lengviau atsiduso, tačiau neilgam.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje N.Chruščiovui buvo pakištas įdomus
projektas. Jo esmė kad prie JAV Atlanto vandenyno pakrančių
reikia sukurti keliolika dirbtinių salų, paskelbti jas Sovietų
Sąjungos teritorija ir tose salose įkurti sovietų raketines bazes,
apginkluotas branduolinėmis galvutėmis. Tuo metu SSRS armijos
generaliniame štabe šiam avantiūriniam sumanymui pritarta nebuvo,
teisingai pažymint, jog tai reikštų trečiąjį pasaulinį karą su
nenusakomomis jo pasekmėmis. Tačiau avantiūriškais projektais
garsėjęs N.Chruščiovas nenurimo, ir jo galvoje ta idėja brendo
toliau. Proga netrukus pasitaikė kuo puikiausia. Mat 1959 metais
Kuboje įvyko Fidelio Kastro vadovaujama revoliucija. N.Chruščiovas
džiūgavo. Pagaliau socializmas peržengė vandenyną ir atsirado
imperialistinės Amerikos pašonėje. Tačiau N.Chruščiovo labai
neramino amerikiečių ketinimai atsikratyti F.Kastro bei jo režimo,
ir SSRS genseko įsakymu į Ameriką buvo pasiųsta daugybė KGB ir
GRU šnipų, užverbuota daug vietinių amerikiečių ir britų. Tarp
jų vienas garsiausių KGB atominės fizikos šnipų Klausas Fuksas.
Su šiuo mokslininku išdaviku labai daug bendravo KGB rezidentas
Vašingtone Aleksandras Feklisovas, apie kurio vaidmenį, likviduojant
jau beveik prasidedantį trečiąjį pasaulinį karą, - atskira kalba.
|
|
Po
pusės amžiaus niekas nepasikeitė
Radikaliai pasikeitusiame pasaulyje,
žlugus Sovietų Sąjungai ir subyrėjus satelitiniams Maskvos režimams,
pasaulyje išliko tik du tokie režimai: Kuboje ir Šiaurės Korėjoje.
Daugiau kaip milijardą gyventojų turinti Kinija kitas atvejis,
nes jos režimas gana specifinis, - ji derina rinkos ekonomiką su
oficialia komunistine ideologija. Netgi F.Kastro Kuboje pastebimi
tam tikri pokyčiai. Išimtis - stalinistinė Šiaurės Korėja, kurioje
faktiškai niekas nepasikeitė nuo pokario laikų, kai Šiaurės Korėja
liko Maskvos įtakos zonoje. Dabar, praėjus daugiau kaip 50 metų,
Šiaurės Korėja vėl grasina sukelti pasaulyje naujo karo gaisrą ir
net grūmoja branduoliniu ginklu.
Jau nedaugelis žmonių prisimena pirmąjį Korėjos karą, kurį sukėlė
dabartinio Šiaurės Korėjos stalinistinio diktatoriaus tėvas Kim
Ir Senas. Karą, nusinešusį šimtus tūkstančių gyvybių. Ką ten šimtus
tūkstančių milijonų! Pavyzdžiui, Kinija iki šiol neskelbia, o
galbūt net nežino, kiek žuvo vadinamųjų Kinijos savanorių, kurie
be jokios aviacijos, artilerijos, tankų priedangos buvo verčiami
šturmuoti Pietų Korėjos ir amerikiečių pozicijas. Vienintelis kinų
ginklas buvo didžiulės žmonių masės, ginkluotos tik paprastais ir,
be to, pasenusiais lengvaisiais ginklais, be atodairos metamos į
mūšį. Todėl žuvusiųjų niekas ir neskaičiavo. Mao Czedunas ėmė pavyzdį
iš Stalino, kuris Antrojo pasaulinio karo metais elgėsi panašiai.
Juk pačių likusių gyvų karo veteranų atsiminimuose gausybė pavyzdžių,
kai šturmuojant, pavyzdžiui, upes net nereikėdavo statyti pontoninių
tiltų. Šturmuotojai pereidavo per žuvusiųjų kūnus. Aišku, ne vokiečių,
o savųjų.
|
|