Atnaujintas 2003 m. vasario 7 d.
Nr.11
(1115)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė šiandien
Credo
Mums rašo
Visuomenė
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Aš - kunigas!“ Kuris žodis kirčiuotas?

•Kunigas mums primena Viešpatį, Kurį nuolatos užmirštame.
•Senajame Testamente kunigų luomas uždaras, kaip uždara tauta. Naujajame Testamente šis luomas atviras, kaip atvira Bažnyčia. Senajame Testamente kunigystė buvo paveldima, Naujajame - kunigystė pašaukiama Malonės.
•Malonė konkreti sakramentais. Kunigai reikalingi jiems teikti.
•Jokia bendruomenė neturi Jėzaus įgaliojimo konsekruoti Ostiją, tik Jo išrinkti Apaštalai ir tie, kuriems jie suteikė tą teisę - ne minia, o dvylika Apaštalų valgė kartu Paskutinę vakarienę.
•Šakelė negali savęs įskiepyti į Vynmedį - reikalingas sodininkas - kunigas. Jis Bažnyčioje - chlorofilas jos lapuose. Jis iešmininkas, perjungiantis žmonių gyvenimą į Džiaugsmo amžinybės stotį.
•Jėzus siuntė savo Apaštalus skelbti gyvu žodžiu Gyvąjį Žodį, liudyti Jį savo gyvenimu.
•Pasiuntiniai galingi Valdovo įsakymu: „Eikite ir skelbkite!“ Bet kas paniekina valdovo tarną, tas paniekina valdovą. Gerbti kunigo asmenį ir kunigystę! Pagerbiame tuos, kurie vergijoj žadino tautinę sąmonę ir viltį. Dar gerbtinesni nuolatos primenantys amžinąją Tėvynę. Deja, labiausiai kunigystės negerbia patys kunigai.
•Kunigystė yra šventa, bet ne kiekvienas kunigas šventas. Kunigai daug kalba apie Dievo ir žmonių meilę, o šventi kunigai turi daug tos meilės. Daugelis mėgina uždegti kitus Malonės ugnimi, kurios patys stokoja.
•Kunigas - puikus administratorius, ne visada geras sielų vadas Išganymo kelyje. Jis kaip išblukęs kelrodis, stoviniuojantis prie To kelio. Kišeninis laikrodis gali vėluoti, bet bokšto laikrodžiui nevalia klaidinti didelio miesto žmonių.
•Argi paniurusiais veidais reikia skelbti Linksmąją Naujieną?!
•Vieni kaip veidrodžiai, kiti kaip žvakės perduoda Saulės šviesą. Bet ir veidrodžiu, ir ledu dar galima užkurti ugnį pasaulyje.
•Kunigai spindi liturginiu rūbu visom vaivorykštės spalvom. O, kad spindėtų jie meile!
•Jie mėgsta uniformas - vyskupai raudonom juostom, ilgais juodais rūbais kunigai, vienuoliai, virvėm susijuosę ir akis nuleidę, elgetauja sau dėmesio ir pagarbos, o Viešpats ant kryžiaus nuogas mirė, kad susigėstume tuštybės savo - Kristaus pasmerktų daktarų rūbų.
•Kunigų pamokslai - vieši kolektyviniai mąstymai. Kanonas - Jėzaus Asmuo - pasakojimai apie Šviesą regintiesiems ir apie Žodį girdintiesiems. Pamokslai - gyvų tikėjimo daigų laistymas. Iš rašyto lapo - pamokslai su ramentais. Juos sakydami, kunigai daugiau pasitiki popieriumi negu šventąja Dvasia. Jei pamokslininkas neatsimena savo pamokslo - kaip prisimins jį klausytojai?
•Tikrieji pamokslai - ne vien žodžiais, bet daugiau darbais. Veltui smaguris klebonas kalba apie pasninką, o gobšuolis - apie neturtą.
•Viešpaties įsakyta Evangeliją skelbti gyvu žodžiu: ne - sėskite ir rašykite, bet - „Eikite ir mokykite!“. Aktoriai eilėraščius „skaito“ mintinai, o kunigai pamokslus „sako“ iš prirašytų lapų.
•Kunigas iš sakyklos kalba visiems, o klausykloje - vienam. Kunigas neklaidingas klausykloje, ne sakykloje. Išpažintyje kunigas kovoja su slaptu asmeniniu blogiu, o pamokslais - su viešuoju. Išpažintyje kartojamos tos pačios nuodėmės, nes du neturi meilės: nuodėmsakys ir nuodėmklausys. O vis dėlto nemaloniausią savo pareigą - išpažinčių klausymą - kunigas atlieka veltui.
•Kai nebuvo gydytojų, kunigai gydė, kai nėra mokytojų, kunigai moko. Tačiau, kai anie atsiranda, kunigas turi atsidėti savo tiesioginėms pareigoms, kurių niekas kitas už jį negali atlikti.
•Turime kunigų politikų, kunigų ūkininkų, kunigų rašytojų, bet neturime kunigų šventųjų.
•Bažnyčioje trūksta kunigų - kiekybiškai misijose ir kokybiškai katalikų kraštuose. Šiandien jie tampa misijų šalimis.
•Atidavęs viską Viešpačiui, kodėl save palieki sau?
•Šiandien yra kunigų - pagonių: skelbia Evangeliją, o ja negyvena. Liepsna karščiausia ne prie dagčio.
•Kaip nupuolę angelai neprarado savo prigimtos galybės, taip nupuolęs kunigas nepraranda kunigystės galios. Bet sunkios nuodėmės būsenoje šv.Mišių laikymas ir sakramentų teikimas yra sunki nuodėmė.
•Žmonės pirmiausia ima netikėti kunigu, o paskui jau ir Dievu. Bet ir sergantis gydytojas gali gydyti, nors toks mažina paciento pasitikėjimą. Argi vargšas kasininkas neišmoka milijonų, kurie yra ne jo - taip ir kunigas tėra Viešpaties turtų vargšams kasininkas…
•Mes esame darbininkai šešių dienų, o kunigas - septintos. Kunigai yra išvaduoti iš prakeikimo Adomui ir ainiams: „Kaktos prakaitu valgysi duoną!“ Kunigui atimtas rūpestis ja, kad galėtų visiškai pasišvęsti amžinajai Duonai.
•Kunigui nereikėtų prisirišti prie daiktų: parapijos butas, baldai, biblioteka, automobilis. Kunigo - rožinys, brevijorius.
•Du kraštutiniai pavojai kunigui - pasiduoti pasauliečių vadovybei ar aklai atmesti visus pasauliečių patarimus.
•Kunigas nedaro skaistybės įžado kaip vienuolis. Celibatas (caelibatus - nevedęs) įvestas kunigams nuo 1139 metų II Laterano susirinkime. Šeima kunigą atitrauktų nuo jo tiesioginių pareigų. Šeima kunigą gali kompromituoti. Vedusiam kunigui kunigystė būtų amatas išlaikyti šeimai.
•Jėzus nepašaukė nė vienos moters Apaštalu - net Motinai nesuteikė teisės konsekruoti šv. Eucharistiją, atleisti nuodėmes.
•Mes pasirenkame specialybę pagal prigimties palinkimus, o kunigas į šį luomą Viešpaties pašaukiamas Malone. Pašaukimas tampa jo profesija.
•Kunigai - asmeniniai Malonės tarpininkai: skelbia Šventąjį Raštą ir teikia, dalija sakramentus. Nes Kunigystė - pati sakramentas. Tarpininkas turi būti skaidrus, kad žmonėms neužstotų Viešpaties. Kunigo lūpos, kaip pranašo, turi būti altoriaus žarija nuvalytos. Jis žmonėms savo žodžių taurėje duoda gerti Dievo žodžio vyną. Bet daugelis apie Dievą kalba formulėmis ir silogizmais - o ne psalmėmis…
•Viešpaties tarnai ar sūnūs?
•Jiems savo meilės kibirkštis Jis pasėjo į širdis, kad uždegtų šiam pasauly meilės gaisrą, o šiluma ledus tirpdytų. Naktis dar nepraėjo, o jų laužas jau užgeso ir paskutinę žiežirbą abejingumo vėjas nunešė.
•Kunigas šventas savo pareigomis - sakramentiškai, formaliai, o šventasis - materialiai, asmeniškai. Ar kunigas, ar šventasis - žmogaus viršūnė?
•Kunigų prigimtinių gabumų ir polinkių problema. Tik sulaukę 30 metų amžiaus, kunigai turėtų pradėti savo tarnybą. Amžiaus sąlyga.
•Leisk, Viešpatie, kad jie būtų didingomis katedromis ar mažomis jaukiomis koplyčiomis, o ne apleistomis, pilnomis voratinklių varpinėmis, ne bažnyčių griuvėsiais.
•Kunigas vienija parapiją, kunigus - vyskupas, vyskupus - popiežius. Vyskupai - Kristaus padėjėjai, Apaštalų įpėdiniai. Kunigai - jų įgalioti vyskupų padėjėjai.
•Svarbiausia kunigo pareiga - vaikų katechizacija su meile. Vyskupo rūpestis - klierikai. Vyskupo strategija, kunigo taktika.
•Vyskupo rūpesčių katalogas: kunigų parengimas Kristaus vynuogynui, katalikiška spauda ir informacija, jaunimo auklėjimas katalikiška dvasia, invalidai ir bedarbiai, kova su socialinėmis blogybėmis visuomenėje, vienuolynų darbo nukreipimas.
•Visose primicijose perskaityti Arso klebono pamokslą apie kunigystės didybę.
•Kristaus mokslą daugelis kunigų skelbia, o Jėzaus gyvenimo meną - retas.
•Pagrindinis kunigo uždavinys - išganyti savo sielą, vedant kitus į Išganymą.
•Kunigas dar gali būti vyskupu, vyskupas jau yra kunigas. Atėmus kunigystę iš vyskupo, kardinolo, popiežiaus - kas liks?..

1945-1985
Vardas nežinomas

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija