Atnaujintas 2003 m. vasario 7 d.
Nr.11
(1115)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė šiandien
Credo
Mums rašo
Visuomenė
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liaupsės kolaboravimui teisės nesukuria

Pasityčiojimas iš Nepriklausomybės

Lietuvos mokslų akademijoje surengtas Antano Sniečkaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimas pagrįstai sukėlė visuomenėje protestų ir pasipiktinimo bangą. Beje, renginys neturi nieko bendra su mokslu. Po Pirmojo pasaulinio karo Nepriklausomoje Lietuvoje išugdyta šviesuomenės karta turėjo aiškų ir tvirtą nusistatymą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Todėl okupavę kraštą sovietai pirmiausia ėmėsi naikinti inteligentus. Tos kartos žmonių šiandieninėje Lietuvoje jau nedaug likę. Renginys Mokslų akademijoje liudija nemalonų, tačiau įsidėmėtiną faktą – tarp okupacijos metais išaugusių mokslo darbuotojų dar nemažai tokių, kuriuos kamuoja sovietmečio nostalgija. Juos galima suprasti kaip žmones, nesukaupusius kitokios patirties ir todėl su tam tikru nepasitikėjimu sekančius atsikūrusios valstybės vadavimąsi iš okupacijos palikimo. Tik vargu ar galima tiek teisiniu, tiek pilietiniu, o tuo labiau moraliniu požiūriu pateisinti “mokslinį” genocido politikos vykdytojo, karo nusikaltėlio, tėvynės išdaviko pašlovinimą?

Daug teisinta, dar daugiau nutylėta

Nutarimas dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, pasirašytas A.Sniečkaus. Tokių buvo ne vienas, ir žymiai ilgesnių

Sausio 25 dieną Lietuvos mokslų akademijos salėje (ten pat, kur 1988 metais buvo įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė) nostalgiją okupantų valdžiai jaučiantys buvę bolševikinio aparato darbuotojai, komunistinės ideologijos propagandininkai, karo veteranai susirinko į konferenciją, skirtą okupuotos Lietuvos marionetinio politinio aparato vadovo A.Sniečkaus šimtosioms gimimo metinėms.
LSSR MA socialistinės visuomenės istorijos skyriaus vadovas H.Šadžius minėjo, kad dauguma anuo metu sukurtos rašliavos šiuo metu tinka tik į makulatūrą. Tačiau toks likimas visų kūrinių, kuriuose buvo klastojama istorija. Pabrėžta A.Sniečkaus pozicija dėl Karaliaučiaus krašto - buvo atsisakyta jį prijungti prie LSSR „kartu su gyventojais“. Tačiau neatsakyta į repliką iš salės: jei Sniečkus buvo toks įtakingas, tai kodėl pavergtos Lietuvos gyventojus trėmė būtent jau ne į Karaliaučiaus kraštą, o į Sibirą? (Trėmė Rusijos ekonomikai kelti ir Sibirui kolonizuoti?) Kodėl Raudonoji armija Rytprūsiuose be atrankos žudė lietuvninkus? Ir dabar Rusija galėtų suteikti bevizį režimą Lietuvos Respublikos piliečiams, kaip tos pačios baltų kultūros paveldo tęsėjams. Ar tik nėra ta A.Sniečkaus „išmintis“ siejama su atsisakymu bet kokių pretenzijų į lietuvių kultūrinį palikimą Mažojoje Lietuvoje?
Pasisakymuose buvo kalbama, kad A.Sniečkus turėjo daug konfliktų su Kremliaus vadais, bet juos laimėdavęs. Tačiau gerai žinoma, kad su nepaklusniaisiais anie nesivaržydavo. Kitaip galėjo būti, jei Lubiankos analitikai sugalvodavo „kūrybinių“ scenarijų.