Liaupsės kolaboravimui
teisės nesukuria
Pasityčiojimas iš Nepriklausomybės
Lietuvos mokslų akademijoje surengtas
Antano Sniečkaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimas pagrįstai sukėlė
visuomenėje protestų ir pasipiktinimo bangą. Beje, renginys neturi
nieko bendra su mokslu. Po Pirmojo pasaulinio karo Nepriklausomoje
Lietuvoje išugdyta šviesuomenės karta turėjo aiškų ir tvirtą nusistatymą
Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Todėl okupavę kraštą sovietai
pirmiausia ėmėsi naikinti inteligentus. Tos kartos žmonių šiandieninėje
Lietuvoje jau nedaug likę. Renginys Mokslų akademijoje liudija
nemalonų, tačiau įsidėmėtiną faktą tarp okupacijos metais išaugusių
mokslo darbuotojų dar nemažai tokių, kuriuos kamuoja sovietmečio
nostalgija. Juos galima suprasti kaip žmones, nesukaupusius kitokios
patirties ir todėl su tam tikru nepasitikėjimu sekančius atsikūrusios
valstybės vadavimąsi iš okupacijos palikimo. Tik vargu ar galima
tiek teisiniu, tiek pilietiniu, o tuo labiau moraliniu požiūriu
pateisinti mokslinį genocido politikos vykdytojo, karo nusikaltėlio,
tėvynės išdaviko pašlovinimą?
Visose okupuotose šalyse būta kolaborantų. Kiekvienoje pavergtoje
tautoje rasdavosi įvairaus plauko išdavikų uolių okupanto talkininkų.
Norvegai savąjį sniečkų Kvislingą (Vidkun Quisling), tapusį
kolaboranto sinonimu, už žiaurų Norvegijos patriotų persekiojimą
ir aktyvų bendradarbiavimą su priešu nuteisė mirti. Nuosprendis
įvykdytas 1945 metais. Taip pat pasielgė ir prancūzai. Maršalas
Petenas (Philippe Petain) už tokius pačius nusikaltimus irgi buvo
nuteistas mirties bausme. Vėliau ši bausmė buvo pakeista kalėjimu
iki gyvos galvos.
Pastebimi atvejai, kai reiškiamos abejonės dėl lietuvių tautos
teisės atkurti savo valstybę, dėl ginkluoto pasipriešinimo okupantui
teisėtumo. Daugėja mėginimų perrašyti istoriją ir ištrinti ribą
tarp kolaboranto ir laisvės kovotojo. Politizuotas spektaklis
Mokslų akademijoje yra ne kas kita kaip tik leninizmo mokslo
šydu pridengtas pasikėsinimas į pačią Lietuvos valstybingumo idėją.
Kyla klausimas kam tokio turinio renginiai yra ypač naudingi?
Ar ne artimajam užsieniui, kuris jau trečias šimtmetis, kai
Baltijos šalis laiko atsitiktinai ištrūkusiu grobiu, laikinai
prarasta imperijos pakraščio teritorija? Ir jau visai nesunku
atspėti, kokių tikslų siekia renginio organizatoriai ar neįvardyta
už jų stovinti jėga.
Okupacija nėra ir negali
būti teisės pamatas
Lietuvos nepriklausomybė buvo
atkurta remiantis vienu pagrindinių tarptautinės teisės principų
Ex injuria non oritur jus (iš neteisėtumo teisė neatsiranda,
lot.). Okupacija smurto ir prievartos aktas, todėl niekaip negali
būti laikomas teisės pagrindu, nes prieštarauja minėtam principui.
Lietuva buvo okupuota, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sudarius
slaptą nusikalstamą sandėrį, žinomą Molotovo-Ribentropo pakto
vardu. Du grobuonys pasidalijo svetimas teritorijas. Abu veikė
slaptai, gerai žinodami, kad vykdo patį sunkiausią nusikaltimą
žmonijai pirmąjį genocido politikos aktą. Sunku būtų patikėti,
kad genocidą teisinančio ir kolaboravimą šlovinančio renginio
organizatoriai nebūtų žinoję, kad darbo liaudies išvadavimas
iš kapitalistų ir buržujų jungo, 1940 metų taiki socialistinė
revoliucija, sovietų valdžios atkūrimas Lietuvoje, kaip ir
pseudomoksline klasių kovos teorija dangstomos gyventojų deportacijos
į Sibirą buvo planuojamos Maskvoje kaip natūrali, taigi ir teisėta
genocido politika, kuriai kelią atvėrė Molotovo-Ribentropo paktas.
Tad kam buvo giedamos liaupsės Mokslų akademijoje?
Maksima Iš neteisėtumo teisė neatsiranda atspindėta ir Lietuvos
Respublikos teisės aktuose. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas
byloja: Lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir
pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo
ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas. Ar šis fundamentalus
teiginys nebuvo žinomas renginio Mokslų akademijoje organizatoriams?
Remtis Vilniaus tribunolo
nuosprendžiu
Lietuvos nepriklausomybės duobkasio,
ryškiausio lietuvių maskolbernio A. Sniečkaus nusikalstamą veiką
turėjo įvertinti Lietuvos Temidė. Nespėjo
Tačiau komunizmo nusikaltimus
ir kolaboravimą pakankamai aiškiai ir tiksliai įvertino Tarptautinis
Vilniaus visuomeninis tribunolas 2000 metais. Tribunolo nuosprendyje
tarptautinės teisės terminais suformuluoti apibendrinimai, vertinimai,
nuostatos naudotini kaip juridiniai ir drauge labai svarūs moraliniai
argumentai. Tai ypač svarbu, kai tenka atremti kelintą kartą persivadinusių
komunistų išpuolius arba demaskuoti jų tikruosius kėslus.
Žinoma, rasis oponentų, kurie mėgins paneigti Vilniaus tribunolo
jurisdikciją, t.y teisę spręsti komunizmo nusikaltimų bylą. Tiesą
pasakius, tai turėjo padaryti valstybių, patyrusių komunizmo agresiją
ir genocido politikos žalą, nacionalinės teisingumo institucijos,
o dar geriau Tarptautinis tribunolas. Deja, dėl tarptautinės
politikos ir valstybių vidaus politikos aplinkybių tai nebuvo
padaryta. Rusijai, Sovietų Sąjungos teisių perėmėjai, pritrūko
politinės valios juridiškai įvertinti komunizmo ideologija paženklintą
praeities tarpsnį. Reikėtų tikėtis, kad tai bus padaryta kada
nors ateityje.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) ir bendrija
(LPKTB), Lietuvos politinių kalinių sąjunga ir Lietuvos laisvės
kovos sąjūdis (LLKS) inicijavo Kongreso sušaukimą, kuris įsteigė
Vilniaus tribunolą. Tokiu būdu Lietuvos visuomeninės organizacijos
pirmą kartą mūsų epochos istorijoje pateikė konkretų pasiūlymą,
kaip atkurti teisingumą tarptautiniu mastu. Niurnberge buvo įvertinti
nacizmo nusikaltimai, o Vilniuje kitos nusikalstamos ideologijos
komunizmo nusikaltimai. Šitaip buvo parodyta, kad genocido nusikaltimai,
nepriklausomai nuo to, kad ir kokia politine ideologija jie būtų
dangstomi, yra vienodai pavojingi žmonijai ir vertintini kaip
pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas. Taip skelbia 1948
metų Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir
baudimo už jį 1-as straipsnis. Ten nėra rekomendacijų dėl liaupsinimo
genocido nusikaltimais susitepusių asmenų. O dėl patraukimo teismo
atsakomybėn labai aiškiai ir įpareigojančiai.
Totalitarinės ideologijos
nusikaltėliškos
Vilniaus tribunolo nuosprendis
byloja, kad marksistinė klasių kovos teorija neišvengiamai baigėsi
visuotinio gyventojų genocido praktika, pareikalavusia milijonų
gyvybių, kad socialinis ir politinis šalių pavergimas bei žmogaus
ir piliečio teisių sutrypimas, visuotinis teroras virto daugybės
tautų ir socialinių grupių genocidu.
Dokumente yra ir tokia įsakmi nuoroda: Visas komunistinės ideologijos
atmainas būtina suprasti kaip antihumaniškas totalitarines ideologijas,
kurių įkvėpėjų ir vykdytojų padaryti nusikaltimai kelia grėsmę
visai civilizuotai žmonijai ir prilygsta tarptautinės bendrijos
jau pasmerktai nusikaltėliškai nacizmo ideologijai ir net pranoksta
ją mastu ir klastingumu. Tad visu aštrumu iškyla klausimas, ko
siekia mokslinio renginio organizatoriai? Argumentas, naudojamas
A.Sniečkaus nusikalstamai veikai pabalinti ar pateisinti jo komunisto
idėjiniu nusiteikimu, yra apgailėtinai naivus ir būtų juokingas,
jei, komunizmo idėja vadovaujantis, nebūtų sugriauta valstybė
ir pražudytas trečdalis tautos. Kita vertus, ir raudonasis skerdikas
Feliksas Dzeržinskis, ir jo rudasis kolega žydų klausimo sprendėjas
Heinrichas Himleris taip pat buvo idėjiniai nusikaltėliai.
Vilniaus tribunolo nuosprendyje rašoma: Komunistinių režimų komunistinės
partijos yra represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus
veiksmus, darydamos nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus žmoniškumui
(genocidą), dėl kurių žuvo dešimtys milijonų žmonių.
Unikalus Lietuvos valstybės teisės aktas Lietuvos laisvės kovos
sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija skelbia:Komunistų
partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių
tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui Lietuvos
nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija. Ten pat skelbiama,
kad LLKS Taryba yra vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos
teritorijoje. Tai kodėl Mokslų akademijai, o gal kokiai kitai
organizacijai, pasinaudojusiai akademijos svetingumu, parūpo atgaivinti
Lietuvos valstybingumo neigimą, šlovinant nelegalą kolaborantą,
vieną aktyviausių valstybės griovėjų, ir visiškai negerbiant Lietuvos
teisės normų? Teko girdėti aiškinimų esą akademija čia niekuo
dėta. Nesolidu šitaip slėptis nuo atsakomybės. Kiekvienas šeimininkas
žino, kas dedasi jo troboje.
Kita vertus, nėra jokio teisės akto, kuris skelbtų, kad sovietinė
okupacija buvo geresnė ar pažangesnė už visas kitas. Deklaracija
ir ją įteisinusio įstatymo formuluotėmis reikia remtis tais atvejais,
kai rezgamos provokacijos prieš rezistentus arba tyčiojamasi iš
Lietuvos nepriklausomybės ir valstybės simbolių herbo, himno,
vėliavos.
Kolaborantas veikia prieš
savo valstybę
Nėra gerai, kai asmenys, patyrę
okupanto represijas, gindami valstybės garbę ir savo pilietines
teises, nesinaudoja galiojančiais teisės aktais. Emocingų mitinginių
kalbų ir plakatų jau nepakanka. Teisės kalba lyg vėjo šuoras nupučia
visus raudonųjų profesorių tauškalus apie genocido naudą, gelbstint
ar vaduojant liaudį nuo ko nors. Reikia parodyti kolaboravimo
nusikaltimus ir kolaborantų amoralumą visa teisės jėga.
Vilniaus tribunolas apibrėžė kolaboravimo sąvoką, pašalindamas
spekuliacijas šia tema. Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį,
politinį ir moralinį. Teisinis aspektas tai kolaboranto veika
prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė.
Politinis aspektas tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas
dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti
savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas tai kolaboranto
veiksmai siekiant pateisinti okupaciją. Kolaboravimo aspektų apibrėžimai
išskirtinės svarbos argumentai ginant partizanų, politinių kalinių,
tremtinių, rezistentų teises, garbę ir orumą, taip pat demaskuojant
apsimetėlius ar provokatorius.
A.Sniečkaus atveju taikytinas tik teisinis aspektas. Nenuginčijamų
įkalčių gausa nekelia jokių abejonių. Bet kokiu aspektu vertinti
renginio, įvykusio Mokslų akademijoje, iniciatorius ir organizatorius,
turėtų spręsti teisingumo institucijos. Gyrimasis genocido politikos
laimėjimais, kai Lietuva stovi ant slenksčio į NATO ir Europos
Sąjungą, vargu ar gali būti paaiškintas vien tik sovietmečio nostalgija.
Edmundas SIMANAITIS
© 2003 "XXI amžius"