Atnaujintas 2003 m. vasario 7 d.
Nr.11
(1115)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė šiandien
Credo
Mums rašo
Visuomenė
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Liaupsės kolaboravimui teisės nesukuria

Pasityčiojimas iš Nepriklausomybės

Lietuvos mokslų akademijoje surengtas Antano Sniečkaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimas pagrįstai sukėlė visuomenėje protestų ir pasipiktinimo bangą. Beje, renginys neturi nieko bendra su mokslu. Po Pirmojo pasaulinio karo Nepriklausomoje Lietuvoje išugdyta šviesuomenės karta turėjo aiškų ir tvirtą nusistatymą Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu. Todėl okupavę kraštą sovietai pirmiausia ėmėsi naikinti inteligentus. Tos kartos žmonių šiandieninėje Lietuvoje jau nedaug likę. Renginys Mokslų akademijoje liudija nemalonų, tačiau įsidėmėtiną faktą – tarp okupacijos metais išaugusių mokslo darbuotojų dar nemažai tokių, kuriuos kamuoja sovietmečio nostalgija. Juos galima suprasti kaip žmones, nesukaupusius kitokios patirties ir todėl su tam tikru nepasitikėjimu sekančius atsikūrusios valstybės vadavimąsi iš okupacijos palikimo. Tik vargu ar galima tiek teisiniu, tiek pilietiniu, o tuo labiau moraliniu požiūriu pateisinti “mokslinį” genocido politikos vykdytojo, karo nusikaltėlio, tėvynės išdaviko pašlovinimą?
Visose okupuotose šalyse būta kolaborantų. Kiekvienoje pavergtoje tautoje rasdavosi įvairaus plauko išdavikų – uolių okupanto talkininkų. Norvegai savąjį sniečkų – Kvislingą (Vidkun Quisling), tapusį kolaboranto sinonimu, už žiaurų Norvegijos patriotų persekiojimą ir aktyvų bendradarbiavimą su priešu nuteisė mirti. Nuosprendis įvykdytas 1945 metais. Taip pat pasielgė ir prancūzai. Maršalas Petenas (Philippe Petain) už tokius pačius nusikaltimus irgi buvo nuteistas mirties bausme. Vėliau ši bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.
Pastebimi atvejai, kai reiškiamos abejonės dėl lietuvių tautos teisės atkurti savo valstybę, dėl ginkluoto pasipriešinimo okupantui teisėtumo. Daugėja mėginimų perrašyti istoriją ir ištrinti ribą tarp kolaboranto ir laisvės kovotojo. Politizuotas spektaklis Mokslų akademijoje yra ne kas kita kaip tik leninizmo “mokslo” šydu pridengtas pasikėsinimas į pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Kyla klausimas – kam tokio turinio renginiai yra ypač naudingi? Ar ne “artimajam užsieniui”, kuris jau trečias šimtmetis, kai Baltijos šalis laiko atsitiktinai ištrūkusiu grobiu, laikinai prarasta imperijos pakraščio teritorija? Ir jau visai nesunku atspėti, kokių tikslų siekia renginio organizatoriai ar neįvardyta už jų stovinti jėga.

Okupacija nėra ir negali būti teisės pamatas

Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta remiantis vienu pagrindinių tarptautinės teisės principų – Ex injuria non oritur jus (iš neteisėtumo teisė neatsiranda, lot.). Okupacija – smurto ir prievartos aktas, todėl niekaip negali būti laikomas teisės pagrindu, nes prieštarauja minėtam principui. Lietuva buvo okupuota, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sudarius slaptą nusikalstamą sandėrį, žinomą Molotovo-Ribentropo pakto vardu. Du grobuonys pasidalijo svetimas teritorijas. Abu veikė slaptai, gerai žinodami, kad vykdo patį sunkiausią nusikaltimą žmonijai – pirmąjį genocido politikos aktą. Sunku būtų patikėti, kad genocidą teisinančio ir kolaboravimą šlovinančio renginio organizatoriai nebūtų žinoję, kad “darbo liaudies išvadavimas iš kapitalistų ir buržujų jungo”, “1940 metų taiki socialistinė revoliucija”, “sovietų valdžios atkūrimas Lietuvoje”, kaip ir pseudomoksline “klasių kovos” teorija dangstomos gyventojų deportacijos į Sibirą buvo planuojamos Maskvoje kaip “natūrali”, taigi ir “teisėta” genocido politika, kuriai kelią atvėrė Molotovo-Ribentropo paktas. Tad kam buvo giedamos liaupsės Mokslų akademijoje?
Maksima “Iš neteisėtumo teisė neatsiranda” atspindėta ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas byloja: Lietuvių tauta niekada nesutiko su jokia okupacija ir pavergimu, priešinosi visais įmanomais būdais ir siekė išsivadavimo ir šis tautos nusistatymas yra nekintamas. Ar šis fundamentalus teiginys nebuvo žinomas renginio Mokslų akademijoje organizatoriams?

Remtis Vilniaus tribunolo nuosprendžiu

Lietuvos nepriklausomybės duobkasio, ryškiausio lietuvių maskolbernio A. Sniečkaus nusikalstamą veiką turėjo įvertinti Lietuvos Temidė. Nespėjo…Tačiau komunizmo nusikaltimus ir kolaboravimą pakankamai aiškiai ir tiksliai įvertino Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas 2000 metais. Tribunolo nuosprendyje tarptautinės teisės terminais suformuluoti apibendrinimai, vertinimai, nuostatos naudotini kaip juridiniai ir drauge labai svarūs moraliniai argumentai. Tai ypač svarbu, kai tenka atremti kelintą kartą persivadinusių komunistų išpuolius arba demaskuoti jų tikruosius kėslus.
Žinoma, rasis oponentų, kurie mėgins paneigti Vilniaus tribunolo jurisdikciją, t.y teisę spręsti komunizmo nusikaltimų bylą. Tiesą pasakius, tai turėjo padaryti valstybių, patyrusių komunizmo agresiją ir genocido politikos žalą, nacionalinės teisingumo institucijos, o dar geriau – Tarptautinis tribunolas. Deja, dėl tarptautinės politikos ir valstybių vidaus politikos aplinkybių tai nebuvo padaryta. Rusijai, Sovietų Sąjungos teisių perėmėjai, pritrūko politinės valios juridiškai įvertinti komunizmo ideologija paženklintą praeities tarpsnį. Reikėtų tikėtis, kad tai bus padaryta kada nors ateityje.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) ir bendrija (LPKTB), Lietuvos politinių kalinių sąjunga ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) inicijavo Kongreso sušaukimą, kuris įsteigė Vilniaus tribunolą. Tokiu būdu Lietuvos visuomeninės organizacijos pirmą kartą mūsų epochos istorijoje pateikė konkretų pasiūlymą, kaip atkurti teisingumą tarptautiniu mastu. Niurnberge buvo įvertinti nacizmo nusikaltimai, o Vilniuje – kitos nusikalstamos ideologijos – komunizmo nusikaltimai. Šitaip buvo parodyta, kad genocido nusikaltimai, nepriklausomai nuo to, kad ir kokia politine ideologija jie būtų dangstomi, yra vienodai pavojingi žmonijai ir vertintini kaip “pažeidžiantis tarptautinę teisę nusikaltimas”. Taip skelbia 1948 metų “Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį” 1-as straipsnis. Ten nėra rekomendacijų dėl liaupsinimo genocido nusikaltimais susitepusių asmenų. O dėl patraukimo teismo atsakomybėn – labai aiškiai ir įpareigojančiai.

Totalitarinės ideologijos – nusikaltėliškos

Vilniaus tribunolo nuosprendis byloja, kad “marksistinė klasių kovos teorija neišvengiamai baigėsi visuotinio gyventojų genocido praktika, pareikalavusia milijonų gyvybių”, kad “socialinis ir politinis šalių pavergimas bei žmogaus ir piliečio teisių sutrypimas, visuotinis teroras virto daugybės tautų ir socialinių grupių genocidu”.
Dokumente yra ir tokia įsakmi nuoroda: “ Visas komunistinės ideologijos atmainas būtina suprasti kaip antihumaniškas totalitarines ideologijas, kurių įkvėpėjų ir vykdytojų padaryti nusikaltimai kelia grėsmę visai civilizuotai žmonijai ir prilygsta tarptautinės bendrijos jau pasmerktai nusikaltėliškai nacizmo ideologijai ir net pranoksta ją mastu ir klastingumu”. Tad visu aštrumu iškyla klausimas, ko siekia “mokslinio” renginio organizatoriai? Argumentas, naudojamas A.Sniečkaus nusikalstamai veikai pabalinti ar pateisinti jo “komunisto idėjiniu” nusiteikimu, yra apgailėtinai naivus ir būtų juokingas, jei, komunizmo idėja vadovaujantis, nebūtų sugriauta valstybė ir pražudytas trečdalis tautos. Kita vertus, ir raudonasis skerdikas Feliksas Dzeržinskis, ir jo rudasis kolega “žydų klausimo sprendėjas” Heinrichas Himleris taip pat buvo idėjiniai nusikaltėliai.
Vilniaus tribunolo nuosprendyje rašoma: ”Komunistinių režimų komunistinės partijos yra represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus, darydamos nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus žmoniškumui (genocidą), dėl kurių žuvo dešimtys milijonų žmonių”.
Unikalus Lietuvos valstybės teisės aktas “Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija“ skelbia:”Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija”. Ten pat skelbiama, kad LLKS Taryba yra “vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje”. Tai kodėl Mokslų akademijai, o gal kokiai kitai organizacijai, pasinaudojusiai akademijos svetingumu, parūpo atgaivinti Lietuvos valstybingumo neigimą, šlovinant nelegalą kolaborantą, vieną aktyviausių valstybės griovėjų, ir visiškai negerbiant Lietuvos teisės normų? Teko girdėti aiškinimų esą akademija čia niekuo dėta. Nesolidu šitaip slėptis nuo atsakomybės. Kiekvienas šeimininkas žino, kas dedasi jo troboje.
Kita vertus, nėra jokio teisės akto, kuris skelbtų, kad sovietinė okupacija buvo geresnė ar pažangesnė už visas kitas. Deklaracija ir ją įteisinusio įstatymo formuluotėmis reikia remtis tais atvejais, kai rezgamos provokacijos prieš rezistentus arba tyčiojamasi iš Lietuvos nepriklausomybės ir valstybės simbolių – herbo, himno, vėliavos.

Kolaborantas veikia prieš savo valstybę

Nėra gerai, kai asmenys, patyrę okupanto represijas, gindami valstybės garbę ir savo pilietines teises, nesinaudoja galiojančiais teisės aktais. Emocingų mitinginių kalbų ir plakatų jau nepakanka. Teisės kalba lyg vėjo šuoras nupučia visus raudonųjų profesorių tauškalus apie genocido naudą, “gelbstint” ar “vaduojant liaudį” nuo ko nors. Reikia parodyti kolaboravimo nusikaltimus ir kolaborantų amoralumą visa teisės jėga.
Vilniaus tribunolas apibrėžė kolaboravimo sąvoką, pašalindamas spekuliacijas šia tema. Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas – tai kolaboranto veika prieš savo valstybę, už kurią atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Politinis aspektas – tai kolaboranto sąmoningas, savanaudiškas dėl politinių, ekonominių ar ideologinių sumetimų siekis įgyvendinti savo tikslus okupanto pagalba. Moralinis aspektas – tai kolaboranto veiksmai siekiant pateisinti okupaciją. Kolaboravimo aspektų apibrėžimai – išskirtinės svarbos argumentai ginant partizanų, politinių kalinių, tremtinių, rezistentų teises, garbę ir orumą, taip pat demaskuojant apsimetėlius ar provokatorius.
A.Sniečkaus atveju taikytinas tik teisinis aspektas. Nenuginčijamų įkalčių gausa nekelia jokių abejonių. Bet kokiu aspektu vertinti renginio, įvykusio Mokslų akademijoje, iniciatorius ir organizatorius, turėtų spręsti teisingumo institucijos. Gyrimasis genocido politikos “laimėjimais”, kai Lietuva stovi ant slenksčio į NATO ir Europos Sąjungą, vargu ar gali būti paaiškintas vien tik sovietmečio nostalgija.

Edmundas SIMANAITIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija