Atnaujintas 2003 m. vasario 7 d.
Nr.11
(1115)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Pasaulis
Krikščionybė šiandien
Credo
Mums rašo
Visuomenė
Provincija
Rinka
Istorija ir dabartis
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Groteskiškos istorijos

Tautos išrinktieji nepaliauja stebinti visuomenės, tai yra juos išrinkusiųjų. Antai Seimo narys E.Skarbalius parašė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, reikalaudamas, kad Statistikos departamentas pakeistų 2001 metų gyventojų surašymo duomenis apie tautinę Lietuvos gyventojų sudėtį, papildydamas ją žemaičių tautybe. Viena Administracinių ginčų komisijos narė skundo esmę įvertino taip: „prašo pakeisti tautybę iš neaišku kokios į žemaičių“. Šis E.Skarbaliaus skundas neatsirado vien todėl, kad Seimo narys iš neturėjimo ką veikti ar norėdamas priminti apie save sugalvojo eilinį atrakcioną. Mat ir naujai išrinktasis Prezidentas, taip pat žemaitis, sumanė suskirstyti Lietuvą į keturis regionus – Aukštaitiją, Žemaitiją, Suvalkiją ir Dzūkiją. Todėl galima laukti, kad savo tautybes sumanys pakeisti ne tik žemaičių patriotais besivadinantieji, bet ir, pavyzdžiui, dzūku save laikantis A.Paulausko partijos skandalingas veikėjas, didysis Varėnos miškų grybautojas G.Jakavonis. beje, naujai išrinktojo Prezidento žemietis, Žemaičių kultūros draugijos prezidentas, išduodantis žemaičių pasus, S.Kasparavičius, susitikęs su naujai išrinktuoju Prezidentu, negalėjo atsidžiaugti, kad Prezidentu tapo žemaitis iš Telšių, ir įteikė jam Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio portretą, nes tas irgi yra gimęs Raseinių apskrityje. Taigi R.Paksas - jau antrasis žemaitis Lietuvos Prezidentūroje. Todėl buvęs pirmasis R.Pakso sklandymo instruktorius ir Žemaičių kultūros draugijos prezidentas S.Kasparavičius sakė esąs įsitikinęs, kad naujasis Prezidentas įgyvendins keturių Lietuvos regionų idėją, ir pasaulio žemėlapiuose atsiras tokia valstybė kaip Žemaitija… O gal ir „Wilenščizna“? Juk autonomininkai ir vadinamieji „tuteišai“ irgi vieningai balsavo už naująjį Prezidentą. Tik kažkodėl R.Pakso štabe gana dažnai kalbama ne valstybine lietuvių kalba ar žemaičių tarme, o… rusiškai. Kaip teigiama, vos štabe pasirodo pagrindinis naujai išrinktojo Prezidento mecenatas „Avia Baltika“ vadovas Jurijus Borisovas, tuoj visi ima kalbėti rusiškai. Nieko nepadarysi. Nors R.Paksas amžiumi dar neprilygsta premjerui A.Brazauskui ar buvusiam LSSR vaisių ir daržovių ministrui V.Einoriui bei kitiems buvusiems sovietiniams nomenklatūrininkams, tačiau puikiai prisimena tuos laikus, kai net vadinamųjų pirminių SSKP organizacijų susirinkimuose buvo kalbama vien „didžiojo brolio“ kalba, nors ten kartais nebūdavo nė vieno „didžiojo brolio“. Naujai išrinktojo Prezidento aplinkos žmonės, paklausti, kodėl posėdžiuose, kuriuose sprendžiami ne tik būsimosios inauguracijos klausimai, bet ir valstybės reikalai, vien tik draugui Jurijui pasirodžius, pradedama kalbėti rusiškai, atsako, kad J.Borisovas gimęs ir augęs Lietuvoje, vos ne „korenoj litovec“ ir supranta lietuvių kalbą, tik ja nekalba. Bet nors ir negabus kalbai, didžiųjų dienraščių užsakomuosiuose straipsniuose moka koneveikti konservatorius. Žodžiu, savas. O gal tai ir yra viena žadėtų radikalių permainų?
Tokios groteskiškos grimasos ėmė ryškėti vos ne kasdien. Tai ir suprantama: rinkimai baigėsi – tegyvuoja rinkimai! Visos burės keliamos būsimiesiems Seimo rinkimams. Čia, be Seimo nario Rolando Pavilionio, aktyviausiai reiškiasi kitas jo kolega – „naujasis rusas“ oligarchas Viktor Uspaskich. Pastarasis sugalvojo apversti aukštyn kojomis visą Lietuvos valstybės Seimo rinkimų sistemą. Šiuo klausimu V.Uspaskich rengs referendumą. Pagal V.Uspaskich ir tų, kas stovi už jo nugaros, planą į Seimą turi būti išrinktas 71 narys vienmandatėse apygardose, o likusieji 60 turėtų būti renkami nuo kiekvienos savivaldybės. Be V.Uspaskich, šio „racionalizatorinio pasiūlymo“ iniciatoriai yra „valstietis“ R.Karbauskis, Amerikos „imperializmo“ griovėjas R.Pavilionis, A.Sniečkaus jubiliejuje komunistu pasiskelbęs J.Veselka, na, ir, žinoma, vadovauti nepailstantis K.Bobelis. Pastarasis, aiškiai nusivylęs praėjusių rinkimų rezultatais, dabar ieško naujų savęs kėlimo į reitingų viršūnes būdų. Aišku, K.Bobelio fenomenas reikalauja gana plačios studijos, nes satyrikai vieni to paaiškinti jau nepajėgia. Kyla klausimas, kodėl oligarchas V.Uspaskich sumanė tą referendumą? Galima paaiškinti paprastai. Visų pirma suteikti galimybę patekti į Seimą tik piniguočiams, kurie, be didelio vargo, paprasčiausiai nusipirks Seimo narių mandatus. Kaip rodo pavyzdžiai, už didelius pinigus dabar Lietuvoje gali nusipirkti bet kokią kėdę. Antra, paralyžiuoti Lietuvos įstatymų leidžiamosios institucijos darbą. Juk tokiu atveju vadinamieji nepartiniai kandidatai, nejaučiantys jokių įsipareigojimų partijoms, atstovaus tik savo biznio ar juos parėmusio klano interesams. Apie valstybės reikalus bus galima pamiršti. Šis V.Uspaskich sumanymas surengti referendumą dėl Seimo rinkimų sistemos pakeitimo dargi kartu su referendumu dėl Lietuvos stojimo į ES gegužės 11 dieną sukėlė šoką Seimo pirmininkui ir socialliberalų vadui A.Paulauskui. Iš tiesų ne juokas. Juk, be V.Uspaskich, iniciatyvinėje grupėje referendumui dėl rinkimų tvarkos pakeitimo yra dar du socialliberalų frakcijos nariai – R.Pavilionis ir V.Karbauskis. Todėl ne be reikalo sostinėje sklinda kalbos, kad V.Uspaskich rengiasi išversti A.Paulauską iš socialliberalų lyderio kėdės ir ją užimti pats. O surinkti reikalingus 300 tūkst. piliečių parašų, turint tokias finansines galimybes kaip V.Uspaskich, - vienas juokas. Tuo labiau kad šį savo prezidento sumanymą žada aktyviai remti Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, turinti savo skyrius daugelyje Lietuvos rajonų. Taigi darbdaviai paprasčiausiai privers savo darbuotojus pasirašyti. Ir pasirašys, nes darbo vietos dabar saugojamos. Kalbėdamas per Lietuvos radiją V.Uspaskich gynė savo idėją dėl referendumo, siekiant pakeisti Seimo rinkimų sistemą. Jis pavadino politinėmis spekuliacijomis teiginius, kad, rengiant jo inicijuotą referendumą kartu su referendumu dėl narystės Europos Sąjungoje, gali nuteikti visuomenę nebalsuoti už stojimą į ES. V.Uspaskich taip pat neigė pranešimus, kad jis finansiškai remia Naujosios sąjungos (socialliberalų) partiją. Esą jo parama tėra tik moralinė. Tačiau žinomas politologas filosofas Vytautas Radžvilas sakė, kad V.Uspaskich sugalvotas referendumas yra noras destabilizuoti visą politinę sistemą. Anot politologo, nors partijos ir nėra populiarios visuomenėje, tačiau jos yra tas siūlelis, leidžiantis bent kiek stabilizuoti politinę padėtį. V.Radžvilas atkreipė dėmesį, kad, įgyvendinus V.Uspaskich idėją, ir taip jau didelė pinigų valdžia Lietuvoje taps absoliuti. Politologas taip pat nuogąstavo, jog referendumas gali pavykti, nes visai galimas dalykas, kad į jo klausimus gali būti įtrauktas ir, pavyzdžiui, kelis kartus pensijų padidinimo klausimas, siekiant privilioti rinkėjus. V.Radžvilo nuomone, jeigu laimėtų V.Uspaskich sugalvotas referendumas, tai Lietuva atrodytų kaip vietinių karaliukų viešpatija. Politologo žodžiais tariant, V.Uspaskich ir kiti šio referendumo organizatoriai apeliuoja į labiausiai politiškai ir pilietiškai neišprususius visuomenės sluoksnius. Iš tiesų V.Uspaskich, R.Pavilionio ir kitų „išsidirbinėjimais“ nei stebėtis, nei piktintis nereikėtų. Jie tik vykdo kažkieno užduotį.
Tiesą sakant, ir dabartiniame Seime vyksta panašūs dalykai. Ypač tai paaiškėjo priimant Konstitucijos pataisą dėl žemės rinkos liberalizavimo. Visiems turėtų būti pakankamai aišku, jog tos pataisos suteikia išskirtines privilegijas pirmiausia buvusių kolūkių, dabar vadinamų bendrovėmis, nomenklatūrai bei negausiai stambiųjų žemvaldžių grupei, neatsižvelgiant į vidutiniųjų ir smulkiųjų žemės savininkų bei ūkininkų interesus. Tai pasakyta beveik atvirai. Seimo Žemės ūkio komiteto pirmininkas G.Kniūkšta teigė, kad tik dideli, mažiausiai 300 hektarų ūkiai sugebės konkuruoti su Europos Sąjungos ūkininkais. Tačiau G.Kniūkšta ir kiti Seimo „agrarininkai“ puikiai žino, kad vidutinis ES šalių ūkininkų ūkis sudaro 15-18 hektarų. Tai galima vertinti tik kaip paradoksą – savotiškų kolūkių atgaivinimas pakels Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą! Vadinamasis pereinamasis laikotarpis septyneriems metams riboti žemės ūkio paskirties žemės pardavimą užsieniečiams yra niekas kitas, kaip siekis iki minimumo sumažinti žemės kainą vietinių latifundininkų, tokių kaip R.Karbauskis ir panašių, naudai. Ir nereikia „agrarininkui“, buvusiam pirmajam SSKP Plungės rajono sekretoriui ir sovietinės tvarkos garbintojui M.Pronckui lieti fariziejiškų ašarų, jog esą „žemė yra bene vienintelė nacionalinė vertybė, kuri dar yra išlikusi Lietuvos žmonių rankose“. Kitaip tariant, M.Pronckus norėtų, kad ta „vertybė“ už simbolinę kainą atitektų tiems, kam reikia. Tai yra bendrovėms, kurioms vadovauja daugiausia tie patys kolūkių pirmininkai ar kiti „agropromo“ specialistai.
Vis labiau aiškėja, kad problemos išpučiamos specialiai, siekiant užmaskuoti kur kas svarbesnius, dažniausiai „po kilimu“ vykstančius reiškinius. Tai tapo aišku po tariamo žurnalisto V.Gaivenio „verbavimo“, kurį esą vykdė VSD pareigūnas. Netgi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, išsikvietęs VSD vadovą M.Laurinkų, rimtais veidais svarstė klausimą dėl žurnalisto V.Gaivenio „verbavimo“. Berods tik vienas šio komiteto narys prof. V.Landsbergis pažymėjo, jog viskas, kas vyksta aplink šį dirbtinai sukeltą skandalą, yra mažiausiai trijų žmonių sąmokslas. „Du iš jų – Saveljevas ir Gaivenis, žaidžiantys tokį primityvų žaidimą. Trečias turėtų paaiškėti“, - sakė V.Landsbergis. Nors tą „trečiąjį“ šioje istorijoje be didelio vargo galima nujausti. Vargu ar bus jo ir ieškoma. Kas gi norės tirti tą „žurnalistų sekimo skandalą“ ir užsitraukti bulvarinės žiniasklaidos nemalonę. Antra vertus, vargu ar M.Laurinkaus vadovaujamame departamente dirba tokie naivuoliai, kurie bandytų verbuoti žiniasklaidos atstovus. Juk viską galima atlikti daug paprasčiau. Pakanka gerai užmokėti, ir bus paviešinta bet kokia nesąmonė. Tokių dalykų į valias prisižiūrėjome ir prisiskaitėme prieš praėjusius Prezidento ir savivaldybių rinkimus.
Į žurnalisto „verbavimo“ skandalą įsijungė ir išrinktasis prezidentas R.Paksas. Jo atstovas spaudai citavo elekto žodžius, kad jis labai domisi skelbiama informacija „Respublikoje“ ir „Vakaro žiniose“ apie šio „verbavimo“ tyrimo eigą. R.Paksas paminėjo savo rinkimų programą, jog bandymai varžyti įstatymais apibrėžtą ir atsakingai panaudojamą žiniasklaidos laisvę bus viešai smerkiami. Tačiau yra žodžiai „atsakingai panaudojamą“. O kas gi gali įrodyti, kad bulvarinis laikraštis, kuriam R.Pakso rinkimų štabas oficialiai skyrė 105 tūkst. litų už publikaciją, šmeižiančią Vilniaus banką, rašė tiesą? Ta publikacija buvo paskleista paskutinę agitacijos dieną ir dalijama net rinkimų dienos rytmetį. Ji buvo išleista net 350 tūkst. egzempliorių tiražu, jeigu ne didesniu.
Kitas dalykas, argi saugumas negali domėtis žiniasklaidos darbuotojais ir tam tikrais leidiniais bei jų leidybos reikalais? Valstybės saugumas yra visų jos piliečių rūpestis. Niekam ne paslaptis, kad užsienio žvalgybos, ypač Rusijos, labai domisi kaip tik žurnalistais.
Galima neabejoti, kad žurnalisto „verbavimą“ sugalvojo ne vienas VSD pareigūnas, o šio užsakymo autoriaus reikia ieškoti tarp aukštų Lietuvos politikų. Jokiu būdu negalima atmesti ir dvigubo agento galimybės. Sunku net įsivaizduoti, kad Rusija, turinti didžiulę KGB darbo patirtį, neturi savo šnipų Valstybės saugumo departamente. Toks išpūstas išrinktojo Prezidento dėmesys VSD „skriaudžiamai“ žiniasklaidai gana abejotinas. Vadinasi, žurnalistas gali kalbėti ir rašyti bet ką, apipilti purvu bet kokį žmogų, ir niekas negali paklausti, kodėl jis taip daro. Taip pat ir už kiek. O jeigu jau mūsų saugumas toks baisus, kaip piešia „Respublika“ ir jos padalinys „Vakaro žinios“, tai kodėl tada „verbuoto“ žurnalisto net apklausti negali: jis paprasčiausiai neateina pagal kvietimus. Tad ar teisingai jis VSD metodus lygina su KGB?

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija