Jau ta „Lietuvėlė“ su TV laidų vedėjais „lietuvaičiais“

Ar tikrai mes maži, bejėgiai ir apgailėtini, jei per valstybinę ir nevalstybinių TV laidų pokalbius, žinias ir pramogines programas vis dažniau girdime vedėjus sakant ne „Lietuva“, bet „Lietuvėlė“. LTV žurnalistai beveik kasdien mėgaujasi „Lietuvėle“, neužmiršdami nuvertinti ir lietuvių. Beje, ir žodžio „lietuvis“ beveik neišgirsi, vis dažniau sužinai, kad mes - lietuvaičiai. O jau tie „lietuvaičiai!“… Ir labiau vienas kito nekenčia, ir dažniau artimam į pakinklius kimba, ir … kokie godūs turto! Dėl atgautos žemės pėdos kaimynas kaimynui skvernus plėšia, įmanytų vienas kitą pasmaugti. Ne itin patrauklų Lietuvos įvaizdį susikurtum iš TV komentatorių pastabėlių, jei negyventum Lietuvoje ir nežinotum, ko verti mūsų žmonės, ne tie, save šiandien „elitu“ vadinantys dėl storesnės piniginės.
Pametė laisvo elgesio mergužėlė naujagimį šiukšlyne, ir tuojau pat komentaras: „O ta Lietuvėlė! Tūkstančiai nepilnamečių abortų!“ Taip sakant, kur nusirito „lietuvaitės“ - motinos! Tačiau po panašių komentarų TV ekranuose kažkodėl nesumažėjo nei laisvo sekso epizodų, nei nuogo užpakalio propagandos, ypač populiarių dainelių klipuose. Arba… apsivogė aukšto rango pareigūnas, ir būtinai išgirsim: „Lietuvėlė! Ko iš mūsų norėti!“
Tačiau man Tėvynė - ne nusikaltėlių kraštas. Lietuva - tai žmonės, kurių dėka Lietuvos valstybė ir vardas išliko pasaulio žemėlapyje. Tai kas atsitiko, kad TV ekranuose nebenorim būti darbštūs ir dori, nenorim propaguoti to, kas Lietuvoje per šimtmečius išliko moralu ir teisinga?
Nemalonu, tačiau tuos su pašaipėle tariamus malonius ir tarsi menkinančius mūsų Tėvynę bei jos žmones žodelius labai yra pamėgę jauni žurnalistai, nors jie pagarbos savo kraštui, tautai ir žmogui tikrai galėtų pasimokyti iš kolegų.
„Labo ryto“ vedėjas M.Šmitas (LTV) nė dienos be „Lietuvėlės“ ir „lietuvaičių“ neišsiverčia, nors pats, kaip sakėsi, sausio 13-ąją buvęs parlamente ir gynęs tomis atmintinomis dienomis Lietuvą. Tikriausiai tuomet jam neatrodė, kad mes tik silpni „lietuvaičiai Lietuvėlėje“. Reikėtų žurnalistui M.Šmitui pačiam pasiklausyti savo laidų, gal tada mažiau tuščiažodžiautų, mažiau ir „lietuvaičių“ prireiktų. Nesu girdėjusi, pavyzdžiui, prancūzo, amerikiečio, ruso ir japono sakant: „Aš… prancūzėlis, amerikonėlis, ruselis ar japoniukas“. Net ir geras žodis, pernelyg dažnai kartojamas tada, kai be jo galima apsieiti, tarytum nuvertėja, netenka savo grožio ir prasmės.
Apgailėtini „lietuvaičiai“, palydėti vaizdingų epitetų, įstrigo ir LTV „Agentūra SOS“ laidų vedėjai aktorei N.Oželytei. Kodėl Lietuvos vardą ir lietuvio įvaizdį taip sumenkiname TV ekranuose, nebranginame senos turtingos lietuvių kalbos, nevengiame žargono, atsibodusių netaisyklingų vertinių ir tarimo klaidų? Visų TV laidų vedėjams reikėtų pasimokyti iš savo kolegų, sugebančių pasverti kiekvieną žodį, tuščiai neplepėti ir daugiau pasakyti. Pasimokyti tikrai yra iš ko: turiningų klausimų, konkretumo, žodžio taupymo galima pasimokyti iš „Paskutinės kryžkelės“ laidų vedėjo R.Musnicko, gražios taisyklingos kalbos - iš LNK žinių programų vedėjo E.Jakilaičio, dvasingo ir pagarbaus bendravimo eteryje, vaizdingos kalbos - iš B.Lukošiūtės ir aktoriaus G.Girdvainio laidoje „Jau saulelė vakarop…“
Sunku būtų pralenkti ir LNK žurnalistą A.Valinską, sugebantį nesubanalinti nė vienos temos, nepaberti laidos metu gausybės bereikšmių žodelyčių, subtiliai pašmaikštauti neužgaulia replika. Pralenkti nė nebūtina, kiekvienas savaip gabus ir žavus ekrane, tačiau pasimokyti bendravimo eteryje kultūros, taisyklingai ištarto žodžio, neužgožiant jo prasmė ir reikšmės, - visiems vertėtų.
Neturėjau tikslo primygtinai kritikuoti paminėtus ir žiūrovų mylimus laidų vedėjus nei be pagrindo pagirti. Norėjau tik priminti žurnalistams, jog, gerbdami Tėvynę, turėtume mylėti jos kalbą, žodį ir žmogų.

Janina SEMAŠKAITĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"