Alkoholio kontrolės būklė Lietuvoje

Pasaulinė patirtis rodo, jog, nagrinėjant narkomanijos problemas, labai svarbu atkreipti dėmesį į alkoholio kontrolės būklę konkrečioje šalyje. Nes daug lemia alkoholio vartojimo mastai ir tai, ar efektyviai veikia Alkoholio kontrolės įstatymas (AKĮ) ir Narkotikų kontrolės įstatymas.
Jeigu to nėra, tai narkotikų kontrolė, prevencija, auklėjimas, švietimas, gydymas neduoda laukiamų rezultatų. Šią aktualiją ypač akcentuoja tarptautinė organizacija NordAN (Šiaurės alkoholio ir narkotikų politikos tinklas), kurios centras yra Norvegijoje.
Dažnai keliamas klausimas: kaip nutiko, kad atgavus laisvę Lietuvoje nepaprastai išaugo girtavimas ir jo skaudžios pasekmės? Lietuvoje AKĮ Seimas priėmė 1995 metais. Rengė dvejus metus prie Seimo Sveikatos reikalų komiteto sudaryta darbo grupė. Ją sudarė Seimo nariai, įvairių valstybės žinybų specialistai bei visuomeninių organizacijų atstovai.
Seimas priėmė dešimtą kompromisinį įstatymo variantą. Įstatymą teigiamai įvertino kompetentingi kitų šalių specialistai, jis išverstas į anglų kalbą. Prof. dr. L.Griciūtė „Lietuvos ryte“ (1995 m. balandžio 27 d.) rašo, kad šis įstatymas nuteikia teisingai veikti alkoholio vartojimo plitimo atžvilgiu.
Tačiau džiaugtis teko neilgai. Iškart sujudo alkoholio biznio pasaulis. Įstatymą priėmus, laikraštyje „Blaivioji Lietuva“ (1995 m. gegužės mėn. Nr.5 (66)) pasirodė straipsnis-klausimas „Alkoholio kontrolės įstatymas: ar pavyks jį sužlugdyti?“ Dabar jau galima atsakyti trumpai: taip, pavyko jį sužlugdyti.
Daug ką sako citatos iš laikraščio, pavyzdžiui, tuometinis pramonės ir prekybos ministras Klimašauskas teigė: „Išbraukti iš priimto įstatymo principus, ribojančius privatų pelną!“; žymus JAV verslininkas Rokfeleris sakė: „Tik panaikinus pelno motyvą įmanoma suvaldyti alkoholio vartojimą“. Įstatymo rengimo darbo grupės vadovas, buvęs Seimo narys dr. L.Alesionka Seimo posėdyje susirūpinęs klausė: „Pridėkime ranką prie širdies ir prisipažinkime, ar kas negavome pinigų iš suinteresuotų prekyba firmų, kad sužlugtų Alkoholio kontrolės įstatymas?“ Pasakyta tiesiai šviesiai. Tokie perspėjantys dr.L.Alesionkos žodžiai primena pasakojimą iš Šventojo Rašto apie perspėjimą, kad iš Tautos šventovės nebūtų daromi Prekybos namai (plg.Jn 2,13-17).
Deja, Seime greitai prasidėjo įstatymo pakeitimai pagal alkoholio biznio atstovų pageidavimus. Pakeitimų eigą atspindi Seimo stenogramos. Tikslinga paminėti bent keletą žalingų pakeitimų.
Štai 1995 metais pakeistas 20 straipsnis - leista išdavinėti licencijas naminio alaus gamybai ir prekybai (sužlugdyta ilgaamžė tradicija - gaminti naminį alų tik savoms reikmėms, ne pardavinėti). Priimta 13 straipsnio pataisa suteikė teisę „ specialios paskirties“ įmonėms, jau privataus kapitalo įmonėms „Alita“, „Anykščių vynas“, „Sema“, gaminti alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė alkoholio koncentracija viršija 22 procentus. Tuo valstybė sąmoningai atsisakė jai priklausančių pajamų.
1997 metais Konstitucinis Teismas rekomendavo Seimui palikti įstatyme alkoholio (taip pat ir tabako gaminių) reklamos draudimą. Tačiau naujai išrinktas Seimas 1997 m. liepos 2 d. po audringų debatų priėmė 30 straipsnio pataisą - leisti alkoholio reklamą.
1998 m. gruodžio 10 d. vėl padaryta nemažai žalingų įstatymo pakeitimų (19, 20, 21 str.) - leista prekiauti iki 22 proc. stiprumo alkoholiniais gėrimais (AG) poilsio bei turizmo zonose. Dėl to labai padaugėjo skenduolių (vyko prekyba prie vandens); leista prekiauti visais AG mugėse ir parodose, anksčiau buvo leidžiama prekiauti tik iki 22 proc. stiprumo; išplėsta prekyba pilstomais AG (įskaitant alų) masiniuose renginiuose(20 str. 1 d. 15 p.), o tai palankiausia sąlyga alkoholizmui plisti; autoparduotuvėms leista prekiauti alumi (20 str. 1 d. 16 p.); leista prekiauti alumi degalinių viešojo maitinimo įmonėse (21 str. 1 d. 6 p.). Beje, dabartinis Seimas leido degalinėse prekiauti jau visais AG. Panaikintas išduodamų prekybai alkoholiu licencijų skaičius pagal gyventojų skaičių. Tad juo leista prekiauti „ant kiekvieno kampo“.
Juk lengvas alkoholio prieinamumas yra vartojimo skatinimas. Girtavimas išaugo iki negirdėto masto.
Prof.L.Griciūtė rašo: „Blogesnės padėties, kaip dabar, Lietuvoje dar nebuvo. Vilniuje veikia 1200 „punktų“, kuriuose galima pirkti svaigalus. Šis Vilniaus įstaigų skaičius, beje, prilygsta jų skaičiai visoje Švedijoje“ („Lietuvos rytas“, 1995 04 27).
Dabartinis Seimas tiesiog persistengė.
Priimtas įstatymo pakeitimas (21 str. 4 dalis) - leista prekiauti AG neribojant laiko (rytinėmis valandomis). 2002-ųjų gegužės 23 d. priimtos net 24 straipsnių pataisos. Pakeitimo projektą pateikė Vyriausybė.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, jog šis projektas pateiktas (kaip ir anksčiau teikti kitų vyriausybių) neatlikus analizės, be kvalifikuotų ekspertų tyrimų bei išvadų. Kokios bus pasekmės šiuo metu, o ypač ateityje (po penkerių ar daugiau metų), analizė nepadaryta. Didžioji dalis pakeitimų ir papildymų prieštarauja AKĮ 2 ir 3 straipsnių reikalavimams (įstatymo paskirtis, kontrolės principai ir pan.).
Stebina ūkio ministro P.Čėsnos pasaulyje dar negirdėta išvada projekto aiškinamajame rašte: „Neigiamų pasekmių neprognozuojama“, bei aiškinimai, kad reikia „panaikinti verslo suvaržymus“, „atsižvelgiama į verslininkų pasiūlymus“.
Kas padaryta?
1 str. 8 dalies pakeitimu skatinamas alkoholio vartojimas aukštosiose mokyklose; 2 str. 1 dalimi panaikinama galimybė, esant reikalui, įvesti valstybės alkoholio monopolį; 13 str. 1 dalimi visiškai panaikinamas „stipriųjų AG gamybos valstybės monopolis. Leidžiama privatizuoti SPAB „Stumbras“; AB „Vilniaus degtinė“; AB „Alita“; AB „Anykščių vynas“. Stipriuosius AG gaminti galės visos įmonės, kurios tik gaus licencijas. O kokybės kontrolė? O pasekmės?
19 str.3 dalimi leista prekiauti visais AG parodose bei mugėse (anksčiau buvo tik 13 proc. stiprumo). Tai prieštarauja 2 ir 3 straipsnių reikalavimams; tai yra, 20 str. 1 d. 15 ir 16 punktais dar labiau plečiama pilstomų AG prekyba. Tai yra, be pilstomo alaus, dar leista pardavinėti pilstomą sidrą masiniuose renginiuose, parodose, mugėse. (Kažkodėl vietoje AG nesiūloma, neskatinama plėsti nealkoholinių gėrimų prekybos.)
20 str. 1 d. 16 punktu, be gamyklose supilstyto į tarą (butelius) alaus, leista pardavinėti sidrą kioskuose, paviljonuose, autoparduotuvėse, nespecializuotose prekybos įmonių skyriuose. 21 str. 1 d. 3 punktu leista prekiauti stipriaisiais AG parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariniuose pastatuose (iki šiol buvo iki 13 proc. stiprumo); 21 str.1 d. 5 ir 6 punktais panaikintas draudimas visais AG prekiauti magistralinių ir krašto kelių pakelėse (iki šiol buvo leidžiama prekyba tik stacionarinėse viešojo maitinimo įmonėse) (apie autoavarijas nekalbama, svarbu tik verslas); 21 str. 2 dalimi panaikinta nuostata, leidžianti prekiauti AG tik išimtinai šiai prekybai skirtose prekybos įmonėse arba jų specializuotuose skyriuose; Vyriausybės projekte buvo įrašyta, jog draudžiama realizuoti AG sporto varžybų metu. Tačiau Seimas „pataisė“ ir leido sporto varžybų metų realizuoti AG iki 6 proc. stiprumo (alus, sidras; 20 str. 1 d. 19 p.). Atsižvelgta į alkoholio verslo atstovų pageidavimus. 30 straipsniu leista alkoholio reklama per radiją ir televiziją nuo 15 iki 22 val.30 min., leista reklamuoti visus AG iki 22 proc. stiprumo (alų, vyną, sidrą ir pan.). (Iki šiol buvo leista reklamuoti tik alų ir vyną iki 15 proc. stiprumo.)
Būtina atkreipti dėmesį į keistą prezidento V.Adamkaus požiūrį. Tarp blogų pakeitimų, Seimas priėmė ir naudingą 30 str. papildymą: draudžiama išorinė alkoholio reklama. Pataisą teikė Seimo narė S.Burbienė. Kaip tik dėl to Prezidentas įstatymą vetavo, o Dekrete įrašyta, kad leidžiama visų rūšių alaus, sidro ir vyno išorinė reklama. Dabar vaikščiodami gatvėse tokią reklamą ir matome. Ją stebi paaugliai ir jaunimas. Charakteringa tai, kad prieš tai Prezidentūrą aplankė alkoholio verslo atstovai. Be to, labai apmaudu, kad Prezidentas, kalbėdamas per radiją, palaikė siekimą legalizuoti naminės degtinės - „samagono“ - gamybą.
Ko gero, tokie Prezidento žodžiai davė papildomą impulsą grupei Seimo narių rengti įstatymo projektą ir legalizuoti naminės degtinės, brogos, kitų stipriųjų (!) AG gamybą (o kokių - nenurodoma), t.y. ne tik naminukės (IXP-1872). Nejaugi rengiamasi vykdyti carienės Jekaterinos II politiką: girtą liaudį lengviau valdyti. Tai nuves į visišką tautos, pirmiausia kaimo degradavimą.
Pakeitimai į bloga vyksta toliau. Aludariams nepatiko Seimo priimtas draudimas realizuoti pilstomą alų (stipresnį kaip 6 proc.) firminėse gamybos įmonių parduotuvėse. Į tai žaibiškai reagavo Seimas. Ir tokią pataisą įstatyme anuliavo (netrukdyti verslui). Įstatymo pataisą pradėta svarstyti per neeilinę sesiją.
Labai žalinga propaganda, kad silpnesniųjų AG vartojimas - mažasis blogis. Juk per juos įklimpstama į stipriųjų AG vartojimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Ruro srityje, vykdyti tyrimai rodo, jog dauguma alkoholikų šią ligą įgijo ne per degtinę, o per alų. Tuo tarpu dabar Lietuvoje vykdoma propaganda - skatinama visur ir visada gerti alų. Propaguojamas (kuriamas) kažkoks alaus kultas („Alus - antrasis pienas“). Deja, kalama ir įkalama. Jau nebegirdime sakant: „Pakalbėsime prie kavos puodelio“, o jau „prie alaus bokalo“. Yra siūlymų, pastangų konferencijose, seminaruose kavos pertraukas pakeisti „alaus“ pertraukomis.
Propaguojamas naujas AG - sidras - vaisių sultys su alkoholiu. Tai masalas paaugliams ir jaunimui (alkoholio vartojimo skatinimas). O pasekmės akivaizdžios. Organizuojamos alaus šventės, masinių kultūrinių renginių metu masiškai girtaujama. Greitoji pagalba veža į ligonines paauglius ir jaunuolius, apsinuodijusius alkoholiu ir kitais kvaišalais; daugėja išžaginimų, net nužudymų ir pan. Kaltinami švenčių organizatoriai, policija, prekiautojai, tėvai, tik ne blogos įstatymo pataisos, leidžiančios visur ir visada pardavinėti, reklamuoti alkoholį.
Toks pavyzdys. Lietuva pateikė paraišką UNESCO, kad mūsų dainų šventės būtų pripažintos kaip nematerialaus pasaulio kultūros paveldo šedevras. Suprantama, tai pagrįstas pasiūlymas. Tačiau pagrįsta grupės intelektualų pataisa, kad šis pripažinimas galiotų tik iki 1994 metų - juk 1998 metų Dainų šventė Vingio parke jau buvo ir girtavimo šventė, girtavimo mokykla. Indeliuose buvo nešiojamas pilstomas alus, karštas vynas. Vaikų dainininkų akivaizdoje buvo daug įkaušusių, net pačioje estradoje svirduliuojančių per pertraukas. Aikštės pakraščiuose buvo girdėti išgėrusiųjų dainavimas.
Gal reikėtų siekti, kad per 2003 metų Pasaulio lietuvių dainų šventę būtų draudžiama pardavinėti AG. Juk turime gražų pavyzdį - 1993 metais per popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje buvo uždrausta prekiauti AG visur - tiek parduotuvėse, kioskuose, tiek ir restoranuose, kavinėse, bufetuose. Buvo ramu ir šventiška.
Pažvelkime į ekonominę-finansinę padėtį. Valstybė didelę pelno dalį (tai įplaukos į biudžetą) atiduoda privatiems verslininkams (stipriųjų AG gamybos įmonių privatizavimas), atsisako alkoholio kontrolės. Juk alkoholis - specialus produktas, narkotikas, kuriam reikia ypatingo valstybės reguliavimo. Vakarų valstybių tyrimais nustatyta, kad iš akcizo gautas pelnas tris kartus mažesnis negu bendra žala - papildomos išlaidos gydymui, ūkio nuostoliai, papildomos išlaidos teisėtvarkai, socialinėms problemoms spręsti ir pan.
Neteisingai aiškinama, kad reikia vykdyti Europos Sąjungos reikalavimus. Bet alkoholio, kaip specialaus produkto, verslo kontrolę leidžiama reguliuoti pačiai valstybei (pvz., Europos Teismo 1987 03 12 sprendimas Nr.178/84). Tuo naudojasi Švedija, Suomija ir kitos šalys. Skaudu, kad Lietuvoje šioje pelningoje alkoholio apyvartoje lemia ne valstybės interesai, ne visuomenės, o grupiniai interesai, ką akcentavo dr.L.Alesionka.
Liaudies išmintis byloja: kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Kaip rašo dr.V.Mačiulis, dabar susidaro įspūdis, kad dauguma turinčiųjų galią priimti įstatymus bei nutarimus ar kitaip valdyti šį procesą yra suinteresuoti, kad tauta gertų, ir trina patenkinti rankas - turi parduotuves, yra įdėję kapitalo, pirkę akcijų… Tai užburtas ratas („Apžvalga“, 1996 04 5-11).
Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kreipimesi į Seimą, Vyriausybę ir visus geros valios tautiečius rašoma: „Ne tik kovotojai už blaivybę, bet visi mąstantieji Lietuvos žmonės nesupranta, kodėl alkoholio monopolis atiduotas į privačias rankas. Ką gali padaryti Bažnyčia, kovodama su alkoholizmu, jei nuolat reklamuojamas alkoholis (ir tabakas), jei į prekybą alkoholiu, nešančiu tautai išsigimimą, žiūrima kaip į prekybą saldainiais ar pomidorais, o Lietuva legaliai paversta smuklių šalimi? Į privačias kišenes suplaukia vargšų žmonių pinigai“ („XXI amžius“, 1998 11 11, Nr.83 (706)).
Plačiau nagrinėti problemas nėra galimybių. Juk nesprendžiamas pilstuko, nelegalaus alkoholio, verslas, kontrabanda, alkoholio kontrolės valstybės strategija, alkoholikų gydymas ir pan. Kodėl iš aukštų tribūnų raginama panaikinti VTAKT - Valstybės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą (trukdo verslui?)? Kodėl įstatymo pakeitimus teikia Ūkio ministerija bei Seimo Ekonomikos komitetas, o ne Sveikatos apsaugos ministerija ir Seimo Sveikatos reikalų komitetas, kaip buvo 1995 metais? Juk Alkoholio kontrolės įstatymas priklauso sveikatos sistemos įstatymų grupei.
Kodėl silpna blaivystės organizacijų veikla? Ir t.t.
Taigi būtinos pastangos grįžti prie pirminio, t.y. 1995 metų AKĮ varianto pagrindinių nuostatų. Tokias pataisas teikė Seimo narys S.Buškevičius (drausti alkoholio reklamą), o Seimo narys P.Gražulis pateikė dešimties įstatymo straipsnių pataisas (deja, Seimas tam nepritarė). P.Gražulis pasiryžęs teikti pataisas ir ateityje. Seimo narys J.Veselka Seimo posėdyje yra sakęs: „Tai jau nebe Alkoholio kontrolės įstatymas, o tautos girdymo įstatymas“. S.Buškevičius teigė: „Aš manau, kad reklamuoti nuodus - alkoholį Seimo nariui yra didžiulis nusikaltimas“. D.Veličkos nuostata priešinga: „Manau, kad mes turime grįžti prie šio įstatymo, apie alkoholio teigiamą naudą žmogaus organizmui“.
„Lietuvos rytas“ (2202 07 05) konstatuoja: „Seimo salėje - smuklės papročiai“. Aprašo išgertuves Seimo posėdžių salėje, kurias surengė Seimo narys K.Skamarakas (šventė savo 50-metį). Seimo narys R.Vaštakas teigia: „Jei parlamentaras Seime balsuodamas už vieną ar kitą įstatymą pralošia, jis savo emocijas nuramina alkoholiu“ („Vakaro žinios“, 2001 05 22).
Todėl svarbus yra piliečių, visuomenės balsas. Juk ir aukščiausieji valdžios pareigūnai yra valstybės darbuotojai, o jų darbdavys - valstybės žmonės, piliečiai. Jeigu darbuotojai nuklysta nuo gero kelio, darbdavio pareiga - grąžinti atgal. Ypač kad nepažeidinėtų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje prevencijos įstatymo bei Korupcijos tarnyboje įstatymo.
Suprantama, tai nėra taip paprasta. Juk iki šiol visų valdžių pagrindinė nuostata - viską lemia ekonomika, pinigai, o moralinės dorovinės, dvasinės vertybės nereikšmingos. Tai didžiulė klaida. Dėl to kilo negirdėtas moralinis nuosmukis. Lietuva darosi panaši į didelį sodą be vaisių.
Patvirtintas faktas, kad mūsų tauta yra nykstanti, mirštanti. Šitokioje situacijoje neretai girdime raginimus daugiau džiūgauti, ypač per valstybines šventes, istorinius jubiliejus, organizuoti daugiau pramoginių renginių. Kaip džiūgauti, kada žūsta tauta, skandinama alkoholyje, kituose narkotikuose bei dorovinių nuopuolių bangose?
Todėl reikėtų, kad kuo daugiau žmonių dažniau tartų tokius Šventojo Rašto žodžius:„Pakilki su didžiąja savo galybe, o Dieve. Ateik mūsų vaduoti. Tada mes išgelbėti būsim“ (Ps 79,4).

Juozas TONKŪNAS,
Lietuvos blaivybės fondo tarybos narys

© 2003 "XXI amžius"