Iš jo posmų tryško vaikiškumas
Konferencija poeto Anzelmo Matučio 80-osioms gimimo metinėms

Šiais metais minime rašytojo Anzelmo Matučio (1923 – 1985), be kurio negalima įsivaizduoti XX amžiaus lietuvių vaikų literatūros, jubiliejų. Ta proga sausio 7 dieną Alytaus miesto savivaldybė ir Alytaus kraštotyros muziejus surengė konferenciją “Anzelmui Matučiui – 80”. Įžangos žodį tarė miesto vicemerė Rasa Kazlauskienė, o vėliau buvo skaitomi pranešimai: Birutės Švagždienės (Varėnos r.) “Gamta A. Matučio gyvenime ir kūryboje”, doc. dr. Kęstučio Urbos (Vilniaus universitetas) “Anzelmo Matučio eiliuotos pasakos”, doc. dr. Gražinos Skabeikytės (Vytauto Didžiojo universitetas) “Anzelmo Matučio poezijos vaikams savitumas”, Ievos Ivanauskaitės (Alytus, “Drevinuko“ darželis–mokykla) “Gydantys A.Matučio kūrybos monai” (neįgaliųjų vaikų integracija per meninę išraišką), doc. dr. Vidos Plentaitės ir doc. dr. Elenos Marcelionienės (Vilniaus pedagoginis universitetas) “A. Matutis – pradinių klasių lietuvių kalbos vadovėliuose”, Aldonos Ruseckaitės (Maironio lietuvių literatūros muziejus) “A. Matučio archyvas Maironio lietuvių literatūros muziejuje” ir Vilmantės Petrusevičienės (Anzelmo Matučio memorialinis muziejus) “Darbo su vaikais formos A. Matučio memorialiniame muziejuje”.
Nepaisant didžiulio šalčio, siekusio 30 laipsnių, į “Dainavos” kino teatrą susirinko gausi publika. Beje, renginys kinoteatre organizuotas ne šiaip sau – puiki pradžia susipažinti su šia legendine asmenybe buvo dokumentinis filmas “Medis turi šaknis” (1978). O šis juodai baltas filmas tikrai puikus, pasijutau kaip senais laikais, tik norėjosi, kad jis būtų kur kas ilgesnis. Filme A.Matutis pavadino save kaimo ir girios žmogumi. Konferencijoje minėta, kad dzūkai paviliojo Anzelmą nuo Suvalkijos lygumų. Sakyčiau, ne tiek dzūkai, kiek paslaptingų dzūkiškų girių grožis, tai ir buvo jo kūrybos varomoji jėga. Anzelmas mėgo bendravimą su žmonėmis, tačiau, pavargęs nuo lankytojų srauto, kartais sakydavęs, kad reikėjo pasistatyti trobelę pelkėje. Deja, rašytojas ne iki soties galėjo mėgautis mišku, kaip tas žiogelis, kuriam, visą vasarą linksminus kitus savo grojimu, žiemą galėjo tekti ir sušalti. Ypač ankstyvuoju laikotarpiu jam teko duoną pelnytis pedagoginiu darbu. Buvo labai griežtas mokytojas, pas jį klasėje buvo galima girdėti tik skraidančią musę. Kaip minėjo viena jo buvusių mokinių, jo mokymo specifika buvo tokia – ne kalti vaikams į galvas nuobodžių gramatikos taisyklių, bet pradėti mokyti nuo pažinties su įvairių knygų tekstų grožiu, ragindavo išsirašinėti iš knygų gražius tekstus, pastoviai tikrindavo tokius vaikų sąsiuvinius.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija