„Ji pati veržiasi rūpesčių link. Ji - tokia!“

„Pažinimas kaip jūra: tas, kuris kapanojasi, pliuškenasi paviršiuje, visados panašus į juokdarį ir todėl atkreipia į save daugiau dėmesio negu perlų ieškotojas, kuris, nekeldamas jokio triukšmo, skverbiasi į patį nepažintų gelmių dugną, ieškodamas brangakmenių“.

V.Irvingas

Tokiems mokslininkams, rašytojo V.Irvingo išskirtiems į ypatingą tikrų mokslininkų grupę, be abejonės, priklauso ir Nijolė Lietuvninkaitė, 2002-ųjų spalio 17 d. apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Kauno knygos kultūra 1843-1918 metais“ (daktaro disertacijos vadovas - prof. habil. dr. Domas Kaunas; oponentai: habil. dr. Tamara Bairašauskaitė ir dr. Arvydas Pacevičius; doktorantūros posėdžio pirm. - prof. habil. dr. Ona Voverienė).
Miesto knygos kultūra - tai visiškai nauja knygotyros kryptis. Tokių tyrimų aktualumas naujausioje mūsų civilizacijoje - informacinėje visuomenėje nekelia abejonių. Nepasitvirtino juodųjų informacinių visuomenės pranašų prognozės, kad toje visuomenėje nebeliks vietos knygai. Šiandien mes regime priešingą vaizdą: knygų turime tiek, kiek jų buvo sunku net ir įsivaizduoti. Kitaip ir būti negalėjo.
Justinas Marcinkevičius savo „Dienoraštyje be datų“ rašė: „Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi, kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji - visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų galių motina“. Todėl ir naujausios technologijos ėmė tarnauti knygų rengimui, net jų redagavimui, taip pat šios technologijos panaudojamos tyrinėjant knygos istoriją bei jos raidos perspektyvas.
Disertantės darbas atveria kelią naujiems regioniniams knygotyriniams tyrimams. Kaip teigia pati N.Lietuvninkaitė, šio tyrimo rezultatai „pasitarnaus rašant Kauno miesto istoriją; jie bus naudingi Lietuvos įvairiakalbės knygos retrospektyvinei bibliografijai rengti; knygų kultūros analizė pravers išsamesniems sociologijos ir kultūrologijos tyrinėjimams“. Tyrimo aktualumą padidina dar ir tai, kad jis užbaigtas pačiu laiku: 2004-aisiais bus minimos šimtosios lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo metinės. Tai svarbi data formuojant ir plėtojant istorinę mūsų kultūros atmintį.
Disertacijoje autorė išanalizavo Kauno socialines, ekonomines ir kultūrines 1843-1918 metų sąlygas, kurias nulėmė politiniai Lietuvą okupavusios Rusijos tikslai ir Pirmojo pasaulinio karo eiga. Kaunas buvo Rusijos gubernijos miestas, tad XIX a. antrojoje pusėje ypač skaudžiai jautė represinę Rusijos spaudos cenzūrą, patyrė įvairias jos raiškos formas. Per knygą, jos leidybą bei platinimą, pateikdama atskirus faktus, autorė atskleidė žiaurią rusifikacijos politiką. Nuo 1843-iųjų iki 1904 m. gegužės 7 d. - per 60 metų - Kaune buvo išleisti devyni leidinėliai lietuvių kalba. Doktorantūros komiteto narys prof. habil.dr. Leonas Gudaitis teigė, kad šį skaičių būtų galima įtraukti „į Gineso rekordų knygą, tačiau tai būtų pasityčiojimas iš mūsų kultūros. Žinant, kad vienintelė kaltininkė čia būtų kryptingos carinės Rusijos vykdoma nutautinimo strategija, norisi ne juoktis, o daužyti galvą į sieną: štai iki ko atvedė Lietuvą didžiavalstybinis nacionalizmas“.
Disertantė nustatė, kad Rusija okupuotas teritorijas buvo pavertusi žemiausio leidybinio lygmens vietovėmis. Kaune buvo leidžiama tik siauros adresatinės bei tikslinės paskirties oficialaus pobūdžio literatūra rusų kalba, ir tai tik 50 egzempliorių per metus. Ši literatūra tenkino tik institucinius kultūros poreikius. 1864 metais buvo suvaržytos ir smarkiai apribotos ir lenkų kultūros bei spaudos teisės.
Knygų platinimo formų analizė parodė, kad Kaune sklido nelegali įvairių politinių krypčių spauda rusų, lenkų, lietuvių ir jidiš kalbomis, skatinusi pasipriešinimo carizmui sąjūdžio plėtrą. Spaudos draudimo metais Kaunas tapo svarbiu tranzitinio lietuviškų knygų gabenimo bei platinimo centru. Šiai veiklai vadovavo mieste susitelkusi katalikų dvasininkijos vyresnybė; plati buvo ir vyskupo Motiejaus Valančiaus organizuota knygnešystės veikla. Ta nelegali lietuviška literatūra ugdė taip pat visuomenės skaitymo poreikius.
Nelegali spauda buvo slaptai platinama ir per stacionarius oficialius knygų prekybos kanalus. 1844-1860 tai buvo knygų prekybos kioskai, 1860-1905 - knygynai, o 1905-1915 - lietuviški knygynai, kurie išplėtė savo funkcijas ir siekė ne tik komercinių, bet ir kultūrinių tikslų.
Tik po 1905 metų nacionalinio išsivadavimo kovų pradėtos leisti lietuviškos knygos - religinės, visuomeninės, mokomosios, mokslo populiarinimo ir grožinės. Vien tik Saliamono Banaičio spaustuvė kartu su Adomo Jakšto-Dambrausko vadovaujama Šv.Kazimiero draugija per keliolika metų išleido per 400 knygų, taip pat leido dešimt periodinių leidinių. Prof.L.Gudaičio žodžiais tariant, tai buvo „pirmojo lig šiol tikruoju vardu nevadinto knygų ir periodinių spaudinių leidybos ir prekybos koncerno stebuklas. Kaunas XX a. pradžioje reabilitavosi, nors ir nepasaulietiškai“.
Tie pirmieji Kauno kultūros žingsniai buvo tvirti, drąsūs ir įkvepiantys - jie padėjo kultūros bei tautinės savimonės pamatus visam prieškario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiui. Tautinio patriotizmo ir orumo šviesa bei atšvaitai, tada išpuoselėti, išliko per visas pokario negandas, švietė sovietinės okupacijos metu, lydėjo Sąjūdžio žingsnius į Lietuvos nepriklausomybę.
Tik ar reabilituosis „nušustauskėjęs“ Kaunas XXI a. pradžioje? Kiek prireiks dešimtmečių jam iškopti iš šio moralinio ir kultūrinio liūno? Apgintos disertacijos autorė tiesia kauniečiams ranką, tarsi kviesdama juos atsigręžti į savo praeitį, į XX amžiaus pradžią, iš to laikotarpio semtis lietuviškos veiklos stiprybės, entuziazmo, darbštumo, pasiaukojimo ir optimizmo keliant Kauną ir visą Lietuvą iš nuliūdimo ir tamsos, gaivinant jo dvasią.
Nužėrusi laiko dulkes, disertantė iš šimtmečio glūdumos tautos kultūros istorijai sugrąžino atsidavusių jai žmonių – S.Banaičio, pirmosios lietuviškos spaustuvės įkūrėjo, M.Sokolovskio ir A.Estrino, pirmųjų spaustuvininkų, K.Samajausko, lietuvių leidybinės draugijos įkūrėjo, J.Naujalio, A.Petronio, O.Vitkauskytės, pirmųjų lietuviškų knygynų įkūrėjų, kunigų A.Jakšto-Dambrausko, Povilo Januševičiaus, Vinco Jarulaičio, Motiejaus Miežinio, K.Olšausko, Jono Vizbaro iš Žemaičių vyskupijos, Juozo Laukaičio bei Jono Strimaičio iš Seinų vyskupijos, Šv.Kazimiero draugijos įkūrėjų ir kitų to meto lietuviškos knygos entuziastų - vardus. Ji savo darbe taip pat mini Maušą Zymelovičių-Tipografą, išspausdinusį pirmąją lietuvišką knygelę Kaune, Gurvičiaus spaustuvę, Lipšico litografiją, pirmąjį Lietuvos knygrišį Vidmantą ir daugelį kitų.
Istorikas dr. Rimantas Miknys, doktorantūros komiteto narys, nė kiek neabejodamas tvirtino, kad apginta disertacija ir ypač rekomenduota jos pagrindu išleisti knyga „prisidės prie mūsų identiteto problemų, kurių iškyla ir dar iškils Lietuvai vis labiau įsitraukiant į globalizacijos procesus, sprendimo“. Istoriko tvirtinimu, disertacijos autorė kvalifikuotai išanalizavo 1843-1918 metų Kauno knygos kultūrą, objektyviai atsižvelgdama į to meto politinių, socialinių bei kultūrinių sąlygų kaitą, ir atskleidė lietuviškos knygos formavimosi, leidybos, poligrafijos, platinimo ir vartojimo ypatumus. Jai tai puikiai pavyko.
Bibliografijos teoretikas dr.doc. O.Janonis daktaro disertaciją įvertino kaip itin sėkmingą, nes jos autorė savo tyrimo objektu pasirinko ne vien lietuviškas Kauno knygas. „Kartu disertantė priartino mūsų bendrą svajonę - turėti visos Lietuvos, o ne tik lietuvių tautinės knygos tyrinėjimus“, - sakė jis. O.Janonis ypač gerai įvertino autorės vartojamus tyrimo metodus - dokumentinės ir archyvinės medžiagos analizę, derinant ją su bibliografijos metodais. Tokia tyrimo metodų kombinacija padeda išvengti subjektyvumo, tyrimo rezultatus daro patikimus.
Disertacijos vadovas prof.D.Kaunas papasakojo apie ilgą darbo bei diskusijų tyrimo ir ypač teorijos klausimais kelią, kantrų duomenų tikrinimą archyvuose ir bibliotekų fonduose. Jo nuomone, „ne bet kas galėjo parašyti tokį darbą“. Profesorius sakėsi apstulbęs, kai sužinojo, kad tiriamuoju laikotarpiu Kaune gyveno tik 6,6 proc. lietuvių, ir tik 1919 metais jų atsiradę 22 proc. Jo nuomone, „knyga, nors disertacijoje tokio motyvo nėra pažymėta, ir padarė Kauną tokiu miestu, koks jis yra“.
D.Kaunas patvirtino, kad disertacijos autorei pavyko sukurti miesto knygos kultūros analizės modelį. Patikrintas remiantis milžiniška duomenų baze, jis pasitvirtino. Išanalizuoti 467 šaltiniai, tarp jų 255 archyviniai dokumentai; kiti šaltiniai - knygos, publikacijos, to meto įstaigų, organizacijų ataskaitos. Tai titaniškas darbas, vainikuotas teoriškai pagrįsta problemos sprendimo motyvacija ir argumentacija.
Man teko trečią kartą dalyvauti knygotyrininko ginamos daktaro disertacijos posėdyje, šį kartą kaip posėdžio pirmininkei. Visada džiaugiuosi, kai disertacijas gina bibliotekininkai, bibliografai, knygotyrininkai bei informologai. Man visada atrodė didelė skriauda, kad šių specialybių žmonės, bibliotekose (ir archyvuose) kaupiantys, tvarkantys ir saugantys didžiausius žmonijos dvasinius lobius, jos atmintį bei išmintį, skatinantys tais turtais naudotis ir mielai pateikiantys juos visų sričių mokslininkams, patys menkai šiais dalykais naudojasi (nuo specialybės įkūrimo Vilniaus universitete 1949 metais apgintos vos kelios dešimtys disertacijų). Todėl šios srities daktaro disertacijos gynimas jau yra ne tik didelio bei sunkaus disertantės kelio, svarbiausios jo atkarpos, pabaiga, bet ir šventė visai mokslo krypčiai.
Kiekviena daktaro disertacija turi dviejų žmonių autorystę. Visų pirma disertanto, tinkamai, pagal savo sielos šauksmą, pasirinkusio temą, atlikusio originalius tyrimus, juos apibendrinusio, o gautus rezultatus paskelbusio bei viešai apgynusio. Ir… taip pat jo vadovo. Iš patirties žinau: didelė laimė mokslo tiriamajame darbe turėti vadovą, kuris, aiškiai suvokdamas tikslą, tvirta ranka jau jam žinomais keliais veda doktorantą iki pergalės.
Prieš šią disertaciją buvo ginama Daivos Narbutienės daktaro disertacija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knyga XVI-XVII amžiais“ ir Liucijos Citavičiūtės - „Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro poveikis lietuvių raštijos ir knygos kultūros plėtotei XVIII-XIX amžiuje“. O po to - minėta N.Lietuvninkaitės daktaro disertacija. Visos jos savo tyrimų gilumu ir kruopštumu, teoriniu brandumu bei aktualumu atgimstančiai Lietuvos kultūrai prilygsta habilitaciniams darbams. Matyt, ne už kalnų ir šių mokslininkių habilitacinių darbų gynimas. Tai liudijimas, kad Lietuvoje gimsta nauja originali mokslinė knygotyros mokykla.
Daktaro disertacijos oponentai habil. dr. T.Bairašauskaitė ir dr. A.Pacevičius irgi labai gerai įvertino atlikto darbo aktualumą, originalumą, aukštą atliktų tyrimų kokybę, pasirinktų metodų konstruktyvumą, teorinę bei taikomąją disertacijos vertę ne tik knygotyros, bet ir Kauno miesto kultūros istorijos tyrinėjimams.
Buvo pasakyta daug gražių žodžių apie mokslininkę. Disertacijos autorė ypač dėkojo už vertingas kritines pastabas oponentams ir diskusijoje dalyvavusiems mokslininkams, teigdama, kad jos bus naudingos monografiją rengiant spaudai ir tolesniuose jos tyrimuose.
Straipsnį norėčiau baigti sparnuota prof.L.Gudaičio fraze, pagiriamuoju žodžiu doktorantei, pratęsiančiu ir pagilinančiu rašytojo V.Irvingo šio straipsnio epigrafu pasirinktą sentenciją:
„Tikras mokslininkas yra toks pat kūrėjas ir rašytojas, ieškantis naujų erdvių ir nebijantis nei karalių, nei dievų. N.Lietuvninkaitės disertacija yra laimingai pasibaigęs didelių ambicijų žmogaus vaikščiojimas lynu, nors ir ne toks pavojingas, kaip sovietmečiu. Aš nebijau šio įvaizdžio, nes dažnai regiu žmones, tabaluojančius bei kritinėjančius nuo įtampos, ir kartu su jais išgyvenu gyvenimo tikslo, kilniausių siekių žlugimus.
N.Lietuvninkaitė didžiuliu darbu rankraštynuose, o ypač mažai tyrinėtojų liestame Kauno apygardos archyve, įvairiakalbės periodikos puslapiuose, bibliografiniuose leidiniuose, įstaigų, organizacijų, draugijų dokumentuose pirmoji atrado tokių dalykų, kokių mes nesitikėjome esant… Ji įrodė, kad įmanoma aprėpti tai, kas neaprėpiama, ir pasiekti, kas nepasiekiama. Nuo jos pasodinto ir išauginto disertatmedžio bus skinami brandūs vaisiai, retai kam įsivaizduojant, kiek daug pastebėjo šios skvarbios akys ir kiek pakėlė šios gležnos rankos. To medžio paunksnėje gal kažkam atsiskleis dar platesni akiračiai ir iš po kastuvo atsivers gilesni klodai, tačiau į tai reaguoti bus ar bent turėtų būti jau ne šiandien svarstomos studijos autorės rūpestis“.
Tarp mokslininkų sklando populiarus posakis: „Tikras mokslininkas - ne tas, kuris gali dirbti mokslinį darbą, o tas, kuris jo nedirbti negali!“ Tą patį, tik kitus žodžius pasirinkęs, patvirtino ir N.Lietuvninkaitės disertacijos vadovas prof. D.Kaunas. Jis išsitarė: „Ji pati veržiasi rūpesčių link. Ji - tokia!“
Linkime humanitarinių mokslų daktarei N.Lietuvninkaitei ir toliau veržtis tų rūpesčių link. Toks yra mokslas. Jis reikalauja viso gyvenimo.

Prof. Ona VOVERIENĖ

© 2003 "XXI amžius"