Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Įspūdžiai iš Juodkrantės

Per Lietuvos televiziją itin dažnai girdime propaguojamą „Europos parką” su eksponuojamomis unikaliomis svetimtaučių sukurtomis skulptūromis, tačiau pamirštama pasakyti apie bilietų kainas, o norint fotografuoti - ir papildomus bilietus.
Ir tada kyla mintis – argi mes, lietuviai, nieko nebesugebėjome padaryti ir niekur, be to įkyriai peršamo Europos parko, jokių skulptūrų daugiau Lietuvoje nebėra?
Ši mintis vėl netikėtai iškilo pabuvojus Juodkrantėje. Visi yra girdėję apie šį nedidelį kurortinį miestelį, esantį tarp Kuršių Nerijos ir Baltijos jūros. Jis tvarkingas ir gražus, malonūs jo šeimininkai, įspūdinga gamta. O į tą nepakartojamą gamtos grožį subtiliai įsilieja Kuršių nerijos krantinė, skulptūros miestelyje ir ypač Raganų kalno ekspozicija. Čia rymo tautodailininkų iš visos Lietuvos darbai - nuo itin garsių iki mažiau žinomų menininkų, – tačiau kiekvienas jų palikęs savo širdies šilumą, skleidžiančią gerumą, liudijančią meilę savo Tėvynei, papročiams. Eini, grožiesi ir galvoji, kodėl apie šią ekspoziciją niekas neskambina varpais? Gal dėl to, kad čia nereikia pirkti bilieto, gal dėl to, kad galima be papildomo mokesčio fotografuoti… O kiek tokių skulptūrų parkų visoje Lietuvoje? Ir kodėl mes, lietuviai, taip nebranginame to, ką turime, ką kuriame, ko pavydi atvykę užsieniečiai?
Raganų kalno ekspozicijos 71 skulptūrą menininkai sukūrė per tris vasaras (1979-1981). 1988 metais skulptūrų ansamblį papildė dar dvylika darbų, daugiausia žaidybinio pobūdžio: sūpuoklės, kalneliai, kėdės. 1999 metų pavasarį eksponatai buvo restauruoti.
Kalno papėdėje – trys stulpai su įrašais, kuriuos iškalė A. Baranauskas, P. Peleckis ir I. Užkurnys. Viduriniame stulpe įrašas: ,,Tris vasaras liaudies meistrai kūrė Raganų kalno ansamblį, skirtą Tarptautiniams vaikų metams. Ąžuolų skulptūrose atgijo legendų ir pasakų herojai. Meistrų, kurių pavardės čia iškaltos, kūrybiniam darbui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Algimantas Nasvytis 1979 - 1981”. Kairėje esančiame stulpe - 35-ių skulptorių pavardės. Dešiniajame – dar penkių skulptorių, penkių kalvių ir keturių kitų Juodkrantei darbus sukūrusių meistrų pavardės.
Raganų kalno skulptūrų tema – pasaulis, kuriame gyvena raganos, velniai ir Neringos legendų herojai. Čia ir Juozo Jakšto iš Švenčionių darbai, ir Ipolito Užkurnio iš Vilniaus, ir S. Karnausko iš Utenos bei daugelio kitų tautodailininkų. Čia matome ir Jono Paulausko iš Telšių – Žemaitijos sostinės garbės piliečio (1996), pernai atšventusio 80-ąjį jubiliejų, darbus. 2002 metais jis apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą (apie J. Paulauską Elė Kakanauskienė rašė ,,Žemaičių saulutėje”, 2002 m. liepos 19 d. ,,Gilios tautodailininko pėdos įmintos Žemaičių žemėje”).
Pernai liepos mėnesį Raseiniuose vyko antroji tarptautinė medžio drožėjų stovykla–pleneras (pirmosios tokios stovyklos iniciatorius – šios stovyklos-plenero organizacinio komiteto narys tautodailininkas Ričardas Ramanauskas), kurioje ne profesionalūs medžio skulptoriai, bet savo malonumui dirbantys kūrėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Estijos bei Suomijos susirinko kūrybai. Tarp jų ir žinomas medžio meistras kretingiškis Raimondas Puškorius. Dešimties medžio meistrų darbai palikti Raseiniams papuošti.
Ne vieną dieną galėjau grožėtis ,,Raganų kalno” išmoningomis, itin savitomis skulptūromis, retkarčiais sutikdama vieną kitą praeivį. Pagaliau nudžiugau, išgirdusi vaikų balsus: ekskursija. Vis dėlto, galvojau, tautodailininkų ne veltui plušėta – jų darbais domisi jaunimas. Deja, nemažas būrys vaikų prašvilpė viesulu, dar suspėdami užsilipti ant mažesnių skulptūrų. Užkalbinusi praskubančias mergaites, sužinojau, kad tai dvi penktosios klasės iš Klaipėdos, ir jie atvažiavę žiūrėti senovinių skulptūrų, bet čia labai gražūs kalneliai pabėgioti, o abi auklėtojos pasilikusios toli. Parodžiau jiems, kur gali būti įrašyta autoriaus pavardė, data, patariau paieškoti žinomų Klaipėdos krašto drožėjų darbų. Nors labai vėlavau, tačiau vis lūkuriavau auklėtojų – norėjau pasakyti kelis žodžius apie ekskursijos prasmę, kiek ji daug gali duoti dvasingumo jaunai širdžiai ir imliam protui. Tačiau mokytojų vis nebuvo.
Neskubančios auklėtojos ,,pasivijo” vaikus, tik jiems pasiekus kelio išsišakojimą - vieni nubėgo vienu keliu, kiti – kitu, o tretieji, nežinodami, kur eiti, laukė. Prie vaikų nebenorėjau kalbėti, o auklėtojos, tarsi pasijutusios nejaukiai, pradėjo pasakoti. Tačiau, išgirdusi aiškinant, kad Dievas su velniu kūrė pasaulį, tarsi jie čia susėdę tariasi, kaip jį kurti, paspartinau žingsnį.
Tad kokia tokių ekskursijų prasmė? Ar ir vėl, kaip kad sovietiniais laikais, pliusiukui padėti? Ko mes mokome jaunimą, kokią sėklą sėjame į to jauno žmogiuko protą ir širdį? Kada pagaliau pradėsime jausti atsakomybę už savo žodžius ir darbus, kurių nenorime, o gal nepajėgiame atlikti?

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ
Vilnius– Juodkrantė

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija