Kaišiadorių Katedros vargonininkė
 |
Vargonininkė Virginija Kazlauskienė
Autorės nuotrauka
|
Penkerių metukų Virgutė liko be
mamytės. Ji atgulė čia pat, už Palomenės bažnyčios, ant kalnelio
Iš visų vaikystės prisiminimų bene ryškiausiai išliko tie sekmadieniai,
kai mamytė kartu su vyresniaisiais savo vaikais (o jų turėjo net
septynis) už rankytės ją vedėsi į bažnyčią.
- Mamytė buvo labai pamaldi, - sako Virginija dabar. Bažnyčia
jai buvo tikra atgaiva. Ir mus, visus vaikus, mokė atjautos, gerumo,
ieškoti Kristuje palaimos.
Jadvyga Tatarūnienė turėjo gražų balsą, giedojo Palomenės bažnyčios
chore, ją ne tik kaimynai, bet ir iš tolimesnių kaimų kviesdavosi
giedoti per laidotuves.
Dukrelė Virgutė paveldėjo iš mamytės skardų balsą. O kai išgirsdavo
vargonų muziką, tai širdis tirpte tirpdavo jos garsuose. Atrodė,
kad nieko taip nenorėtų, kaip prisiliesti prie vargonų klavišų,
šlovinti Dievą skambiais vargonų akordais. Dešimties metukų būdama
Virgutė Palomenės bažnyčios chore jau užėmė mamytės vietą giedojo.
Taip pakiliai, su vaikišku atvirumu, įsijautusi ji giesmėmis garbino
Aukščiausiąjį. Muzikai gabią mergaitę pastebėjo iš Vilniaus atvažiuojanti
vienuolė, kuri Palomenės bažnyčioje giedodavo per šv. Mišias.
Ji kiek ir pamokydavo Virgutę. Mergaitei tai buvo neapsakomos
laimės valandėlės. Virgutė tik vieno troško ir meldė Viešpatį:
būti vargonininke, dainininke. O dar tokia laimė nusišypsojo:
klebonas kun. Jonas Zubrus, matydamas švytinčias mergaitės akis,
kai ji išvysdavo muzikos instrumentus, padovanojo Virgutei ne
ką kitą, o netgi pianiną. Kiek džiaugsmo būta! Pati kažkiek pramoko
skambinti. Atrodė, kad svajonė tapti vargonininke jau netrukus
bus įgyvendinama.
Tačiau laikai buvo sovietiniai, ateistiniai. Kodėl moksleivė sekmadieniais
(ir ne tik sekmadieniais) eina į bažnyčią? Kur žiūri mokyklos
vadovai? O, be to, tėvas buvo jau antrą kartą vedęs, šeima sunkiai
vertėsi, dar ir pamotė vis kartodavo: Iš vargonininkavimo duonos
nevalgysi
V.Tatarūnaitė baigė Palomenės aštuonmetę, po to I.Mičiurino
sodininkystės ir daržininkystės technikumą, gavo paskyrimą dirbti
Kaišiadorių rajono žemės ūkio valdybos Sėklų inspekcijoje. Dirbti
sekėsi, tačiau bažnyčia labiau traukė. Ir štai prieš dvidešimt
metų Virginija, jau Kazlauskiene būdama, oficialiai pradėjo dirbti
vargonininke savo bažnytėlėje Palomenėje.
- Iš pradžių labai jaudinausi, - prisimena Virginija. Bet man
labai nuoširdus buvo (dabar jau išėjęs Amžinybėn) klebonas kun.
Zigmas Stančiauskas. Jis atėjo prie vargonų, paspaudė man ranką
ir pasakė, kad aš būsianti tvirta vargonininkė. Toks švelnus virpuliukas
perėjo per širdį.
Klebono kun. Z.Stančiausko padedama, Virginija pradėjo vadovauti
ir trylikos žmonių mišriam chorui. Palomenėje vargonininkavo šešerius
metus, kartu aptarnaudavo ir kaimyninę Krivonių bažnytėlę. O per
atlaidus, kitomis progomis kur tik netekdavo Virginijai groti
ir giedoti per šv. Mišias: Želvoje, Kuktiškėse, Bagaslaviškyje,
Čiobiškyje, Merkinėje, jau nekalbant turbūt apie visas Kaišiadorių
rajono bažnyčias.
- Vargonininkauti yra mano pašaukimas, - sako Virginija. Neįsivaizduoju
savo gyvenimo be bažnyčios darbo. Jis labai daug jėgų reikalauja.
Reikia atiduoti visą širdį. Tik tada žmonės liks patenkinti, išeis
iš bažnyčios truputį geresni, ramesni. O ir aš pati, kai mano
balsas skamba bažnyčios skliautais, jaučiuosi pakylėta. Būna,
kad giedodama nejaučiu savęs, mano balsas tarytum skrenda į aukštybes,
į dvasinę palaimą.
Palomenėje Virginija buvo subūrusi ir jaunimo chorelį, kuris išsilaikė
kelerius metus. Jautrius prisiminimus paliko Sąjūdžio laikai,
Atgimimas. Tada Palomenėje klebonavo kun. Petras Avižienis, veiklus,
energingas ganytojas, kuris čia aukojo ir pirmąsias Mišias, o
per jas grojo ir giedojo Virginija. O kur Palomenėje pirmą kartą
suskambėjo Tautiška giesmė Lietuvos himnas? Žinoma, bažnyčioje.
Ir jį su savo choristėmis giedojo Virginija, klebonas, visi susirinkusieji.
Klebonas kun. P.Avižienis Virginijai parašė charakteristiką-rekomendaciją
tobulintis Lietuvos konservatorijoje Vilniuje, vargonininkų kursuose.
Trejus metus juos lankė Virginija. Tačiau ir tuo neapsiribojo.
Dar važinėjo į Kauną, į vokalo pamokas pas muzikę Teresę Chmieliauskaitę.
Mokėsi pusę metų.
Pradėjo giedoti Kaišiadorių Katedros chore. Su juo buvo išvykusi
į Magdeburgą Vokietijoje. 1993-iaisiais Katedros klebonas kun.
Vytautas Kazimieras Sudavičius Virginijai pasiūlė vargonininkauti
pagrindinėje vyskupijos šventovėje. Čia ji vargonininkauja ligi
šiol. Beje, jau trečius metus gieda ir per laidotuves. Vienintelė
rajone gieda su nešiojamaisiais vargonėliais.
V.Kazlauskienė šiltais žodžiais mini dabar jau mirusį kun. Joną
Mintaučkį, buvusį šios Katedros vikarą Petrą Purlį, mons. V.K.Sudavičių,
dabar klebonaujantį Aukštadvaryje, vyskupą Juozapą Matulaitį,
kurie stengėsi jai padėti, kad Katedroje kuo iškilmingiau skambėtų
vargonai ir vargonininkės balsas.
Vargonininkės džiaugsmą galima suprasti, kai ji išgirdo, jog jos
vyresnysis sūnus Egidijus apsisprendė aukoti save Bažnyčiai. Jis
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos trečiojo kurso klierikas.
2002 m. gruodžio 9-ąją Virginija su namiškiais buvo nuvažiavusi
į Vilnių, į Egidijaus įvilktuves. Baigus du kursus, Egidijus buvo
išsiųstas su grupe klierikų į Airiją pagilinti anglų kalbos žinių.
Jaunesnysis sūnus Paulius Kaišiadorių žemės ūkio mokyklos moksleivis,
azartiškas automobilizmo mėgėjas.
Jautri, jausminga, poetiškos sielos V.Kazlauskienė. Nieko stebėtino,
kad ji rašo eilėraščius, kuria giesmes. Ji surinko medžiagą brošiūrai
Taikos Karalienė (apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus Jugoslavijoje),
kurią parašė kun. Zigmas Stančiauskas (pasirašęs inicialais: kun.
Z.S.). Knygelė 1991 metais buvo išleista keturių tūkstančių egzempliorių
tiražu.
Marytė KAVALIAUSKIENĖ
Kaišiadorys
© 2003 "XXI amžius"