Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kančios problema

Pasaulinė ligonių diena minima vasario 11-ąją. Tą dieną Lurde (Prancūzija) Bernadetai Subirū pasirodė Švč.M.Marija. Lietuvoje Ligonių diena minima šeštą kartą. Vilniuje ji paminėta vasario 9 dieną, sekmadienį. Arkikatedroje šv.Mišias aukojo ir tai progai pritaikytą pamokslą pasakė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Po šv.Mišių Arkikatedros bokšto varpinės salėje įvyko konferencija „Kančių tyloje“. Įžanginį žodį tarė Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė doc. Alina Šaulauskienė. Patirtimi, kaip įveikti fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį skausmą, dalijosi gydytojai Irena Pavilionienė ir Danielius Serapinas. Apie kančios prasmę pasakojo Arkikatedros administratorius kun.Ričardas Doveika (spausdiname jo pranešimo tekstą). Buvo pristatytas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas, skirtas Pasaulinei ligonių dienai. Konferenciją surengė PGF „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija ir arkivyskupijos Šeimos centras.

Kančios problema

„Visa kūrinija iki šiol dūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8,22), - skaitome apaštalo Pauliaus laiške romiečiams. Iš tikrųjų kančios problema – įvairialypė. Tikriausia prasme ji kyla dėl blogio, kuris yra gėrio trūkumas, ribotumas ar iškraipymas. Ji paliečia visus – vienaip žemesnio išsivystymo kūrinius, kitaip gyvūniją ir pagaliau – žmogų.
Nors kančią patiria ir gyvūnai, ji „ypač esminga žmogaus prigimčiai“, nes jis sąmoningai ją išgyvena. Kančios, kaip ir žmogaus, gelmė – didžiulė. Žmogaus gelmę ji savitai atspindi ir pranoksta. Kančia priklauso žmogaus transcendencijai: ji yra viena iš sričių, kuriose žmogui skirta tam tikra prasme pranokti patį save: žmogus tam pašauktas slėpiningu būdu – skaitome Popiežiaus laiške „Salvifici doloris“. Žmogiškos kančios laukas – platus ir turi daugybę matmenų. Žodžiu „kančia“ neretai įvardijame fizinį skausmą ar nepatogumą, tačiau žmogiškoji kančia anaiptol tuo neapsiriboja: ji daugialypė, giliai įsišaknijusi plačioje žmogaus būtyje, taigi apimanti ir sielos skausmą, kurį gali sukelti netektis, išdavystė, nusivylimas, šmeižtas ir daugelis kitų dalykų. Šis įvairumas grindžiamas dvilypiu žmogiškos būties matmeniu ir nurodo į kūniškąjį bei dvasinį elementą, kaip tiesioginį kančios subjektą. Tačiau toks dalijimas į „kūno“ ir „sielos“ skausmą yra sąlyginis, nes žmogus yra šių dviejų, tarpusavyje labai susijusių – fizinio ir dvasinio – elementų vienovė.

Ligonis, kančia, liga Senajame Testamente

Senajame Testamente randame daugybę kančios, liūdesio, skausmo pavyzdžių. Kančia visų pirma suvokiama moralės bei dieviškojo tikslo kontekstu. Kančia čia įvardijama kaip tiesioginė ar netiesioginė nuodėmės pasekmė. Tai gali būti paties žmogaus klaidingas pasirinkimas, atnešantis kančią kaip bausmę už tai, arba žmogus kenčia nuo nuodėmingų kitų žmonių veiksmų bei sprendimų. Pavyzdžiui, kenčiama nuo tironiškų karalių (plg.Jer 22), kančią atneša karas bei priešai (plg.Joz 6,21), vergystė (plg.Jer 48,7), kaltės jausmas (plg.Ps, 32). Psalmėse dažnai sutinkame nekaltos aukos raudą (plg. Ps 7; 25), kuri kenčia nuo savo priešų. Kaip matome, Senajame Testamente kančios pavyzdžių tikrai daug. Įdomu tai, kad kančia Senajame Testamente aiškinama kaip ateinanti iš Dievo, kaip Jo bausmė: „Viešpats yra lėtas pykti, gausus gerumo, atleidžiantis kaltę ir nusižengimą, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės ir baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ligi trečios ir ketvirtos kartos“ (Sk 14,18). Iš pasakojimų matome, kad daugybė žmonių patyrė kančią, kiekvienas žmogus turi išgyventi savo skausmą, ir niekas kitas negali to padaryti už jį. Siekiant numaldyti skausmą ir surasti paguodą, svarbią vietą užėmė malda. Kartu su maldomis natūraliai liejasi ir skundai (plg.Ps 102,1), raudos, kur atskiri žmonės, o kartais ir net ir visa bendruomenė kreipiasi į Jahvę, kreipdamiesi ir prašydami Jo gelbstinčio įsiterpimo ir tikėdamiesi Jo pagalbos kančioje bei jos atitolinimo.
Atskirai reikia pažvelgti į Senojo Testamento požiūrį į ligą ir ligonį, nes liga – tai vienas iš kančios pasireiškimo būdų, buvusi, be abejo, aktuali to meto žmonėms. Senovės Izraelio žmones ligos dažnai slėgdavo. Socialinė sergančiųjų padėtis buvo nepavydėtina. Dažniausiai užklupdavo to krašto klimato (reumatizmas) bei aplinkos (akių pakenkimai) sukeltos ligos. Žmonės greitai tapdavo luoši dėl kaulų lūžių (plg.2 Sam 4,4), kur kas daugiau nei šiandien būdavo aklųjų bei sergančiųjų odos ligomis, dažniausiai raupsais (plg. Kun 13,14). Vaikai nuo ligų mirdavo (plg.2 Sam 12,15). Senasis Testamentas ligą neginčytinai sieja su Dievu, nes čia Viešpats yra galutinis visa ko tikslas. Tai pat Senajame Testamente pabrėžiami nuodėmės ir ligos saitai. Į ligą būdavo žiūrima kaip į Dievo bausmę, nuodėmės (plg Iš 9,14) ir neklusnumo pasekmę. Ji buvo apibūdinama kaip nešvarumas, o nešvarumui galima pasipriešinti tik šventumu. Tai atsispindi Mozės Įstatyme, žadančiame saugoti Izraelį nuo ligų, jei jis bus klusnus šiam Įstatymui, ir įspėjančiame apie ligas, jei jo nesilaikys.
Tačiau, kad ir kokia būtų ligos prigimtis, Senojo Testamento žmogus ją išgyvena Dievo akivaizdoje. Jis skundžiasi Dievui dėl savo ligos ir meldžia gyvenimo ir mirties Viešpatį jį pagydyti. Ypač tai atsispindi psalmėse. Daugelis jų gimė kaip maldos, prašant Viešpaties išgydymo (plg.Ps 38). Liga atveria kelią atsivertimui (plg Ps 32,5; 107,20). Išgijimas taip pat ateina iš Dievo. Taigi Senasis Testamentas kančią ir skausmą atskleidžia kaip Dievo kontroliuojamas patirtis. Šie žmogaus padėties aspektai kalba apie nuodėmę. Ji atsirado dėl Adomo ir Ievos neklusnumo. Nuo tada į žmonijos istoriją kartu su nuodėme atėjo ir kančia. Nuo to laiko žmonės kenčia dėl savo ir kitų žmonių darbų bei sprendimų. Nuodėmė yra tokia integrali žmogaus patirties dalis, kad ir individas, ir visuomenė yra paveikti, ir kiekvienas jų yra pastovus neteisingumo bei kančios šaltinis.

Liga, kančia, ligonis Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas į kančią žvelgia jau iš kitokios perspektyvos. Požiūris į kančią aiškiausiai atsiskleidžia Kristaus patirtyje. Jėzaus kančia yra tikslinga. Nors ir nepelnyta, jos tikslas buvo priartinti mus prie Dievo. Kelias į išganymą eina per paties Dievo Sūnaus kančią. Jėzaus kančia pabrėžia visišką Jo žmogiškumą. Kančia, savaime suprantama, yra blogis, tad bet kokia kaina stengiamės jos išvengti tiek dėl savęs, tiek dėl kitų. Tad daug kas priklauso nuo kenčiančiojo laikysenos kančios akivaizdoje. Naujasis Testamentas Kristaus kančią pristato kaip pavyzdį mums visiems. Krikščionys turi perimti Jo pasitikėjimo bei klusnumo nuostatą ir kantriai priimti kančią, galinčią užklupti kiekvieną akimirką. Senajame Testamente pateikta sąsaja tarp nuodėmės ir ligos, Naujajame Testamente nėra visiškai panaikinama. Liga gali būti nuodėmės sąlygota Dievo bausmės forma, tačiau Jėzus visada parodomas ir pristatomas kaip gydantis ir niekada nesukeliantis ligos. Jėzaus nuostata rodo, kad Dievas trokšta būti žmogaus gydytoju ir gydo jį. Naujasis Testamentas taip pat pabrėžia kitas ligos priežastis nei asmeninė nuodėmė. Liga – tai mirties, perduodamos žmonijai kartu su gimtąja nuodėme, išraiška. Taigi Naujojo Testamento supratimas apie ligą siekia toliau nei Senojo Testamento. Ligos yra primestos žmonėms priešiškų jėgų, kurios džiaugiasi žmonių kančia. Nors Dievas ir leidžia kančią, Jis gali išvaduoti iš bet kokios negalios, ir tokiais atvejais matome, kaip Jis nuostabiai pakeičia ligonių gyvenimą. Kartais Dievo darbas atsiskleidžia per žmogaus išgydymą, nes Dievas yra sveikatos ir pilnatvės šaltinis, kartais – per ligą, nes Jis praturtina kenčiantįjį, įgalindamas jį pakelti kančią garbinimo dvasioje. Tad liga gali pažadinti ir gėrį. Naujajame Testamente plačiau suprantamas Dievo vaidmuo ligoje. Nors Jis matomas kaip kai kurių ligų priežastis, tačiau kur kas svarbesnis Jo, kaip gydytojo, vaidmuo. Atskleidžiamas Dievo troškimas gydyti žmones. Dažnai Dievas ligą leidžia tam, kad Jo darbai atsiskleistų ligonių gyvenimuose ir per juos.

Pašventinančioji kančios reikšmė: egzistencinis kančios problemos sprendimas

Žvelgiant į kiekvieno žmogaus patiriamą kančią, taip pat kaip ir į viso kančios pasaulio ištakas, neišvengiamai kyla klausimas – kodėl? Jis ne tik lydi žmogaus kančią, bet ir apibrėžia jos žmogiškąjį turinį, kas kančią daro būtent žmogiškąja kančia. Skausmas, ypač fizinis, yra paplitęs ir gyvūnų pasaulyje. Tačiau tik kenčiantis žmogus suvokia savo kančią ir kelia klausimą „kodėl?“, o, neradęs jį tenkinančio atsakymo, jis kenčia dar labiau. Šį klausimą žmonės užduoda vienas kitam, o taip pat ir Dievui, kaip pasaulio Kūrėjui ir Viešpačiui. Dėl šio klausimo Dievo ir žmogaus santykiuose neretai atsiranda daug nepasitenkinimų bei konfliktų, o kartais imama netgi neigti Dievą, nes blogis ir kančia gali užtemdyti Jo paveikslą. Daugelis jautresnių žmonių, negalėdami pakelti tokios kančios gausybės, ypač nekaltų žmonių, vaikų kančios, nusisuka nuo Dievo. Juos prislegia tokių kentėjimų beprasmiškumas: „kodėl Dievas, jei Jis visagalis, tai leidžia?“, ”aš nenoriu turėti reikalų su Dievu, kuris leidžia tokius dalykus“. Tokiems žmonėms dieviškąją šviesą pasaulyje užstoja blogio tamsa. Tačiau blogis neleidžia žmogui susitaikyti su juo paliesta tvarka, todėl žmogus ieško jo prasmės. Bandymai spręsti šią problemą teorinėje plotmėje nieko neduoda, nes ją svarstydamas žmogaus protas gali prieiti prie išvados, kad jokio blogio nėra. Pavyzdžiui, nemirtingumas nėra žmogaus prigimties savybė, todėl žmogaus protas nusprendžia, kad mirtis visai ne blogis, nes blogis – tai trūkumas to, kas turi būti, o žmogus (kaip ir kiekviena gyva būtybė) šios savybės savyje neturi (A.Maceina), taigi mirtis gyvai būtybei – tai tik natūrali gyvybinių jėgų pabaiga. Panašiai su kančia. Protu galima prieiti prie išvados, kad kančia įgimta žmogui, skausmas ir jo keliama kančia – tai signalai, įspėjantys, kad kažkas žmoguje yra ne taip, kad kažko reikia pasisaugoti, vengti ar ieškoti beprasidedančios ligos. Taigi jie nėra blogi, nes tarnauja kaip priemonės mūsų egzistencijai palaikyti. Tačiau ką duoda šie proto samprotavimai, jei žmogus ir toliau vengia kančios ir mirties, bijo jų. Taigi „teorinis visų šių dalykų nušvietimas dar anaiptol nepaverčia jų gėriais savyje ir tuo pačiu mūsų dvasios neįtikina ir nenuramina“ (A.Maceina). Tokiu būdu sprendžiant problemą, jos esmės ir prasmės įžvalgos išreiškiamos bendra visiems galiojančia formule. Tačiau kančia ir mirtis – mūsų egzistencijos dalis. Šios patirtys – tai ne idėja ir ne teorija, bet mūsų išgyvenama tikrovė, todėl spręsti jas reikia egzistenciškai. Egzistencinis problemos sprendimas yra jos išgyvenimas, nuostata bei asmeninis apsisprendimas jos atžvilgiu. Taip egzistenciniais apsisprendimais pasirenkamas tam tikras būdas būti, egzistuoti, ir tai turi išliekančias pasekmes (K.Trimakas). Taigi teorinis minėtų problemų sprendimas veda į bendrybes, o egzistencinis – į individualų atsakymą. Egzistencinis sprendimas visada yra individualus. Tai ne kokia nors visiems tinkanti formulė. Jis apima kiekvieno asmeninį atsakymą ir asmeninį apsisprendimą problemos atžvilgiu. Anot V.E.Franklio, net ir kritiškiausiose gyvenimo situacijose žmogus turi „galimybę prasmingai formuoti gyvenimą, priimdamas tam tikrą nuostatą į šį priverstinį savo egzistencijos apribojimą“. Taigi egzistencinis problemos sprendimas ieško atramos, ant kurios statomas visas tolesnis žmogaus gyvenimas. Viena geriausių egzistencinio problemos sprendimo pavyzdžių – tai Jobo knyga. Nors Jobo draugai ir įrodinėja, kad Dievas šitokias kančias jam leidžia už nuodėmes, Jobas jaučiasi nekaltas, jis žino, kad nenusipelnė jokios bausmės. O jei tai tiesa, tuomet jo draugų teigimas, kad kančia yra bausmė už nuodėmes, neatlaikomai griūva. Pagaliau ir pats Dievas priekaištauja Jobo draugams už jų kaltinimus ir pripažįsta, kad Jobas nekaltas. Jo kančia – nekalto žmogaus kančia ir ją reikia priimti kaip slėpinį, kurio žmogus savo sveiku protu nėra pajėgus iki galo suvokti (Jonas Paulius II „Salvifici doloris“). Vadinasi, kančia ne visada yra bausmė už nuodėmes. Taigi kančios siejimas su nuodėme jos prasmės neatskleidžia, nes toks teiginys neatitinka egzistencinės tikrovės. Jobas jaučia, kad teorinio atsakymo čia negali būti, todėl jis kritikuoja savo draugus, pats neformuodamas jokios teorinės pažiūros, kuria ryžtųsi atsakyti į kančios prasmės klausimą. Šiuo atžvilgiu kančia jam - nesuvokiamas dalykas, tad Jobas duoda atsakymą savo egzistencija. Jis ją priima, apsispręsdamas susieti ją su Dievu. Jobas sudeda savo likimą į Jo rankas, nenustodamas vilties, kad Dievas pagelbės jam jo situacijoje. Taigi kančios prasmę Jobas randa savo paties apsisprendime. Jis pasirenka ją išgyventi. Tai egzistencinis atsakymas. Jobas kančios problemą išsprendžia ne duodamas kokią nors abstrakčią formulę, kaip jo draugai, bet tam tikru būdu elgdamasis kančioje, reaguodamas į ją. Čia ir slypi kančios didybė (A.Maceina, Raštai, III).
Panašiai elgėsi ir šventieji. Kančios užklupti, jie priimdavo ją, apsispręsdami ją išgyventi Dieve, tai yra aukodami jam savo kančias ir vienydami jas su Kristaus kančia. Ne vienas jų netgi troško kančios bei su džiaugsmu pasitikdavo ligas, nelaimę, skurdą, kankinimus ir net mirtį. „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3,10). „Širdyje pajutau didelį troškimą kentėti ir sykiu nuoširdų įsitikinimą, kad Jėzus man ruošia nemažai kryžių. Kančia mane traukte traukė, žavėjausi ja, dar jos nepatyrusi“ (Kūdikėlio Jėzaus Teresė). Kančios troškimas ir džiaugsmas kenčiant yra vienas būdingiausių šventos asmenybės ženklų. Tačiau kaip galima trokšti blogio? Juk kančia ardo žmogaus egzistenciją ir jį nubuitina. Taigi kančios troškimas šventųjų gyvenime mums atskleidžia didelę žmogiškosios egzistencijos mįslę. Tai, kad kančia nebūtina žmogui ir padaro jį mažiau esantį, atskleidžia jos negatyvumą (A.Maceina). Tačiau būtent dėl to jos trokštama ir ieškoma. Kodėl? Kančios ištiktas žmogus eina nebūties link. Pats savęs jis pagrįsti negali. Todėl tokiam žmogui lieka du keliai: arba eiti toliau iki visiško žlugimo, arba ieškoti naujo pagrindo nebe savyje, bet už savęs, save peržengiant. Taigi žmogus turi apsispręsti. Pasirinkusieji pirmąjį kelią – žūsta. Juos kančia palaužia ne tik fiziškai, bet ir nužmogina iki to, jog jame dingsta visi aukštesni idealai, jausmai, troškimai, dorybės, „tokiu atveju kančia yra tarsi savotiškas būties vėžys, ėdąs žmogiškąją egzistenciją“ (A.Maceina). Pasirinkęs šią tamsiąją pusę, žmogus nustoja būti žmogumi dvasine šio žodžio prasme. Tačiau kiti, pvz. Jobas, šventieji, pasirinko kitą galimybę, šią šviesiąją ir atperkančiąją kančios pusę. Jie jautė savo grimzdimą į nebūtį, kaip aną, tamsųjį kelią pasirinkusieji, tačiau, jausdami, kad nyksta, jie griebiasi naujo kančios pagrindimo: ne pačiais savimi, nes žmogus pats čia nieko negali. Jie peržengė save ir pagrindo savo būčiai ieškojo jau transcendencijoje – Dieve, nes Jis jiems buvo vienintelė atrama (A.Maceina). Pvz., apaštalo Pauliaus troškimas pažinti Viešpatį, vienyti su Juo savo kančią, nes žino, kad, miręs su Kristumi, jis bus prikeltas su Juo (plg.Fil 3,10; Rom 6,8). Kitoje vietoje jis vėl rašo: „Aš galiu visa tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4,13). Taigi, matydami nykstančią savo egzistenciją, jie sujungė ją su transcendencija (Dievu), kad Jis iš naujo juos įbūtintų.
Tad, atvėręs Dievui savo būtį, žmogus nepasilieka vienas. Dievas pripildo jį savimi. Kančios nebūtinai egzistencija pakyla, bet jau ant naujo pagrindo, susivienijusi su dieviškąja būtimi. Prisiimta ir Dieve iškęsta kančia yra kelias į žmogaus sudievinimą. „Tapti šventuoju – tai daug kentėti. Kančia gimdo meilę ir pripildo sielas gyvybės“ (Motina Teresė). Pati savyje kančia nieko pozityvaus neturi. Ji tik ardo žmogų. „Kančia savaime yra niekas. Tačiau, būdama Kristaus kančios dalimi, tampa nuostabia dovana ir meilės ženklu“ (Motina Teresė). Taigi, kas atsiveria Dievui, Jis jam suteikia naują buvimą. Būtent todėl kančia šventiesiems buvo proga nusikratyti senuoju žmogumi ir apsivilkti naujuoju, „kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo kūrėjo paveikslą“ (Kol 3,10). Kančia jiems buvo vienintelis tikras kelias į Dievą.
Štai tokia yra egzistencinė kančios prasmė. Tai atsakymas, kurį Jobas davė savo draugams ir kurį Bažnyčios šventieji duoda kenčiančiam ir kančios prasmės ieškančiam pasauliui. Šis atsakymas rodo, kad kančia yra tarsi dviašmenis kalavijas. Savo esme ji yra nubūtinimas: žmogaus ardymas. Tačiau žmogus Dievui užsisklendžia, savo būties Juo negrindžia, kančia jį suardo ligi visiško nužmoginimo. Tačiau jei jis Dievui atsiveria, Jame ieško pagrindo naujai savo būčiai, „dieviškoji malonė jį perkeičia, sudievina ir pašventina“ (A.Maceina, Raštai, III), taigi kančia prasminga tik tada, kai ji atveria kelią Dievui į mūsų nubūtintą egzistenciją. Visais kitais atvejais, kai Dievas neįsileidžiamas ir žmogaus lieka vienas su savo kančia, ji tampa beprasmė. Štai tokia yra ir pašventintoji kančios reikšmė. Kančia yra svarbus išbandymo – galutinio apsisprendimo už Dievą – momentas. Vienydamasis su Kristaus kančia, žmogus tam tikra prasme yra pašventinamas, kad duotų vaisių, kentėdamas panašiai, kaip kentėjo Išganytojas. Taigi su Kristumi suvienyta kančia įgauna naują prasmę – tampa dalyvavimu atperkamajame Kristaus darbe ir Jo Karalystės kūryboje.

Kun. Ričardas DOVEIKA,
Vilniaus Arkikatedros administratorius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija