Atnaujintas 2003 m. vasario 14 d.
Nr.13
(1117)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Ora et labora
Lietuva
Pasaulis
Valstybė ir bažnyčia
Katalikų bendruomenė
Viltis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis
Istorijos vingiai
Aktualijos
Nuomonės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ir grūmės tūkstančiai narsiausių vyrų - kad žemė ši vadintųs Lietuva

Nežinomo kareivio kapas Kaune

•Kiekvienas žmogus turi savo išrinktąją tautą - tėvynę.
•Klajokliai arijai atėjo į Pabaltįjį iš Azijos. Jų protėviai gerbė amžinąją ugnį - Dievo jėgą. Prijaukino žirgą.
•Paseno šimtmečiai istorijoj, besisupdami laiko sūpuoklėse. Dar nesugalvotais vardais tekėjo upės, dar šitos žemės niekas tėvyne nevadino.
•Lietau, aplyki dykumą. Per daug tavęs čionai. Tėvynės vardą išlijai tu iš apsiniaukusio dangaus.
•Ir atradom išridentą ant jūružės kranto gintarinį lobį.
•Klajojo gintaras pasauly ir skelbė mūsų žemės vardą, nunešė Graikijai.
•Gūdžioj miškų gelmėj aras Lizdeiką išaugino savo lizde tarp erelių. Kūreno šventą ugnį jis po ąžuolo šakom ir Viešpatį garbino.
•Valdovui atrakino sapno paslaptį užburtą - liepė pilį pastatyti, ant septynių kalvų įkurti miestą - žemės sapną akmeninį.
•Jisai regėjo tas dienas, kai svetimieji virš pilies kels savo vėliavas - kiečiausias ąžuolo kankles tada pravirkdys skausmas Lietuvos.
•Joninių naktį nemunėliais plukdėme savo jaunystės dalią, savo tėvynės lemtį - savo jaunystės rūtų vainikėlius, o savo tėvynės - erškėčių vainiką.