Atnaujintas 2003 m. vasario 19 d.
Nr.14
(1118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Krikščionybė ir visuomenė
Laikas ir žmonės
Nuomonės
Žvilgsnis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Visą laiką tikėjau, kad Lietuva bus laisva

Jadvyga Bieliauskienė

Vasario 16-oji į kiekvieno lietuvio sąmonę yra įbrėžusi įsimintinų įvykių. Kalbamės su viena rezistencijos dalyve Jadvyga BIELIAUSKIENE.

Kuri Vasario 16-oji jums labiausiai įstrigo į atmintį?

Vasario 16-oji man yra daugiareikšmė. Pirmiausia tai - Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo diena. Bene pati įsimintiniausia man yra 1948 metų vasario 16-oji. Nuo tos datos praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet savo dvasios akimis, regis, viską matau taip, kaip tuomet buvo.
Mano tėvų sodyba Rūdaičių kaime (Kretingos valsčius) stovėjo ant kalniuko. Iki miškelio buvo beveik kilometras. Šventės išvakarėse, tai yra iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, tėvų namuose Žemaičių apygardos “Kardo” rinktinės Palangos “Nerimanto” kuopos partizanai šventė Vasario 16-osios 30-metį. Vyrų susirinko per trisdešimt. Namai atrodė saugūs. Tų pačių metų sausio 9 dieną tėvas buvo davęs ryšininko priesaiką, gavo Mėnulio slapyvardį. Mano antroji motina, mirusios mamos pusseserė, taigi mano teta, buvo labai gera šeimininkė. Ant stalo buvo pridėta skanių valgių.


Lietuvių godos (1)
Žurnalisto Balio Urbono pokalbis su rašytoju Jonu Mikelinsku

B.Urbonas. Prabėgo dar vienas šventinis sekmadienis. Šventa diena. Mums, lietuviams, ypatingas sekmadienis, nes tai – Vasario-16-oji. Istorinė diena. Juk po katališkosios Mindaugo Lietuvos ir po Vytauto Didžiojo istorinės epochos reikėjo ilgai laukti, kol 1918 metais įtvirtinome savo valstybę, turime į ją prigimtinę teisę; galime joje laisvai gyventi, dirbti, kurti ir išmintingai ją valdyti.
Taigi per tuos dvidešimt metų (nuo 1918-ųjų iki 1940-ųjų) rodėme pasiaukojimo, atkaklumo ir susikaupimo pavyzdžius, kuriais stebėjosi daugelis, tuo labiau – kaimynai. Turbūt ne šiaip sau mūsų vyresnieji sakė: jei ne karas, ne okupacija (ypač bolševikinė!), Lietuva būtų aplenkusi tuo metu smarkiai progresavusią, tankiai apgyvendintą Olandiją. Lietuvių darbštumas, geras gimstamumas ir didesnis šalies plotas teikė realų pagrindą tokiai minčiai. Ir jeigu dabar Olandijoje gyvena per 14 mln. gyventojų, tai Lietuva iki šiol, būdama laisva, matyt, būtų pasiekusi aukštą gyvenimo lygį, ir jos gyventojų skaičius būtų daug didesnis, nei tie, mūsų amžini, 3,5 milijono. Juk šalies didžiausias turtas – žmonės! Ir norisi teigti, kad mokslo, meno, kultūros, pramonės, žemės ūkio bei kitų sričių sferose iš tų (dabar jau tik įsivaizduojamų) milijonų būtų radęsis ne vienas genialus lietuvis ir savo Tėvynę ženkliau įrašęs ne tik į Europos, bet ir į pasaulio pažangiųjų tautų bendrijos žemėlapį.
Taigi, gerbiamas rašytojau, šiandien ir norėčiau jūsų klausti, ar prisimenate 1918 metų Nepriklausomą Lietuvą? Augote, brendote kartu su ja. Kas įkvėpė anuos mūsų žmones tam dvidešimties metų šuoliui? Nejaugi buvo būtinas to vargo maratonas (baudžiava su carine priespauda, kovos dėl baudžiavos panaikinimo, spaudos draudimas, savos raidės ir žodžio gelbėjimas, pagaliau kovos dėl Nepriklausomybės), kad Lietuva prisikeltų?! Reikėjo šimtmečių, kad tauta įkūnytų ateities viziją, Laisvės viziją? Ir vis dėlto tie 20 metų - mūsų visų žmogiškųjų vertybių paliudijimas. Tikriausiai taip?