|
Politinės
arenos gladiatoriai
Romos imperijos žydėjimo laikais
Romos didikai lepinosi pirtyse (kaip komunistiniai didikai vėlesniais
laikais) ir maloninosi kruvinais žaidimais arenoje. Dažnai tų
žaidimų sėkmę gladiatoriui arenoje nulemdavo didikų ir/ar minios
nykščio kryptis: žemyn ar aukštyn. Nuo nykščio priklausė arenos
dulkėse paguldyto gladiatoriaus mirtis ar gyvybė.
Kažkas panašaus vyksta ir šiandien Lietuvos Respublikoje. Visuomeninėje
ir politinėje arenoje besigrumiančių gladiatorių ginklai yra tiesa,
melas, spauda, radijas, televizija, kalbos, paskalos, provokacijos
bei kas ką besugalvotų. Šių dienų nykštis yra viešoji nuomonė
ir balsai rinkimuose. Tikrovėje viskas susipina į viena, dažnai
nulemiant nežinia kaip ir kieno, kam, kuriuo būdu užduodant klausimus,
apklausų rezultatai bei kieno pinigais nustatyti asmenų vertinimai,
kažkodėl vadinami reitingais. Visuomenės (Koliziejaus minios)
ir vadinamųjų ar pasivadinusiųjų (Romos didikų) nykštys nulemia
visuomenininko ar politiko viešą gyvybę propagandos bei rinkimų
arenoje.
|
|
Mums
pasirinkti!
Kai laukiame visokeriopos žmogiškosios
laimės (gerovės, pinigų, vilčių) išsipildymo, mus dažnai apima apgaulinga
būsena - euforija. Susivienijusioje Europoje mes tikimės staigaus
naujų galimybių ir perspektyvų pakilimo. Bet neapsirikime: didžiulėse
perspektyvose dažniausiai glūdi ir didžiulė atsakomybė. Dviguba
atsakomybė už savo šeimos, vaikų ir vaikaičių ateitį. O ar eurikai
(šis terminas neturi nieko bendra su įžymiuoju Archimedo šūksniu!)
prisiima kokią nors atsakomybę už taip išplėtotos (už svetimus pinigus,
bet savo) veiklos rezultatus?
Kas galėtų paneigti, kad bet kokia unija Lietuvai atnešė tik grėsmę
nutautėti, didžiulius teorijos, medžiaginių išteklių, brangiausio
šalies turto - jos gyventojų netektį? Keista, bet visada atsirasdavo
saujelė įtakingų išdavikų, įstumdavusių Lietuvą į tokias istorinių
aplinkybių paspęstas žabangas
Dar keisčiau dabar, kai tomis istorijos
pamokomis begėdiškai spekuliuojama arba jas visai norima nutylėti!
XXI amžiaus gyvensenos ypatybės lemia, kad susivienijimas grynai
išorinėje plotmėje (kompiuteriai, mada, drabužiai, buities daiktavardynas),
susivienijimas subtilioje plotmėje (tautinė savastis, religija,
mišrių šeimų gausa) ir susivienijimas energetinėje plotmėje gali
būti ne mažiau pavojingi, negu kelių šimtmečių sukelti ir negrįžtamo
pobūdžio padariniai Lietuvai.
|
|
|
Tokios
knygos nedėsiu į lentyną
Uteniškių krašto sambūrio Indraja prezidentui A.Šalteniui
Prašau priimti šią knygą - Mariaus
Ivaškevičiaus romaną Žali į Indrijos fondą. Mano knygų lentynoje
jai vietos nėra.
Tai juodų prisiminimų ir melo rašliava apie įžymiuosius Lietuvos
laisvės kovotojus. Tai žuvusiųjų už laisvę išniekinimas. Autorius
rezga savo iškrypėliškus horizontalius jausmus (kitokių, matyt,
jis ir neturi) ir lipina prie tų, kurie jau patys negali gintis.
Nepavyks, M.Ivaškevičiau: jie - kovotojai - buvo ir liks didvyriai,
o tamsta - tik šmeižikas.
Kokių sutapimų įvyko sausio 25 dieną! Mokslų akademija: vyksta A.Sniečkaus
garbintojų konferencija. Jų pirmtakų pajėgos toje nutolusioje gūdumoje
buvo NKVD daliniai ir stribai. Jie medžiojo Joną Žemaitį. |
|