Pirmasis puslapis
Pasaulis
Ora et labora
Krikščionybė ir pasaulis
Katalikų bendruomenėse
Mums rašo
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Vien piktintis nepakanka

J.Pakarklio straipsnis „Dievo įsakymai - tik paprastiems tikintiesiems“ („XXI amžius“, Nr. 11) išryškino dar vieną mūsų visuomenės piktžaizdę. Iš tiesų ir pikta, ir liūdna, kai šventi dalykai taip nuvertinami.
J.Pakarklis minėtame straipsnyje rašo: „Arba A.Brazauskas visai nenutuokia, ką daro, arba, būdamas netikintis, tiesiog ciniškai tyčiojasi iš Švenčiausiojo Sakramento“.
Turbūt nei viena, nei antra. Jeigu televizija netransliuotų šv.Mišių per tautines ir kitas žymias šventes, valdžios vyrai ne tik nepriimtų šv.Komunijos, bet retas kuris dalyvautų ir tose šv. Mišiose. Viską daro visagalė reklama. A.Brazauskas mylimas ir gerbiamas daugelio moterų, tarp jų ir tikinčių, tačiau menkai susigaudančių tikėjimo dalykuose. Kai, būdamas senyvo amžiaus, premjeras daugeliui netikėtai išsiskyrė su žmona, jo autoritetas ėmė smukti tų pačių moterų akyse. Taigi televizijos dėka susidarė proga jį pakelti. Tai ir kelia…

Kaip padėti gaivinti tikėjimą

Gal jaunystės įprotis (dabar esu 72 metų) buvo visų šv. Mišių metu giedoti įvairiausias giesmes, kurios savo žodžiais ir melodija tarsi kėlė aukštyn sielą… „Ir melžiam Tave širdimi mes ir lūpom, suteik mums palaimos…“ - šie žodžiai taip atliepė širdies virptelėjimus. Arba po šv. Mišių giedama giesmių giesmė „Marija, Marija“. Viskas buvo taip žinoma mintinai, taip aišku, suprantama, taip bendra… Ir kilo giesmė - visų besimeldžiančiųjų visuotinė malda - aukštyn. Ar tai negerai? Kodėl dabar to nėra?
Dvasingumo pasisemdavome iš gero pamokslo ir iš gerųjų giesmių. Ir rezultatą patvirtino istorija. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo visų negandų laikotarpiu.
Replikuoti išdrįsau išgirdusi per radiją kalbančius kunigus ta tema. Supratau, kad ne be pagrindo mane kankino panašios mintys. Dabar drąsiau galiu teigti, kad tikinčiųjų giedojimas per šv.Mišias yra ne tik dvasingumo, bet ir socialinis, tautinis-patriotinis, net ir politinis aktas, prašant palaiminti „mūs darbą, laukus ir namus“. Jei tai būtų mano valia, visų rinkimų ir referendumų dienos rytą siūlyčiau skambinti visų bažnyčių varpais. Tikrai daugiau tautiečių ateitų balsuoti - atlikti pilietinę pareigą, ypač todėl, kad dažnai žmonėms pakvietimai net neišnešiojami. Patikėkite, ir rezultatas būtų kitoks.

Apie dar vieną lėkšto skonio „šventę“

Vasario 14-ąją ir vėl „šventėme“ vadinamąją Šv. Valentino dieną, nes kai kas jau spėjo tam „širdžių ėdikui“ netgi šventojo titulą priklijuoti, nors nė patys dar gerai nežinome, kas iš tikrųjų buvo tas Valentinas. Pagaliau juk ne Valentiną pagerbėme, o padarėme kažkokią lėkšto skonio „makalynę“, pavadindami ją Šv. Valentino diena. Ir vėl mokyklos buvo pilnos šiukšlių su popierinėmis, greit iškarpytomis širdutėmis, ant kurių buvo prirašyta įvairiausių užrašėlių: „Myliu – negaliu“, „Duok man savo lūpytes“, „Bučiuoju tau į…“. Net pradinukas ant nelabai pavykusios iškirpti širdutės keverzojo: „Agne, aš tave myliu“, nė pats nesuvokdamas, ką rašo. Gerai, kad būtų buvę tik tokie užrašymai. Kokių tik „prisipažinimų meilėje“ neprisiskaito mokyklų valytojos, kai visą tą šlamštą reikia iškuopti!..

Negyva valstybė

Tokia ji pasirodė per vieną Vasario 16-osios minėjimo dalių – įprasto žmonių susiėjimo prie Signatarų namų Pilies gatvėje, Vilniuje. Pasirodė, kad nėra kam iš gyvų žmonių prabilti susirinkusiems šių dienų lietuviams. Aktorius perskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį, kitas aktorius – Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir to meto signatarų vardus. Po to buvo pasiūlyta žmonėms paklausyti smuiku griežiamo himno, padainuoti kelias patriotiškas dainas ir skirstytis laimingiems.
Gal ir toks renginys, ir pokalbis su niekada nemirštančiais mirusiaisiais būtų žmones patenkinęs, jeigu jie nebūtų kitaip įpratę ir laukę kitokio. Jie įpratę, kad kiekvienais metais iš Signatarų namų balkono kalbėtų Vytautas Landsbergis. Ar kas sutrukdė, ar valdžiai besikeičiant jo nepakvietė, aišku, dauge-liui ten susirinkusiųjų liko mįslė.
Kodėl V.Landsbergis, jis nėra dabartinės valdžios atstovas? Bet vis tiek artimesnės laiko požiūriu valdžios negu 1918 metų signatarai. Pagaliau ir tradicija. Prisimintina, kad renginys prie Signatarų namų buvo pradėtas Sąjūdžio ir visą laiką jo organizuojamas vyko. Prieš trejus metus, antrą kartą Seime įsivyravus komunistams, jis perimtas Vyriausybės žinion. Tačiau dvejus metus jie vis tiek kviesdavo V.Landsbergį kalbėti, tik dar pridėdavo ir vieną savo atstovą. Pirmus metus – Artūrą Paulauską, kitus metus – kažką iš pavaduotojų pavaduotojų. Matyt, jiems nelabai malonu būdavo, kai prof. V.Landsbergį žmonės entuziastingai sveikindavo, o kitam kalbėtojui – nedaug dėmesio. Jie negalvojo, kad renginys ir skirtas tiems, kurie susirenka, ir kalbėti turi tie, kuriuos susirinkusieji sveikina. Ne susirinkusieji rengėjams svarbūs, tad gal dabar V.Landsbergio ir nekvietė, o to kito – neatsirado, ir išėjo negyvųjų renginys.

Keletas neretorinių klausimų

Vakarų šalyse sklandžiai organizuotuose protesto mitinguose dalyvavo per šešis milijonus žmonių. Vien Londone į gatves išėjo vienas milijonas, keikdamas prezidentą Bušą ir smerkdamas jo ketinimus pradėti karą su Iraku.
Be jokios abejonės, karas yra nelaimė kariaujančioms tautoms ir didis nerimas visam pasauliui. Tai abėcėlinė, deja, tik teorinė tiesa. Jos aiškinti neverta. O keletas toli gražu ne retorinių klausimų praverstų.
Kodėl tos demonstracijos kaip du vandens lašai panašios į šaltojo karo metais sovietų spec. tarnybų organizuotus “taikos šalininkų” judėjimus? Ar tai nekelia įtarimų, kad tokių protesto demonstracijų užsakovas ir visa kuo aprūpintojas buvo ir liko tas pats?
Kodėl dėl tebesitęsiančio kolonijinio karo Ičkerijos Respublikoje, kurį galima pavadinti atviromis civilių gyventojų skerdynėmis, jokioje Vakarų, o tuo labiau Rytų valstybėje nebuvo jokių protesto demonstracijų? Miestai sugriauti, išlikusieji gyvenamieji būstai tebesprogdinami, pusė nedidelės, bet narsios tautos – pabėgėliai. Nejaugi pasaulio akivaizdoje čečėnų kraujas, kaip ir lietuvių pokario metais, yra bevertis?

Neužmirštama toji diena

Tiek eilinis, tiek ir žymesnis žmogus retai kada pamiršta svarbesniąsias savo asmeninio gyvenimo datas. Tuo labiau tokios datos įsimena ir įsirėžia į tautos atmintį. Viena iš tokių - Lietuvos Nepriklausomybės - Vasario 16-osios  diena. Per kraują ir didžiules pastangas šimtmečiais engta, uita, svetimųjų prislėgta tauta, nors daugelio priešų apsupta, dar nespėjusi atsikratyti priespaudos jungo ir baimės, pagaliau prieš 85-erius metus pajuto, kad gali pradėti savarankiškai tvarkytis. Pakilo mažieji, suskato didieji išvien kurti kultūrą, meną, mokslą. Per dvidešimt metų tauta atsistojo ant tvirtų pamatų, kuriuos netrukus vėl sujudino nelaimės, kaimynų savivalė, prievarta ir smurtas. Per vokiškąjį laikotarpį ganėtinai išmaudyta kraujuose, dar labiau  įmurkdyta į skausmą, ašaras ir baimę, po kalėjimus ir gulagus ištaškyta per penkiasdešimtmetį, pagaliau paskutinį XX a. dešimtmetį, suėjusi į Vingio parką, į miestų ir bažnytkaimių aikštes, nieko geresnio daugiau negalėjo ištarti, kaip tik žodį „Lie -  tu - va, Lie - tu - va“.