Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ar dera katalikams švęsti Užgavėnes?

Etnologė Gražina Kadžytė Zanavykų muziejuje pasakoja apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką

Apie tai kalba ne vienas, motyvuodamas, jog Užgavėnės – pagonių šventė.
Vasario 19 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko seminaras „Užgavėnės, kaip jas švęsti zanavykams“, kurio metu etnologė Gražina Kadžytė papasakojo apie Užgavėnių papročius, tradicijas, simboliką. Pakonsultavo, kaip patiems pasigaminti kaukes. Aktyviai dalyvavo Šakių rajono mokytojai, moksleiviai, kultūros darbuotojai, folkloro ansamblių dalyviai.
Veikė 65 medinių kaukių paroda, kurias pagamino žymūs krašto tautodailininkai: Alfonsas Zokas, Gediminas Jėčys, Valdas Paukštys, originalias ir įdomias kaukes pristatė liaudies meistras Albinas Bilinskas.
Įvairių tipų, įdomių kaukių ekspozicijoje buvo galima pamatyti Griškabūdžio vidurinės mokyklos moksleivių, vadovaujamų mokytojo Romano Laurinaičio, ir Plokščių vidurinės mokyklos moksleivių kūrybinių darbų.
Pasak Zanavykų krašto muziejaus darbuotojos Rimos Vasaitienės, šis seminaras muziejuje lyg ir tradicinis, jis turi edukacinį tikslą. Esant sunkioms socialinėms sąlygoms, neretai vaikai, šiek tiek pasidažę skruostus ar nosį, su ištiestom rankom prašo maisto produktų, pinigų. Todėl renginio tikslas - kad dirbantys su vaikais žmonės jiems išaiškintų, kaip turi atrodyti persirengėlis personažas, kokį vaidmenį jis turi suvaidinti.

Gimtinė - baltas lelijos žiedas mėlyname jaunystės ežere

Gausiai susirinkusiems „Indrajos“ klubo nariams koncertavo solistė Judita Leitaitė (dešinėje)

Paskutinįjį sausio šeštadienį po Vilniaus dailės akademijos skliautais buvo susirinkę uteniškių kraštiečių „Indrajos“ klubo nariai. Ne vienas ir ne du atėjo - keli šimtai įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių. Didžioji Dailės akademijos aula nebesutalpino visų Utenos krašte gimusių, o dabar Vilniuje gyvenančių kraštiečių, su kuriais susitikti ir pabendrauti atvyko kelios dešimtys Utenos rajono žmonių - valdžios atstovų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovų, menininkų, žurnalistų, verslininkų.

Naujoji galerija - dar vienas menui skirtas sostinės kampelis

Galerijos „Elgreco“ savininkė Aušra Vingilienė

Pro galerijos langą puikiai matyti Seimo rūmai, Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, Gedimino prospekto atkarpa. Gynėjų gatvėje atidaryta dailės galerija „Elgreco“ - pastaruoju metu vienas ryškiausių meno akcentų sostinėje.
Galerijos savininkė Aušra Vingilienė sakė, jog ne vienas meno mėgėjas mano, kad galerijos pavadinimas - tai Kretos saloje gimusio, bet Ispanijoje išgarsėjusio dailininko pavardė. Žodį „Elgreco“ išvertus reikštų graiką. Tai tarsi simbolizuoja tos šalies meną, kuris turėjo įtakos visos Europos, taip pat Lietuvos menui. M.Mažvydo bibliotekos ir Arkikatedros kolonos - ar tai ne jo kūrybos įtaka?
Kokį vardą suteikti savo galerijai, Aušrai kilo spontaniškai, vairuojant automobilį. Iš karto patiko šis skambus žodis. Juo buvo galima savotiškai išreikšti simpatijas Ispanijai ir Graikijai. Ne kartą šias šalis Aušra yra aplankiusi.

Vitražas – menininko būties švytėjimas

Vitražistas Vytautas Švarlys

Kas yra gyvenimas? Ieškodama vaizdingos metaforos, galėčiau pasakyti, kad gyvenimas yra lyg perregimas trapus stiklas, atspindintis įvairiaspalvius mūsų būties spindulius. Menininko būtis išsiskiria iš kitų, ji yra ypatinga, nes jos užduotis – priversti šį įvairiaspalvį stiklą švytėti, savo kūrybinėmis galiomis atspindėti dvasinę žmogaus prigimties šviesą. Toks yra vitražisto Vytauto Švarlio gyvenimas. Šiemet švenčiantis savo šešiasdešimtmetį, trisdešimt kūrybos metų jis atidavė vitražui – tai sunkiai įveikiamai, daug pastangų ir jėgų reikalaujančiai technikai, kurios grožis vilioja garsiuosius menininkus nuo pat romaninės ir gotikinės dailės laikų. Vasario 14 dieną Vilniaus „Arkos“ galerijoje buvo atidaryta personalinė V.Švarlio vitražų paroda, kurioje autorius, perkėlęs kūrinius į rėmines fotografijų plokštumas, eksponuoja pagrindinius, per pastaruosius metus sukurtus vitražus ir dekoratyvines kompozicijas, puošiančias įvairius visuomeninių pastatų bei sakralinių erdvių interjerus. Tai, kad paroda buvo atidaryta visuotinės meilės dieną, galime įžvelgti tam tikrą simboliką, nes kas, jeigu ne meilė, duoda akstiną kūrybai, kuri yra šventas žmogaus veiksmas, jo žemiškos būties įprasminimas ir transformacija į aukštesnį lygmenį.