Atnaujintas 2003 m. vasario 26 d.
Nr.16
(1120)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kas „Žali“?

Prieš mane knygelė „Kam vaikų“. Autorius - Marius Ivaškevičius (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius, 1996).
Skaitome: „Kad taip žinotų, kas, kieno sėkla teršė milžinkapį. Niekas nežino. Tik, aišku, nebus Lietuvos. Kad ir kas ten gimtų. Buvo jau Lietuva“ (P. 54). „Baisi Lietuva Lietuva, kaip koks maras, gresianti pasklisti po visą šalį, gaji tikriausiai ir labai juoda. Lietuva Lietuva, kur berasi juodesnę Lietuvą Lietuvą“ (P. 83). „Niekam nerūpinti, neįdomi, prasta Lietuva Lietuva, nelyg išsigimėlė, be dantų ir kumščių, be rankų, net veido, nuošali Lietuva Lietuva, toli nuo visų kelių ir miestų, išvis be proto tokia, susmirdus, trumpo amžiaus, sena kaip pavargėlė“ ir t.t. Panašiai visoje knygelėje.
Gyvenant bet kurioje pasaulio šalyje ir taip ją dergiant, būtų labai pavojinga būti atpažintam gatvėje… O džiunglių užkampyje savo gentainį, juos maitinančią žemelę taip dergiantį, čiabuviai tikriausiai sudegintų ant laužo. Bet pas mus dergti savo gimtinę, prozos ir poezijos vardu ieškant originalumo, grūsti visokiausią niekalą - mada, prestižas.
Apie šią knygelę turėjau garbės pasiginčyti su Lietuvos rašytojų sąjungos vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Girdzijausku, teigusiu, kad tai talentingo, daug žadančio rašytojo knygą. Į mane, teigusį, kad kūryba - tai gėrio ir grožio nostalgija, žodžio meistriškumas, kad tai nepaprastas paprastumas, kad Rašytojų sąjunga privalo puoselėti tautos kultūrą, V.Girdzijauskas ir kiti kultūros veikėjai pažvelgė kaip į iš Marso nukritusį…
Šiuo savo „šedevru“ M.Ivaškevičius nusipelnė Lietuvos rašytojų sąjungos malonę tapti jos nariu, gauti kūrybines komandiruotes į Švediją, parašyti dar vieną „šedevrą“ - romaną „Žali“. M.Ivaškevičius savo niekalo niekuomet nebūtų parašęs, žinodamas, kad jo išleidimas nebus apmokėtas. O jis buvo ne tik finansuotas, jis buvo pompastiškai pristatytas Frankfurto knygų mugėje. Tad skaitykite apie Lietuvos rezistenciją: „Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui…“; „Ir išsilaisvinusi iš savo apatinių ji tupia mums visiems matant. Mes net nesivarginam atitraukti žvilgsnių nuo srovės, kuri staiga iš jos plūsteli“; „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad nusmauktumėt man kelnaites ir kaip reikiant…“
Apie tuos, pasak M.Ivaškevičiaus „išsigimėlius“, aš jaučiau pareigą papasakoti savo knygelėje „Varnagirė“ ne iš nuogirdų ar paskaitęs kieno nors parašytų knygų.
Kai okupuotoje Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija, kad išvengtų žūties Kursko fronto pragare, iš kurio beveik niekas negrįžo, miškuose rado prieglobstį dauguma kaimo bernelių - gamtos vaikų. Vėliau prie jų prisidėjo daug vyresnių klasių gimnazistų, kurie nepajėgė taikstytis su vis nuožmėjančiu okupantų teroru. Pasak S.N., jie mylėję laisvę labiau už gyvenimą… Ne tik Daumantas ir Mažytis paliko Vakarus, kad galėtų Lietuvoje tęsti kovą. Nemažai rezistentų pasilikdavo paskutinę kulką sau, kad kankinami neišduotų draugų.
Čekistai Lietuvą terorizavo sukaupę patirtį išžudant Rusijoje keliasdešimt milijonų. O Lietuvos rezistentų saviveikla kai kada būdavo nevisavertė. Be to, jų vardu veikė visokiausi apsišaukėliai ir patys čekistai su savo „liaudies gynėjais“, kaišiodami įvairiausias klastotes, kad lietuviai patys išsižudytų, kad išsipildytų kolonizatorių svajonė „Lietuva be lietuvių“.
Veltui M.Ivaškevičius bando rezistentus pavaizduoti nevykėliais, išsigimėliais. Tai buvo patys tauriausi Lietuvos sūnūs, tautos žiedas, savo gyvybės kaina sustabdę Lietuvos kolonizaciją. M.Ivaškevičiui, išauklėtam komjaunimo dvasia nelietuviškoje šeimoje, to neįmanoma suvokti. Suvokti jis ir nesistengia - jis ne tiesos ieškotojas. Ieškodamas išsigimėlių, tepažvelgia į veidrodį…
Finansavusiesiems šį „šedevrą“ būtina pareikšti protestą. Apšmeižtųjų rezistentų giminės privalo M.Ivaškevičių patraukti teisinėn atsakomybėn. Būtina, kad ir Kaimo rašytojų sąjungos pagrindu, sukurti tautai atstovaujančių rašytojų sąjungą, ne išlepintą čekistų privilegijomis, o išugdytą jų pogrindžių tamsos.

Vytautas VARNAGARIS
Molėtai

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija