Po penkiasdešimties metų

Kova dėl valdžios SSKP viršūnėse vyko oficialiai Stalinui dar gyvam esant. Šis „ypač slaptas“ pranešimas apie būsimą „viršūnių“ posėdį, reiškė valdžios postų pasidalijimą

Rusijos komunistai sujudo rengdamiesi paminėti „tautų tėvo ir mokytojo“ Josifo Stalino 50-ąsias mirties metines. Užsimota Volgogradą vėl pervadinti Stalingradu. Komunistams ėmus triukšmauti, kad miestui prie Volgos būtų grąžintas Stalino vardas, prezidentas V.Putinas leido suprasti, kad jis būtų nieko prieš, tačiau gali būti neteisingai suprastas ir tam, jo nuomone, dar neatėjo laikas. Be to, anot V.Putino, Stalingrado vardo grąžinimas Volgogradui yra ne jo, o vietinės valdžios, na, gal dar Valstybės Dūmos reikalas. Žinant, kad vietinė Volgogrado valdžia – komunistų rankose, galima laukti, kad Rusijos žemėlapyje vėl atsiras Stalingradas.
Kaip žinoma, pagal oficialią versiją, kuri įrašyta ir visose sovietinėse enciklopedijose bei istorijos vadovėliuose, „vadą ir mokytoją“ 1953 m. kovo 1 d. užmiesčio rezidencijoje Volynskojėje ištiko širdies smūgis, nuo kurio Stalinas ir mirė praėjus keturioms dienoms, 1953 m. kovo 5 d. Tačiau šiomis dienomis vienas likęs gyvas žmogus iš artimiausios Stalino aplinkos žiniasklaidoje paskelbė, kad buvo visai ne taip. Tas žmogus – tai Genadijus Kolomencevas, tarnavęs Vyriausiojoje apsaugos valdyboje; jis buvo atsakingas už Stalino mitybą. Beje, šias pareigas G.Kolomencevas ėjo net 38 metus ir rūpinosi ne tik Stalino, bet ir kitų SSRS kompartijos gensekų (iki paties M.Gorbačiovo) mityba. Be to, jis buvo viršininku ypatingosios virtuvės, kuri tiekė ir gamino maistą partijos elitui. Tad G.Kolomencevas pareiškė, kad 1953 m. kovo 1 d. Volynskojės rezidencijoje Stalinas nepasirodė anksti rytą, kaip darydavo kasdien, ir neišėjo iš savo kambario nusiskusti, nes diktatorius nesinaudodavo kirpėjų paslaugomis. Už Stalino miegamojo durų ilgai viešpatavo spengianti tyla. Rezidencijos komendantas Ivanas Orlovas paskambino į Vyriausiąją apsaugos valdybą ir iš ten atvykę aukšti MGB generolai nusprendė atidaryti duris. Įėjusieji į miegamąjį išvydo tokį vaizdą: Stalinas be jokių gyvybės ženklų gulėjo ant grindų, šalia savo lovos. Jis buvo miręs. Tuoj buvo pranešta visagaliam L.Berijai. „Tas bemat išvarė visą rezidenciją aptarnaujantį personalą. Beveik visas personalas buvo likviduotas. Vienintelė, kuri sulaukė pensijos, buvo Stalino rezidencijos sesuo šeimininkė Valerija Istomina. Ji ir nuprausė Stalino kūną“, - pasakojo G.Kolomencevas. Taigi svarbus likęs gyvas tų laikų liudininkas po 50 metų paneigė oficialią versiją, kad sargyba rado jį pusiau praradusį sąmonę kovo 1 dienos rytą, o vėliau Stalinas sunkiai ir ilgai merdėjo iki kovo 5-osios vakaro.

Antrininkas

Iš tiesų paskelbtuose oficialiuose ir neoficialiuose pranešimuose apie „didžiojo vado“ mirtį pernelyg daug nesutapimų, pavyzdžiui, vienuose pranešimuose buvo kalbama, kad širdies smūgis Staliną ištiko jo bute Maskvoje, kituose – kad Volynskojės viloje. Vieni teigia (Volkogonovas, Šepilovas), kad Stalinas mirė anksti rytą, kiti – kovo 5 dienos vakare. Istorijos vadovėliuose rašoma, kad naujosios SSRS ir SSKP valdžios pareigų pasidalijimas įvyko 1950 m. kovo 6 d. Tuo tarpu Kremliaus dokumentuose, kuriuos pavyko atrasti savaitraščio „Argumenty i fakty“ apžvalgininkui Nikolajui Dabriuchai, valdžios pasidalijimas įvyko kovo 3-5 dienomis, tai yra „vadui“ dar gyvam esant. Todėl visai pagrįstai tvirtinama, kad Stalinas jau buvo miręs kovo 1 dieną, o tai, kas buvo skelbiama ir tvirtinama iki šiol, buvo tik dūmų uždanga, siekiant išlošti laiko pasidalijant Kremliaus valdžią. Tą įrodo ir atrasti medicinos profesoriaus Miasnikovo užrašai, kuriuose jis teigia: „Malenkovas (po Stalino mirties - SSRS ministrų tarybos pirmininkas) mums įsakė, kad jis tikisi, jog medicininėmis priemonėmis sugebėsime prailginti vado gyvastį dar kelioms dienoms. Visi mes puikiai supratome, kad tos kelios dienos būtinai reikalingos naujai valdžiai suformuoti ir visuomenės nuomonei paruošti“.
Visi šie faktai paneigia oficialią versiją, kad Stalinas merdėjo ilgai ir sunkiai. Todėl daromos prielaidos, kad visą tą spektaklį apie Stalino ligą organizavo L.Berija ir pakišo antrininką, sugebėjusį vaidinti vado agoniją. Ir tas antrininkas atliko savo užduotį taip puikiai, kad net Stalino duktė Svetlana Alilujeva savo memuaruose rašė apie tėvo merdėjimą. To nepastebėjo (ar dėjosi nepastebintys) netgi gydytojai. Argi ne tuo galima paaiškinti faktą, kad po vado mirties nedelsiant buvo atsikratyta aptarnaujančio personalo: vieni geriausiu atveju atsidūrė lageriuose, o kiti buvo pasiųsti į aną pasaulį, pavyzdžiui, vienas patikimiausių Stalino tarnų, senas čekistas Ivanas Chrustaliovas, kuris, kaip teigiama, paskutinis matė dar gyvą „vadą“.

Vorai stiklinėje

Jau 1952 metų pabaigoje po SSKP XIX suvažiavimo kova dėl valdžios Kremliuje paaštrėjo iki maksimumo. Visiems buvo aišku, kad 73-ejų metų „vado“ dienos jau suskaičiuotos, net ir pats Stalinas, suvažiavime pasakęs tik kelių sakinių kalbą, užsiminė apie tai. Tiesa, jis nepasakė, kas gi taps jo įpėdiniu. Stalino mirtis sukėlė tikrą šoką ne tik artimiausiems bendražygiams – Berijai, Malenkovui, Chruščiovui ir Bulganinui, bet ir paskutiniuoju metu patekusiems į valdovo nemalonę Molotovui, Kaganovičiui, Vorošilovui, Mikojanui, Žukovui ir kitiems. Aišku, kad pirmenybę turėjo „artimiausių bendražygių“ ketveriukė, kurie paskutinėmis dienomis nuolat susitikinėjo su Stalinu. Tai jiems apie vado mirtį ir pranešė Stalino apsauga. Pirmiausia Malenkovui ir Berijai, o tie – Chruščiovui ir Bulganinui, o gal ir MGB ministrui Ignatjevui. Būtent jie netrukus ir pasidalijo valdžią. Kad Stalinas mirė kovo 1-ąją, rodo ir faktas, jog oficialiai apie mirtį buvo paskelbta tik po to, kai kovo 5-osios vakare baigėsi jungtinis SSKP centro komiteto, Ministrų tarybos ir Aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdis, kuriame buvo susitarta dėl valdžios pasidalijimo. Posėdžiui pasibaigus, naujoji valdžia nuvyko į Stalino vilą ir paskelbė, kad „tautų vadas ir mokytojas“ mirė („skončialsia“), tai yra buvo suvaidintas šio tragifarso finalas…
Tą dieną visiems SSKP centro komiteto nariams ir kandidatams buvo išsiuntinėtas N.Chruščiovo „ypač slaptas“ pranešimas apie SSKP CK plenumo rezultatus. Plenumas nusprendė paskirti SSRS ministrų tarybos pirmininku G.Malenkovą, jo pavaduotojais – L.Beriją, V.Molotovą, N.Bulganiną ir L.Kaganovičių. N.Chruščiovui buvo pavesta vadovauti SSKP centro komitetui ir jo prezidiumui. Atseit Stalinas dar gyvas, todėl pavesta „laikinai“. SSKP centro komiteto prezidiumo nariais tapo Stalinas (jau miręs!), G.Malenkovas, L.Berija, V.Molotovas, K.Vorošilovas, N.Chruščiovas, N.Bulganinas, L.Kaganovičius, A.Mikojanas, M.Saburovas, M.Pervuchinas. L.Brežnevas tame plenume gavo kur kas kuklesnį postą. Jis buvo paskirtas Karinio jūrų laivyno politinės valdybos viršininku.
Tai buvo tik pradžia. Mirtina vorų kova dėl valdžios Kremliaus stiklinėje tęsėsi iki pat SSRS žlugimo.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"