Menininkų duetas

Marija Ladigaitė ir Vladas Vildžiūnas prie M.K.Čiurlionio paminklo Vilniuje

Skulptoriaus Vlado Vildžiūno profesionalūs, meniški, širdyje išnešioti darbai puošia Vilnių. Tai paminklinė skulptūra Laurynui Stuokai-Gucevičiui (1984), dekoratyvinės skulptūros „Lietuviška baladė“ (1973), „Barbora“ (1982). Jo darbų yra Kaune („Trys karaliai“, (1968), Druskininkuose – paminklinė skulptūra M.K.Čiurlioniui (1975), už kurią 1976 metais pelnyta valstybinė premija. Romas Viesulas 1977 metais „Draugo“ (JAV) laikraštyje rašė: „Rytų Europos dabartiniam uždarume ir šio regiono kontekste Čiurlionio paminklas yra didelės kūrybinės drąsos darbas, toli peržengęs sovietinės meniškos ir paminklinės biurokratijos dogmas“. Visą V.Vildžiūno sovietmečio kūrybą bene tiksliausiai 1992 metais įvertino Mindaugas Navakas: „Žvilgtelėkim į skulptūras. 1963 m. – „Surištas sukilėlis“ – juk tai surištas Kristus („Ecce homo“), 1968 m. – „Trys karaliai“, - pasveikinę gimusį Kūdikėlį Jėzų. 1972 m. iškaltas iš marmuro ir 1982 m. – iš granito „Ecce homo“ – Kristaus galvos studija, 1977 m. „Piligrimai“ – šv. Kristoforas, 1977 m. „Sparnuota figūra – Nukryžiuotasis“, o gal tiksliau, - Nukryžiuotojo siekimas. Man labai graži šita skulptūra, padaryta lyg visą laiką kartojant: „neminėk Viešpaties vardo be reikalo“. Bet įspūdingiausia – kaip lengvai ir nevaržomai šioje kūryboje kvėpuoja laisva autoriaus valia. Kartu kyla klausimas, kaip atsitiko, kad ši kūryba sovietmečiu, nors ir sunkiai, bet vis dėlto skynėsi kelią? Manau, svarbiausia – sovietinę ideologiją gaminantys ir saugantys klerkai buvo per daug buki, kad suprastų švarią, taisyklingą kalbą, o ne maskoliškai partiniu žargonu kalbantį žmogų“. Ne mažiau įspūdingi V.Vildžiūno paskutiniųjų metų darbai: paminklas Lietuvos tremtiniams Vorkutoje (1990), „Šventas Kazimieras“ (1995), „Kristus Nazarietis“ (1991), „Prisikėlimas“ (1999) ir kt.
Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė – dailininkė grafikė, labiausiai žinoma kaip vaikiškų knygų iliustruotoja. Lyriškos dekoratyvios iliustracijos puošia Salomėjos Nėries, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės, Juozo Glinskio tekstus. Be to, dailininkė yra sukūrusi meninių miniatiūrų, estampų, pano.
Nuo 1957 metų V.Vildžiūnas ir M.Ladigaitė – šeima, užauginusi tris puikius vaikus: dukterį Liudviką ir sūnus Domantą bei Kunotą. Auga gražus būrys vaikaičių.
Praėjusių metų pabaigoje V.Vildžiūnui suėjo septyniasdešimt metų. Ta proga, nors kiek pavėluotai, kalbėjomės jaukiuose šių menininkų namuose Vilniaus Jeruzalėje, tyliai traškant malkų liepsnai svetainės židinyje.

Gerbiamas Vladai, gimėte gruodžio 20-ąją. Kažkodėl nesigirdėjo jūsų jubiliejaus šurmulio. O gal jį nustelbė švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – garsai?
Vladas Vildžiūnas: Jokio jubiliejinio šurmulio nebuvo. Su tuo jubiliejumi pasveikinau savo gydytojus, padėkojau už rūpinimąsi mano sveikata. Šeima parengė ir išleido knygą, pavadintą mano vardu ir pavarde, gausiai iliustruotą nuotraukomis.
Asmenybė pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje. Nuo tada mus supusios aplinkos, suaugusiųjų, kurie buvo šalia, įtakos didele dalimi priklauso mūsų tolesnis gyvenimo kelias. Prašytume prisiminti tuos tolimus laikus.
V.V.: Gimiau Dabužių kaime, apie aštuonis kilometrus nuo Anykščių. Iš mūsų sodybos matėsi apylinkių kalneliai ir įspūdingi Anykščių bažnyčios bokštai. Tėvas Kazys Vildžiūnas buvo sumanus ūkininkas, turėjo savo kalvę, kurioje tobulindavo pirktus žemės ūkio padargus. Būdamas septynerių aštuonerių metų vaikas, bandžiau arti. Plūgas lengvai riekė žemę, be didelių mano pastangų slydo vaga – tėvas jį buvo pertvarkęs.
Dvarininkė Strachova tėvui dovanojo gabalą žemės. Iš pradžių šeima glaudėsi pirtyje. Apie 1920-uosius jau buvo kiti pastatai. Kasmet sodyba gražėjo: augo sodas, jame dūzgė bitės, iš šiaurės pusės stiebėsi ąžuolai, iš pietų – lazdynai, iš vakarų – eglės, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens močiutės išpuoselėtame darželyje žydėjo gėlės. Mes, vaikai, augome sode. Nuo vaikystės turėjau svajonę – kad mano vaikai augtų sode. Beje, ši svajonė tapo realybe. Žiemą taip pat būdavo gera. Mama ausdavo, močiutė, apsigobusi kailinukais, verpdavo ir giedodavo. Mes su seserimi dvyne šildydavomės po tais kailinukais, vienas iš vienos pusės, kitas – iš kitos ir klausydavomės giesmių. Vyresnieji broliai, Bronius ir Klemensas, taip pat buvo darbštūs ir kūrybingi. Būdamas gimnazistas, Klemensas pasidirbdino smuiką, mokėjo taisyti radijo aparatus. Mūsų sodyba buvo pripažinta pavyzdinga, joje lankėsi prezidentas Antanas Smetona, tėvams už gerą ūkininkavimą įteiktas ordinas. Po karo buvome „išbuožinti“ – atimta ir išvežta viskas, kas tik buvo: gyvuliai, grūdai… badu niekas nemirė – padėjo kaimynai, sunešė kas ką galėdami.
Gerbiama Marija, esate žymių žmonių vaikas. Jūsų tėvas – Lietuvos generolas Kazys Ladiga 1919-1920 metais grūmėsi su bolševikais už Lietuvos nepriklausomybę, 1926-1927 metais – karo apygardos viršininkas. Motina – Stefanija Paliulytė-Ladigienė – gabi publicistė, įtaigi paskaitininkė, kelių knygų autorė, visuomenininkė, ateitininkė, išrinkta į Trečiąjį Lietuvos seimą, ji atstovavo katalikų blokui. Įsidėmėtini Juozo Tumo-Vaižganto žodžiai apie jūsų motiną: „O kad Lietuva turėtų daugiau tokių lietuvaičių, jos pakeltų Lietuvą“. Kokia buvo jūsų vaikystė?
Marija Vildžiūnienė: Iki devynerių metų ji taip pat buvo laiminga. 1927 metais tėvui išėjus į atsargą, šeima iš Kauno persikėlė į Gulbinėnus (Pasvalio r.), apsigyveno kaime. Esu priešpaskutinis, penktasis tėvų kūdikis. Po manęs dar gimė sesutė Jonė. Už mane vyresni sesuo ir trys broliai. Didelės prabangos mūsų namuose nebuvo. Šešiems vaikams reikėjo apsirengti, apsiauti, pavalgyti. Mano vaikystės metais vyresnieji broliai mokėsi gimnazijoje. Tai taip pat kainavo. Tėvo renta nebuvo didelė. Jo silpnybė – žirgai. Mėgo jodinėti abu tėvai. Prisimenu tokį tėvų pokalbį. Kai tėvas pirko dar vieną žirgą, mama tarstelėjo: „Gal geriau reikėjo vaikams batus nupirkti“. Tėvai buvo stiprios dvasios žmonės, tikintys. Mama prie tėvo lovos laikydavo padėtą Šventąjį Raštą, kas rytą atversdavo tos dienos skaitymą. Ji norėjo, kad Evangelijos žodžiai jį nuteiktų būsimai dienai, kupinai darbo ir rūpesčių. Mūsų namai visada buvo pilni svečių. Iš Kauno atvažiuodavo tėvų bičiuliai ateitininkai, rinkdavosi pavasarininkai. Kartą svečiai atvažiavo tuoj po varžytynių, kai kambariuose nebuvo baldų. Pasitaikė vasara, buvo gražus oras. Svečiai buvo priimti lauke. Mama ant pievos patiesė baltą staltiesę, ant jos sudėjo valgius. Visi vaišinosi, buvo linksmi ir patenkinti. Mano tėvai – taip pat. Grįždami atgal, stotyje svečiai iš žmonių kalbų sužinojo apie varžytynes, labai stebėjosi tėvų ramybe ir susitvardymu. Atslenkant okupacijai, mama siūlė jam gelbėtis, trauktis į Vakarus. Tėvas atsakė: „Negaliu. Esu kariškis, davęs priesaiką ginti tėvynę“. Jis bandė paveikti A.Smetoną priešintis okupacijai. „Man reikia dviejų savaičių sutelkti kariuomenei“, - sakė žinodamas, kokį turi autoritetą.
Tie, kurie pasisakė už nesipriešinimą okupacijai, teisinasi tuo, kad buvo išvengta beprasmiškų aukų. Juk vis vien Lietuva būtų buvusi okupuota.
M.V.: Nė viena žūtis nėra beprasmiška. Sausio 13-ąją gyvi išlikome todėl, kad mus veikė mirusieji, jų auka už tėvynę.
Tarp jų – ir jūsų tėvas generolas K.Ladiga, bolševikų suimtas 1940 metais savo namuose Gulbinėnų kaime, sušaudytas 1941-ųjų gruodį. Jam tuomet buvo tik keturiasdešimt aštuoneri metai. Ir jūsų motina S.Ladigienė – Sibiro lagerių kankinė, mirusi jau Lietuvoje. Ar prisimenate mamos suėmimą?
M.V.: Taip, prisimenu. Tuomet gyvenome Vilniuje, erdviame bute Trakų gatvėje. Pokaris… Pilni kalėjimai žmonių. Ką nors apie juos sužinoti, perduoti maisto, važiuodavo žmonės. Mūsų buto durys buvo atviros visiems, kam reikėjo nakvynės, poilsio ar išmintingo mamos patarimo. Iš nacistinio lagerio vos gyvas sugrįžęs Balys Sruoga taip pat užsukdavo. Kartą, žiūrėdamas pro langą, jis sakė: „Stefa, ar girdi, kaip sutemos skamba?“ Su mumis gyveno Adelė Dirsytė, taip pat mamos išgelbėta nuo mirties Irena Veisaitė, apsilankydavo tuomet jaunas Kaziukas Vasiliauskas. Mama jautė, kaip ją persekioja, būta ir provokacijų. Tačiau iš pasirinkto kelio, padėti kiekvienam, kam reikalinga pagalba, nesitraukė. Mamos dvasinei brandai, troškimui gyventi Evangelijos dvasia įtakos turėjo prelatas Mykolas Krupavičius. Gatvėje žmonės, sutikę mamą, stebėdavosi: „Ar tu dar nesuimta?“ 1946 m. kovo 14-osios naktį mamą suėmė. Sesuo Jonė tuomet sirgo. Mudvi su Irena, kuri mamos pastangomis buvo mums tapusi seserimi, supratome, kas atsitiko. Mama laikėsi didvyriškai, su mumis atsisveikino be ašarų. Paskui suėmė brolius: vieną iš paskutinio kunigų seminarijos kurso. Ieškojo ir mudviejų su Jone, norėjo ištremti. Mes, nepilnametės, slapstėmės pas gimines, keitėme gyvenamąją vietą.
Jūs abu nestojote į komunistų partiją, kurios bilietas sovietmečiu juokais buvo vadinamas „duonos kortele“, tai yra garantavo geresnį uždarbį, aukštesnį laiptelį karjeros kopėčiose. Iš kur sėmėtės išminties nesusigundyti tomis vilionėmis?
V.V.: Tėvas mus mokydavo: „Nedaryk kitam to, kas tau pačiam negerai, o už teisybę nebijok ir nukentėti“. Studijuojant Dailės institute (dabar Dailės akademija), prasidėjo 1956 metų įvykiai Vengrijoje, kurie stipriai paveikė Lietuvos studentus: pradėti rinkti parašai dėl Gedimino prospekto pavadinimo atstatymo, surengta Vėlinių eisena į Rasų kapines. Prasidėjo areštų banga. Buvau tardomas, kaltinamas tuo, kad žinojau ir nepranešiau. Tardytojas mano užrašų knygutėje rado įrašą: „Geriau skurde, paniekintam gyventi ir jausti tai, negu tarp pataikūnų leisti paniekos vertas dienas“. Tai juos įsiutino, bet man padėjo apsispręsti lemiamais momentais. 1958 metų pavasarį teisė Kazimierą Skebėrą, kuris, pozuodamas studentams, pasakodavo apie tuomet užgintas istorijos ir kultūros vertybes. Teisme kartu su Alfonsu Ambraziūnu atsisakėme liudyti prieš K.Skebėrą. Netrukus buvome pašalinti iš instituto už elgesį, „nesuderinamą su tarybinio studento vardu“. 1960 metais prof. Juozo Mikėno rūpesčiu vėl buvau priimtas į institutą.
M.V.: Buvau kalbinama stoti į komjaunimą. Pasakiau, jog tai neįmanoma, papasakojau, kokių tėvų duktė esu. Man sako: „Mes viską žinome. Tai įmanoma, tik reikia atsižadėti tėvo“. – „Ne, niekuomet jo neatsižadėsiu“, - atsakiau nedvejodama.
Neužmirštamas Atgimimo dienų vaizdas televizijos ekrane: Marija balta staltiese dengia ilgą stalą, pastatytą sode po obelimis. Ir pradeda iš visų pusių eiti žmonės… Po vieną ir su šeimomis… Prašau plačiau pakomentuoti tuos vaizdus.
M.V.: Susituokę su Vladu, apsigyvenome išsinuomotoje palėpėje Filaretų gatvėje. Žmonių daugėjo: atkentėjusi dešimt metų lagerių ir penketą metų tremties į Lietuvą grįžo mano mama S.Ladigienė, gimė dukrelė Liudvika. Reikėjo ieškotis erdvesnio būsto. Jeruzalėje, toli nuo pagrindinių gatvių, beveik miške, kūrėsi dailininkai Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė. Mes ten taip pat suradome apleistą pastogę, tapusią mūsų namais. Netrukus mus surado bendraminčiai menininkai: Kmieliauskai, Kisarauskai su šeimomis, ateidavo V.Landsbergis, Juozas Aputis, grįžę iš lagerių mamos bičiuliai: „Naujosios Ramuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, kanauninkas Petras Rauda, filosofas Justinas Mikutis. Greitai prisijungė jaunieji talentai: Stanislovas Kuzma, Petras Mazūras. Vyravo nerašyta taisyklė: apie politiką nekalbėti. Tiesiogiai jos laikėmės. Tačiau kažkas pasakė: „Pilni namai gėrybės, tiktai reikia kantrybės“. Teatro spektakliai ekstra, be jokių repeticijų, draugiški šaržai, pokalbiai egzistencijos temomis, lėlių teatras, parodijuojantis tam tikras personas, Vlado pirkta švediška kino kamera sukamas filmas, pavadintas „Kelionė į Paryžių“. J.Mikutis sveikindavosi klausimu: „Kas krikščioniškesnio?“ Jis deklamuodavo V.Mačernį, O.Mandelštamą, J.Kossu-Aleksandriškį, R.M.Rilkę.
Tuose susiėjimuose, kažkieno taikliai pavadintuose etikos ir estetikos seminarais, dalyvaudavo jūsų mama S.Ladigienė. Ar ji mėgdavo pasakoti apie penkiolikos metų nelaisvėje patirtas kančias?
M.V.: Ne, niekada. Jeigu ką ir pasakodavo iš to laikotarpio, tai tik juokingus nutikimus. Ji buvo įsitikinusi, jog nevalia savęs gailėtis, jog reikia stoiškai priimti visa, kas tau skirta, ir ieškoti išeičių, kaip sau, o ypatingai kitiems pagelbėti esamoje situacijoje.
Kai rimtai pasvarstai, prieini išvadą, kad ne kiekviena moteris sutiktų palikti Kauną, kultūros centrą, kuriame taip sekėsi realizuoti Dievo duotus sugebėjimus ir vykdyti vyro valią – keltis į tolimą Lietuvos užkampį, užsikrauti ant pečių ūkio rūpesčius, kurie jai buvo svetimi.
M.V.: Mamai buvo artimos Marijos Pečkauskaitės nuostatos: žmogus kuria ir veikia aplinką, todėl ne taip svarbu, kur jis gyvena. Tėvų rūpesčiu Gulbinėnų dvare buvo įrengta koplyčia, kur kunigavo tėvo brolis kun. Jonas Ladiga, sugrįžęs į Lietuvą iš bolševikų nelaisvės, kai sovietinė Rusija ir Lietuva keitėsi politiniais kaliniais. Čia veikė mokykla, paštas, pieninė.
Kalbamės gerą valandą. Ir negirdžiu jokių dejonių, kaip sunku menininkams dabar gyventi…
M.V.: Mes džiaugiamės atkurta Lietuvos nepriklausomybe, todėl nelogiška būtų dejuoti. Man atrodo, kad tie vaikai, kuriuos tėvai išmokė nebijoti darbo, niekada nepražus. Pagalvoju: jeigu būtų labai sunku pragyventi, daryčiau atvirukus, virčiau žagarėlius, vis tiek surasčiau kokią išeitį.
V.V.: 1995 metais man padaryta sudėtinga širdies operacija. Todėl ir pasveikinau gydytojus su savo jubiliejumi. Grįžtant jėgoms, ėmiausi „Prisikėlimo“: Skulptūra pernai pastatyta Anykščiuose. Ja džiaugiuosi. Tai paminklas Lietuvai – tėvynės prisikėlimas, taip pat ir žmogaus prisikėlimas iš fizinės ir dvasinės negalės.
Po kelerių metų švęsite auksinių vestuvių jubiliejų. Džiugina žmonės, kurie per ilgus bendro gyvenimo metus nenutolo vienas nuo kito, nesusvetimėjo, o džiaugiasi vienas kitu, vienas kitą tausoja ir padeda.
V.V.: Marija daug kartų buvo tiesioginė mano pagalbininkė. M.K.Čiurlionį apsiėmiau „padaryti“ per metus, iki jo šimto metų jubiliejaus. Nuo įtempto darbo sutino sąnariai, buvo sunku daug kartų laipioti aukštyn žemyn. Marija tapo mano akimis, į skulptūrą žiūrinčiomis iš toliau. Ji taip persiėmė mano darbu, kad, stovėdama apačioje, aiškino, kaip tuos ritmus, kurie turėjo būti atlikti milimetro tikslumu, suganyti.
M.V.: Vladui šeima visada buvo svarbesnė nei menas. Jis labai gerai sutarė su mano mama, sergančią ją slaugė, rūpestingai globojo. Mudu niekada nelaikėme vienas kito savo nuosavybe, išlaikėme autonomiją.
Linkime ir toliau Dievo palaimos jums ir jūsų namams.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"