XXI amžius

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
4. Lietuviški miesteliai Pensilvanijoje

Lietuvių katalikiškos kapinės Skrantone

Prie Skrantono Šv.Juozapo bažnyčios - lietuviška mokykla ir lietuviškas koplytstulpis

Skrantono Šv.Juozapo bažnyčia

…Hazelton, Girardville, Wilkes Barre - tai vis lietuviški miesteliai Pensilvanijos valstijoje, kuriuos mes aplankėme. O kiek tokių liko neaplankytų? Skrantono vyskupijoje dar yra Duryea, Eynon, Forest City, Kingston, Pittston; Allentowno vyskupijoje - Easton, Brackville, Maizeville, Middleport, Minersville, New Philadelphia, Reading, St.Clair… Tuose miesteliuose yra arba buvo lietuviškos parapijos. Minėtose vyskupijose yra 25-ios lietuviškos parapijos, kai kurios veikia, kai kurios sujungtos su lenkiškomis, kai kurios jau uždarytos, viena iš jų nugriauta. Buvome tik vienos valandos kelio atstumu nuo Binghamptono miestelio jau Niujorko valstijoje. Šiuos pavadinimus išvardijau sąmoningai, kad nežinantiems šių vietovių (tokiems, kokia iki kelionės buvau aš) susidarytų pritrenkiantis įspūdis - kiek ten gyventa lietuvių! Bet tai tik miesteliai, kur tautiečių būta labai daug ir kur pastatytos bažnyčios. O juk, reikia manyti, buvo jų ir kitose vietovėse, kur veikė akmens anglies kasyklos, tik ten jų buvo arba mažiau ir jie neįstengė pasistatyti savų bažnyčių, arba nebuvo tokie organizuoti ir nekūrė parapijų.
Labai knietėjo sužinoti, kiek šiuose kraštuose galėjo gyventi lietuvių. Mons. J.Anderloniui atrodo, kad apie 10 tūkst. Kun. W.Valkavičius rašo, kad vien į lietuvių dienas, kurias nuo 1914 metų organizavo kun. Dargis (suvažiuodavo lietuviai iš visos valstijos), susirinkdavo 15-20 tūkstančių.
Visas šias parapijas yra aprašęs William Valkavičius savo kapitaliniame trijų tomų veikale „Lithuanian Religious Life in America“ („Lietuvių religinis gyvenimas Amerikoje“), bet pamatyti iš arti, prisiliesti prie bažnyčių mūro, prie paminklo lietuviškose kapinėse yra nepakartojamas jausmas. Įspūdį darė netgi naršymas po smulkų tos vietovės žemėlapį. Ypač malonu buvo atrasti miestelį lietuvišku vardu „Laurys“ ar pravažiuoti „Oleckna“ gatvę Skrantone, „Amber“ (gintaras) gatvę Wilkes Barre, pamatyti Pittstone, Wyoming g.1129, trispalve išdažytą namą su užrašu „Lithuanian Club“…
Mūsų ekspedicija – LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė, tarybos narė Aušrelė Sakalaitė (viena atlaikiusi 2200 mylių kelią už savo protingos mašinos vairo) ir šių eilučių autorė, atstovavusi „Draugui“. Mūsų tikslas buvo rinkti medžiagą projektui „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“. Supratome, kad tai ne vienerių metų ir ne kelių žmonių darbas. Į šias vietoves turėtų atvažiuoti keliolika žmonių keliems mėnesiams, kaip Lietuvoje vyksta tautosakinės ekspedicijos ir surenkama visa įmanoma medžiaga. Tokių ekspedicijų prašosi ir istorinės Pensilvanijos apylinkės. Ši kelionė galėjo tik sužadinti tyrinėtojo apetitą. Mes ten buvome panašios į vaikus, stovinčius ant didžiulio kalno ir norinčius jį nukasti savo žaisliniais kastuvėliais. Mūsų kelionės metu „Drauge“ pasirodęs pokalbis su Edvinu Giedrimu nuteikia viltingai: jeigu yra daugiau išeivijos istorija besidominčių žmonių, dar niekas neprarasta, dar suspėsime, kol yra liudytojų, užfiksuoti Amerikos išeivių istorinę medžiagą.
Iš Filadelfijos po dviejų su puse valandos kelionės greitkeliu atsiradome Skrantono miestelyje ir apsistojome pas tos vietovės Lietuvių bendruomenės pirmininkę Reginą Petrauskienę. Ji mums parodė su lietuvių gyvenimu susijusias vietas, padėjo susisiekti su žmonėmis, kurie turėjo ką pasakyti apie lietuvių gyvenimą. Pirmiausia aplankėme Šv.Juozapo parapijos bažnyčią, kurioje klebonauja šiandien aktyviausiai lietuviškoje Skrantono veikloje besireiškiantis mons. Peter P.Madus (lietuviai sako - kun.Medis). Jis bendradarbiauja su JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininke Birute Jasaitiene, yra prisidėjęs prie programos Lietuvos kariuomenei paremti.
Klebono neradome, bažnyčią mums aprodė bernardinių-pranciškonių, kurios patarnauja parapiją, vienuolyno vienuolė. Parapija įsteigta 1892 metais. Bažnyčia pastatyta 1894 metais. Bažnyčia graži, kaip ir visos kitos lietuviškos bažnyčios. Mūsų trijų, sentimentalių moterų, kompanija, lankydama lietuviškas vietas, laistė jas ašaromis: iš gražumo, iš skausmo ar iš liūdesio, žinant, kiek meilės, kiek tikėjimo ir pasiaukojimo įdėta į šiuos architektūros paminklais tapusius pastatus ir kiek mažai šiandien jie reiškia praktiškoje Amerikoje. Bet apie tai kita kalba.
Bažnyčioje - senoviški vitražai. Reikia pasakyti, kad Amerikoje visose lietuviškose bažnyčiose nepaprastai gražūs vitražai, jų tradicija prasideda nuo pačių pirmųjų, statytų XIX a. pabaigoje. Pastebėjome, kad kiekvieno lango vitražas paprastai yra paaukotas atskiro žmogaus, šeimos ar organizacijos ir jame mecenatas įamžintas. Kiekvienoje bažnyčioje, kurią lankėme, stengiausi nurašyti nors keletą pavardžių iš tų langų. Atrodė, kad jeigu aš jas paskelbsiu, savotiškai nupūsiu dulkes nuo jų vardo. Gal Lietuvoje palikuonys nieko apie juos jau nebežino. Taigi Skrantono Šv.Juozapo bažnyčios vitražams aukojo: Joseph C.Noreikos šeima, Bagasevich, Bukauskas, Verbus, John ir Rose Leskauskas, Apolonija Rekstis, Latožos šeima. Bažnyčia išlikusi originali, joje beveik niekas nepakeista: suolai senoviški, autentiški - Lietuvoje vadinamos medinės lonkos, tik senojo altoriaus vietoje yra padaryta šiuolaikinė prisikėlusio Kristaus mozaika, atlikta gero dailininko.
Šioje Šv.Juozapo parapijoje 1897 metais klebonavo kun. Antanas Kaupas (1919 metais jis jau dirba kaimynystėje esančiame miestelyje Wilkes Barre, kur sukuria Kunigų vienybės organizaciją ir tampa pirmuoju dabartinio „Draugo“ redaktoriumi). Skrantone, Marywoodo universitete, A.Kaupas profesoriavo, šiame universitete, matyt, ne be brolio pagalbos, prasidėjo ir seselių kazimieriečių įkūrėjos ses. Marijos Kaupaitės kelias. Skrantone ji darbavosi 1897-1901 metais. Kazimierietės buvo pakviestos vadovauti lietuviškai mokyklai. Dabar šalia bažnyčios tebestovi trijų aukštų didžiulis pastatas, ant kurio sienos išlikęs įrašas: 1915-1984 m. Reikia manyti, kad tai ne pirmasis mokyklos pastatas. Šiandien dar gerai atrodančio pastato langai negyvi, uždangstyti, jame retkarčiais vyksta parapijos susirinkimai ar kiti renginiai.
Lietuviai nebūtų lietuviai, jeigu jie savo gyvenamos vietos nebūtų pritaikę sau: miestelį meiliai vadino Skrentais („važiuojam į Skrentus“), veikė savos krautuvėlės, barai, klubai. Ir pačios dar turėjome progos nufotografuoti „Tauro“ klubą, kur renkasi Vyčiai. Sako, dar yra ir „Stirnos restoranas“, bet jo išlikęs tik vardas, jį valdo jau ne lietuviai. Ačiū jiems ir už tai, kad palaiko lietuvišką pavadinimą. O Stirna, sako, nedidukas žmogelis, buvo ir bankelio savininkas. Jis, jo dukra ir žentas Noreika, laidojimo namų direktorius, buvo lietuviai entuziastai.
Skrantonas prieš šimtą metų buvo svarbus lietuvių centras. Čia, pagrindinėje Main Ave gatvėje, jaunystėje gyveno ir Jonas Šliūpas, kurio veiklos pėdsakų ir šiandien dar esama: nors sunkiai, bet dar išsilaiko tautinė bažnyčia, kuri buvo įsteigta jo iniciatyva, ir veikia tautinės kapinės. Tautinė bažnyčia ir kapinės taip pat yra ir Filadelfijoje.
Kai čionai XIX a. pabaigoje atvažiavo J.Šliūpas, lietuviai (žinoma, ir kiti nauji atvykėliai) buvo nepaprastai išnaudojami. Savininkai savivaliaudavo, neraštingi, nemokantys anglų kalbos lietuviai kasyklose dirbo vergų darbą ir gyveno vergų gyvenimą. Jie niekada negalėjo atsiplėšti nuo anglies kasyklos ar alaus baro, kuris kartu buvo ir bankelis, savininkui priklausantis, nes angliakasys, jeigu nespėdavo visko pragerti, savo čia laikytą algelę išeikvodavo maistui, gydymui. Jis visą gyvenimą svajojo, kad štai nuo kitų metų bus laisvas ir išvažiuos, bet taip ir numirdavo nesulaukęs tos laisvės. J.Šliūpas daug yra pasidarbavęs juos gindamas nuo airių, lenkų, kurių buvo daugiau, išnaudojimo. Jis organizavo lietuviškų parapijų, kurios būtų nepriklausomos nuo Romos, kūrimą. Jis agitavo steigti tautines parapijas. Šiandien į tautinę bažnyčią, sako, ateina tik keliolika parapijiečių, bet ji dar gyvuoja. Gražiai prižiūrimos ir nedidelės jų kapinės. Nemažai tautinių parapijų buvo sukūrę ir lenkai, kai kurios jų veikia ir šiandien.

Audronė V.ŠKIUDAITĖ