XXI amžius

Iš pogrindžio - į politikos šešėlį

Vadovaujantis komunistine ideologija, kurios neatskiriama dalis buvo ateizmas, sovietmečiu buvo griaunamos ar sandėliais paverčiamos bažnyčios. Bažnyčios hierarchai ir pasaulietiškas krikščioniškasis elitas buvo naikinami fiziškai, šviečiamoji ir ugdomoji Bažnyčios veikla nuvaryta į pogrindį, krikščioniškoji spauda uždrausta. Lietuvoje Bažnyčia patyrė nuostolius, kuriuos dabar atspindi smukusi visuomenės dorovė, iškreipta ar sužlugdyta moralė. Žudymai, savižudybės, plėšikavimai, vagystės, kvaišinimasis alkoholiu ir narkotikais, palaidas nesantuokinis gyvenimas, amžinųjų vertybių niekinimas įgijo mastą, kuris jau kėsinasi į tautos būtį, kelia akivaizdžią grėsmę jos išlikimui. Jei sovietmečiu Lietuvos valstybines institucijas, partizaninį pasipriešinimą pavyko sunaikinti, Bažnyčia niekinama, prievartaujama, žlugdoma nepasidavė, kovojo su ateistine propaganda, krikštijo, katechizavo, teikė sakramentus, pogrindyje leisdama spaudą, beldėsi į pasaulio sąžinę. Bažnyčia neteko ir iškiliausių jos rėmėjų pasauliečių, religijos filosofų, katalikiškų vaikų ir jaunimo organizacijų kūrėjų ir vadovų. Kaip mūsų dienomis reikalingi Juozas Eretas, Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Karolis Dineika! Deja, tie žiburiai užgeso, o juos pakeitė juozaičiai, šliogeriai, pavilioniai…
Krikščionybė istorijoje patyrė įvairias negandas, kančias, netektis, tačiau kovojo, gynė amžinąsias vertybes, nešė Tikėjimą, Viltį, Meilę. Lietuvoje okupacijos metais Bažnyčia ėjo išvien su ginkluotu ir politiniu pasipriešinimu okupacijai, puoselėjo laisvės ir nepriklausomybės viltį. Deja, atgavus nepriklausomybę, okupacijai pasitraukus, kai Bažnyčios žodis ir veiksmai yra itin reikalingi, ji atsidūrė politikos šešėlyje. Iškilūs dvasininkai patriotai ignoruojami, jiems priekaištaujama už neva politinius pamokslus, todėl iškeliami į atokesnes, mažesnes parapijas ar pavedama mažiau visuomenei įtakinga veikla. Ar ne už politiką, už nuoširdų rūpestį tautos ir valstybės reikalais iš didmiesčių, iš didesnių tikinčiųjų bendruomenių buvo išstumti (ištremti) Jonas Kastytis Matulionis, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Petras Dumbliauskas ir kiti iškilūs dvasininkai? O štai „grytelninkų“ (kolūkių pirmininkų) globėjas tėvas Stanislovas (Dobrovolskis) proteguojamas, jam atviri radijas, televizija, spauda, jis demonstratyviai priminėja komunistinės nomenklatūros atstovus, prisideda prie pozityvią valstybės raidą trikdančių iniciatyvų. Negana, kad iš sovietinės praeities tęsiasi kovos prieš Bažnyčią valktis, pati Bažnyčia traukiasi į šešėlį.
Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės - nuo jos valdymo, tačiau ji nėra atskirta nuo pilietinės visuomenės, kuri ir sudaro valstybę, ji veikia valstybėje, dvasininkai yra pilietinės visuomenės nariai, vykdo pilietines pareigas. Politika - valstybinių, visuomeninių bei kitokių organizacijų ir atskirų asmenų dalyvavimas valstybės reikalų tvarkyme. Demokratinėje valstybėje išgrynintos politikos nėra. Sielovadinė Bažnyčios veikla taip pat yra politika, aukščiausios prabos politika, nes ji ugdo valstybę sudarančius piliečius - politikus, kurių depolitizavimas prilygtų išpilietinimui. Lietuvos praeitis liudija, kad dvasininkai buvo laisvės šaukliai, jei reikėjo ją ginti, ėmė ir ginklą į rankas, aktyviai dalyvavo valstybės atkūrime, jų parašus randame ant 1918 metų Nepriklausomybės Akto. Nuo politikos nesišalino iškilūs dvasininkai Motiejus Valančius, Maironis, Mykolas Krupavičius, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Jakštas, Vladas Jurgutis ir daugybė kitų. Ir jų politika buvo morali politika.
Ką apie Bažnyčios dalyvavimą politikoje sako iškilūs šių dienų dvasininkai bei pasauliečiai?
Vienas gerbiamiausių katalikų teologų ir vienas iš buvusių galimų kandidatų į Popiežiaus sostą Milano kardinolas K.M.Martinis 1999 metais šv.Ambroziejaus dienos proga kalbėjo: „Politinė tinginystė ir palaidumas - štai paslėptas blogis, štai slaptas visur esantis virusas, persekiojantis visuomenę, netrukus įžengsiančią į trečiąjį tūkstantmetį… Pakanka būti patagonistinių politinių grupuočių šešėlyje. Turite tapti drąsių ir neeilinių sprendimų veikėjais“ („Lietuvos aidas“, 1999 12 12). Pats Popiežius Jonas Paulius II nesišalina nuo politikos, teigia, kad Bažnyčia negali atsisakyti dalyvauti krašto gyvenime. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys ir garbės akademikas, Amerikos lietuvių rašytojų sąjungos garbės narys Juozas Eretas šalinimąsi nuo politikos laikė dviguba kalte: „Krikščioniškos valstybės kūrimas yra taipgi moralinė pareiga. Kas šalinasi nuo savo politinės pareigos, tas bendradarbiauja nusikaltime, kad gėris, kuris jo dalyvavimu galėjo būti padarytas, nebuvo atliktas ir dėl to toks dvigubai kaltas dėl blogio, kuris dėl jo abejingumo atsirado valstybėje“ („Mano pasaulėžiūra“, Čikaga, 1958).
Kaip apaštalavimas yra ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių priedermė, taip pasaulietiškuose reikaluose, taigi ir politikoje, dvasininkų vaidmuo yra itin reikšmingas, todėl dalyvavimas joje būtinas. Tiesus, aiškus Bažnyčios žodis turėtų pasiekti ne tik kiekvieną jos eilinį narį tautai ir valstybei kritiškais momentais, bet ir politikus, kurie priima įstatymus ir sprendimus, liečiančius tautos ir valstybės būtį. Tariamas Bažnyčios romumas, „santarvė“ su valdžiomis ar tūnojimas visuomeniniame gyvenime atveria erdvę blogiui, nežabotam liberalizmui, vakarykščių Bažnyčios prievartautojų ir niekintojų garbinimui. Dera pridurti, kad dvasininkų, kurie yra ir valstybės piliečiai, pasitraukimas iš partijų pagal jų hierarchų reikalavimą taip pat yra politika, deja, bloga; nedalyvavimas prilygsta palaidumui, kuris gali užleisti vietą blogiui.
Krikščioniškos valstybės kūrimas ir tvirtinimas skatina pasauliečius ir dvasininkus vienyti pastangas, trauktis ne iš politikos, o iš jos šešėlio. Bažnyčios institucinis bei šviečiamasis vaidmuo ypač aktualus šiandien, kai kuriasi įvairios „šviesos“ lygos, destruktyvių referendumų iniciatyvinės grupės, nes atėjo apsisprendimo metas: Vakarai, Rytai ar pilkoji zona; Europos Sąjunga, Rusijos „globa“ ar nežinomybė? Tai - ne tik tautos ir valstybės, bet ir pačios Bažnyčios likimo Lietuvoje klausimas.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius