Melioracija ir statyba - vienoje gretoje

Valentinas Marcinkevičius Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Melioracija - vakar, šiandien ir rytoj. Tai toji gyvenimo pusė, kuri jaudina daugelį kaimo žmonių. Nes nuo senų laikų žinoma, kad melioruotoje, sukultūrintoje žemėje auga brandesnis grūdas, žmonės gauna iš jos daugiau naudos.
Apie melioraciją, kitus darbus su “XXI amžiaus” skaitytojais mintimis dalijasi Garliavoje (Kauno r.), įsikūrusios uždarosios akcinės bendrovės “Kamesta” generalinis direktorius Valentinas MARCINKEVIČIUS.

Gerbiamas direktoriau, kažkada dabartinė “Kamesta” buvo viena pirmaujančių Kauno rajono įmonių - Kauno melioracijos valdyba, Kauno melioracijos statybos montavimo valdyba. Vėliau jos ratai ėmė braškėti. Dabar vėl atsitiesėte...
Ratai ėmė braškėti tada, kai, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kaip ir daugelyje kitų gamybos sričių, taip ir pas mus ėmė veikti ekonomikos dėsniai, būdingi visoms pažangiai ūkininkaujančioms šalims. Valstybė ėmė melioracijai skirti vis mažiau lėšų, duoną turėjome ir turime užsidirbti patys. Pamenu, likimas lėmė, kad maždaug prieš devynerius metus visuotiniame susirinkime buvau išrinktas šios įmonės vadovu. Nemažai svarsčiau, bet ėmiau ir pasiryžau. Juolab kad penkiolika metų čia dirbau darbų vykdytoju.
Palikimas iš prieš tai buvusios valdžios buvo nekoks. Įmonė skendo skolų liūne. Kam tik mes nebuvome skolingi - “Sodrai”, įmonėms tiekėjoms, žmonės negavo atlyginimų. Pastatai buvo kiaurais stogais, išdaužytais langais, kone begriūvą, technika - sena, rūdijanti, vos bejudanti. Bet suradau iniciatyvių, mąstančių žmonių, bendraminčių, suformavome stiprią komandą - ir pirmyn. Keliais žodžiais visa to nenupasakosi. Buvo daug nervinės įtampos, teko priimti ir kai kuriuos ne vienam skausmingus sprendimus - pavyzdžiui, ženkliai sumažinome administracijos darbuotojų skaičių ir pan. Bet tai buvo neišvengiama. Svarbu ir tai, kad, kaip sakiau, daug metų dirbau tiesiogiai gamyboje, žinojau dideles problemas, taip pat - ir kiekvieną smulkmeną. Visa tai - irgi reikšminga, nes vien gerų norų ir pažadų neužtenka.
Minėjote valstybės paramą melioracijai...
Šiandien labai svarbu išsaugoti melioracijos sistemas, visą įrangą. O ypač - žmones, gerus savo darbo žinovus, melioracijos specialistus. Čia bet ko iš gatvės nepaimsi, o jeigu ir paimsi, tai prireiks ne vienerių metų, kol tas žmogus šio to išmoks. O tos sistemos - milžiniškas turtas, kainavęs milijardines lėšas. Bet pažiūrėkime, kaip tas turtas šiandien atrodo... Drenažo linijos užkimštos, virš jų auga asiūkliai, kiti žolynai, medeliai - jų šaknys ne vien kemša vamzdynus, bet ir juos ardo. Tiesa, Kauno rajonui tai nėra ypač būdinga, tačiau daugelyje kitų Lietuvos kraštų - tai įprastas vaizdas. O valstybė nepajėgia viso to turto gerai prižiūrėti, nors toji priežiūra buvo jos žinioje. Pati žemė dabar daugiausia priklauso ne valstybei, o vienokiems ar kitokiems šeimininkams, kurie į melioraciją nagų, kaip sakoma, nekiša. Vadinasi, žemė turi savo šeimininką, o tuo pačiu - ir neturi. O kokia žemė be priežiūros? Todėl neseniai Vyriausybė parengė nutarimą - visus melioracijos sistemos vamzdynus iki 20 centimetrų diametro veltui perduoti tų žemių savininkams. Tai - ūkininkai, žemės ūkio bendrovės ir t.t. Pabrėžiu - tos brangiai kainavusios melioracijos sistemos kaimo žmonėms atiduodamos veltui. O didesnio diametro vamzdynai, kaip ir anksčiau, bus prižiūrimi valstybės lėšomis.
Tad tokį turtą veltui gavę kaimo žmonės turėtų būti patenkinti?
Neaišku... Kaip sakoma, kiekvienas medalis turi dvi puses. Taip ir čia. Dabar nuo kiekvieno ūkininko priklausys, kaip veiks jo žemėje įrengta melioracijos sistema, kokią naudą ji neš tam ūkininkui. Gerai, jei žmogus - pasiturintis, jis pajėgs deramai prižiūrėti savo turtą. Tam prireiks nemažai pinigų. O jeigu ūkininkas nelabai turtingas? Tokių yra nemažai, sakyčiau - dauguma. Jis, suprantama, nepuls kišti pinigų į melioraciją, jei neturi už ką nusipirkti padargo, geresnės sėklos, dar ko nors. Be to, tarp kaimynų, vieno turtingesnio, kito - nelabai, įsigalės priešprieša, nesantarvė. Juk prisiminkime, kad melioracijos sistemos buvo įrengtos sovietiniais laikais, projektai buvo įgyvendinami visam kolūkiui ar tarybiniam ūkiui. Tų ūkių teritorijos siekė šimtus ir tūkstančius hektarų, kuriuose veikė vieningos melioracijos sistemos. Šiandien tuose plotuose yra daugybė savininkų. Jų sklypuose veikia viena, ta pati, tarkime, buvusių kolūkių melioracijos sistemos. Tad šiandien nenorintis ar nepajėgiantis savo vamzdynus tvarkyti ir prižiūrėti ūkininkas pakenks ir kaimyno žemėms. Šis, aišku, bus nepatenkintas.
Atrodo, ir po drenažo sistemų perdavimo žemių savininkams jūsų bendrovė be darbo neliks, nes ir tada prižiūrėti bus ką?
Tikrai bus, tiksliau, mes to tikimės. Mat tai derės pasiekti tik konkurso keliu, nes norinčiųjų šį darbą atlikti bus ir daugiau. Mes tikimės sėkmės, nes turime daug įvairios melioracijos technikos, daug patirties, gerų šios srities specialistų. Gyvenimas dar kartą patikrins, ko esame verti.
Bet melioracija - ne vien drenažo sistemų priežiūra, tai veikiau antraeilis darbas. O kaip žemių kalkinimas, kiti darbai?
Pirmiausia nenorėčiau sutikti, kad drenažo sistemų priežiūra - antraeilis dalykas. Pastatyti namą, kitą objektą ir jį palikti likimo valiai, jo neprižiūrėti ar jį prižiūrėti blogai, tai tolygu pinigų išmetimui į balą. Geriau visai nepradėti. O dėl kitų darbų... Visa tai brangiai kainuoja. Pavyzdžiui, mes vien melioracijos darbų neatliekame, niekas kol kas nesamdo. Užtat sezono metu trys keturi daugiakaušiai ekskavatoriai, o tai nemažos pajėgos, nuolat dirba laukuose, remontuojame pasenusį, sugedusį drenažą. Norinčiųjų yra. Žemių kalkinimas irgi atsieina brangiai, todėl kol kas šių darbų niekas neužsako. Savo sandėlyje turime nemažai kalkinimo medžiagų, jas saugojame ateinančiai dienai. Toji diena anksčiau ar vėliau ateis. Visi tikimės realios paramos iš Europos Sąjungos fondų, ir reikalai, be jokios abejonės, pagerės. Ir mes melioruosime, kalkinsime. Tai žvilgsnis į netolimą ateitį.
Be to, mes užsiimame ne vien melioracija. Štai iššifruokime mūsų bendrovės pavadinimą “Kamesta”. Tai reiškia - “Kaunas, melioracija, statyba”. Mes tiesiame, tvarkome kelius, gatves, statome namus. Pavyzdžiui, išliejome asfaltą, sutvarkėme visą Karaliaus Mindaugo prospektą ir jo krantinę Kaune, pastatėme didelį pastatą taip pat Kaune, Panemunėje, karo inžinerijos batalionui, Šiauliuose įrengėme pavojingų atliekų saugojimo įmonę, Vilniuje atliekame vandentiekio ir nuotėkų tinklų rekonstrukcijos ir plėtros darbus, panašias rekonstrukcijas atlikome Klaipėdoje, Šiauliuose. Dabar Lietuvos pasienyje, Panemunės miestelyje, statome muitinę, dirbame kitur, ne vienoje dešimtyje įvairių objektų. Pavyzdžiui, vien kelių statyba mūsų programose apima trečdalį visų darbų. Jau ketveri metai patys gaminamės asfaltą, jo nereikia, kaip anksčiau, pirktis iš kitų, tai atsieina pigiau. Kaip sakoma, vis litas - į kišenę, o ne iš jos.
Tad, vadinasi, ir šiais laikais gyvenate neblogai?
Kaip čia pasakius... Metinė mūsų darbų apyvarta siekia apie dvidešimt milijonų litų. Lyg neblogai, juolab kad dirbame pelningai. Tačiau nemažą dalį lėšų turime skirti seniems pastatams remontuoti, senai technikai atnaujinti, kitoms investicijoms. Visa tai brangiai kainuoja, bet kito kelio nėra, be atsinaujinimo nebus pažangos, tad ir - užtikrintos ateities. Bent du milijonus litų kasmet skiriame minėtoms renovacijoms, ir tai nėra daug, reikia žymiai daugiau. Dera žinoti ir tai, kad jeigu dirbtume nuostolingai, nekokybiškai, nebūtume priimami dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. O mes dalyvaujame ir ne viename laimėjome. Tai ir Karaliaus Mindaugo prospekto kompleksas, Vilniaus vandentiekio ir nuotėkų tinklų rekonstrukcija, kiti projektai.
Bendrovėje dirba apie 350 žmonių. Džiaugiamės, kad visi žiemą ir vasarą turi darbo, laiku išmokame atlyginimus.
Linkime geros kloties. Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Benjaminas ŽULYS
Garliava, Kauno rajonas

© 2003 "XXI amžius"