XXI amžius

A.Sniečkaus šmėkla sutelkė paltformininkus ir „savarankiškuosius“ komunistus

Neturiu tvirtos nuomonės dėl tikslingumo aptarinėti A. Sniečkaus „nuopelnus“ Lietuvai. Viena vertus, džiugina, kad nemažai žmonių protestavo prieš kolaborantų vado garbintojus. Antra vertus, sakoma, kad kiekvienas, net kritikos žodis yra reklama. Trečia, beskaitydamas rašinius apie Sniečkų pagalvojau, ar mes, senoji karta, be reikalo vienas kito neįtikinėjam, neįrodinėjam to, ką gerai žinome. Mūsų rašiniai prasmę turėtų, jeigu juos skaitytų jaunimas. Bet tuo abejoju.
Man atrodo, kad labai svarbu, jei ne svarbiausia – pabandyti pasiaiškinti, suvokti, kas atsitiko mūsų Lietuvai, jeigu tryliktais jos nepriklausomybės metais drįstama šlovinti motinos prakeiktą ir išsižadėtą žmogų. Pritariu G.Trimakaitės minčiai, kad „valstybę laikyti okupuota galima vien tada, kai didžiosios žmonių dalies sąmonė yra pavergta. Tai nauja, madingesnė pavergimo rūšis“ („XXI amžius“, 2002, Nr.24). Tik paskutinę jos mintį patikslinčiau: veiksmingesnė, pigesnė.
Daugiau negu pakankamai ženklų, kad daugelio tautiečių sąmonė pavergta, kitų – pasimetusi. Įprasta dėl to kaltinti juos pačius. Tai – nedovanotina klaida, žmonių įžeidimas ir nenoras matyti priežasčių. Kitaip būti negalėjo ir negali! Daugelį metų, kasdien, nuo ryto iki išnaktų, per visus „žiniasklaidos galus“ liejasi lietuvio niekinimas. Jis tegirdi, kad priklauso vagių, žudikų, idiotų, bukų, nevisaverčių žmonių padermei. Pagrįstai rašytoja V.Žilinskaitė su nerimu klausė, ar mūsų vaikaičiai supras, kodėl jų seneliai dainavo: „Joja, joja lietuvaičiai…“, o ne „Vagia, vagia…“. Gūdžiausia, kai niekinimo kampanijoje vos ne pirmais smuikais groja ne bet kas, o net rašytojai, filosofai, ypač istorikai. Nusirista iki to, kad neigiama Maironio, B.Brazdžionio kūryba, peikiama mūsų kalba! Dalis istorikų apsisiautė teisėjų togomis ir teieško mūsų praeityje vien klaidų, nusikaltimų. Nesikokti klastojimu. Akademikas V.Merkys atskleidė vieną tokio istorikų elgesio priežastį – atidirbimą užsienio fondams ir institucijoms už finansinę paramą. („Mokslas ir gyvenimas“, 2002, Nr.10). Anot jo, net lenkų profesoriai stebisi mūsų istorikų persistengimu įtikti lenkams. Tad nieko keista, jog iš jų raštų nesužinosime, kad pirmuosiuose istorijos šaltiniuose svetimieji kronikininkai pabrėžė baltų darbštumą, svetingumą. Niekintojams nė motais Č.Milošo brolio Andžejaus žodžiai: „Lietuviai – geri žmonės…Lietuvoje nėra žiaurumo, nei neapykantos nepatyrėme“ („Lietuvos rytas“, 2002 m. spalio 29 d.). Jis išskirtinai pabrėžė lietuvių nuoširdų ir draugišką karo pabėgėlių iš Lenkijos priglaudimą 1939 metais.
Nuo šių choristų neatsilieka ir dalis politikų, kurie po eilinių rinkimų drebia: pilvažmogiai, mankurtai, nesubrendusi minia ir t.t. O ką gi jie nuveikė, kad būtų kitaip?! Nieko! Kurios partijos, partijėlės programoje rasi pasiryžimą ugdyti tautiškumą, patriotizmą?! Tik liūdnas prisiminimas beliko iš tautinės mokyklos idėjos, teatruose nebeliko nacionalinio repertuaro, lietuvių kalba stumiama iš mokslo, per valstybines šventes aikštėje prie Seimo, Prezidentūroje skamba nelietuviška muzika. Tad toks Parma ir leidžia sau tyčiotis: oficialius raštus man rašykite suomiškai! Pabandytų jis taip elgtis Vengrijoje, kurios įstatymas reikalauja iš įmonių vadovų užsieniečių mokėti vengriškai. Bent taip buvo XX a. dešimtame dešimtmetyje.
Tad ko norėti iš tautos. Jos dalis pasimetusi, pažeminta. Neugdomą būti piliečiu lengva bet kam „priglausti“, jį ir valstybę nebrangiai nuperkant.
Dėl išvardytų priežasčių „mokslinę konferenciją“ Sniečkaus garbei esu priverstas vertinti kaip organizatorių ir jų įkvėpėjų pasitikrinimą, ar tautos sąmonė jau užmigdyta, okupuota. Kitas jų tikslas – sutrukdyti Lietuvos įstojimui į NATO ir ES. Juk į Vakarų Europą pasiunčiamas labai aiškus signalas – Lietuva garbina komunistų stabus, dvasiškai pasilieka už Vakarų ribos. Pabandytų ten kas nors garbinti savo tautiečius – nacinės Vokietijos talkininkus, jų vadeivas. Prisiminkime Vakarų vadovų ir visuomenės reagavimą į pronaciško veikėjo išrinkimą į Austrijos parlamentą, Le Peno pergalę pirmajame rinkimų ture Prancūzijoje. Tiesa, ir šiandien vakariečiams komunistai tebėra geresni negu naciai.
Garsioji „konferencija“ – gera proga prisiminti, kaip buvo po karo elgiamasi su kolaborantais Vakaruose. Žiupsnelį žinių apie tai suradau A.Verto knygoje „Prancūzija 1940-1955“, 1959 metais išleistoje Maskvoje. Jis nurodė, kad jo šalyje 12 800 pronacinių talkininkų nuteista mirties bausme. Be to, tokia bausmė už akių skirta 9 910 asmenų, įvairiomis švelnesnėmis bausmėmis nuteista 3 900 kolaborantų, iš 40 tūkst. atimtos pilietinės teisės. Teisenoje atsirado sąvoka „tautinės savigarbos neturėjimas“. Viši vyriausybės vadovai Petenas ir Lavalis teismo pasmerkti sušaudyti. Petenui dėl amžiaus (jam ėjo 90-ieji metai) bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Taip pat buvo nuteisti ir sušaudyti pronaciniai rašytojai Siuarezas, Braziljakas, P.Šakas.
Kolaborantų nesigailėta ir kitose Vakarų valstybėse: Belgijoje ir Nyderlanduose jų nuteista po 50 tūkst., Norvegijoje – 48,5 tūkst. Pastarosios kolaborantų vadeiva Kvislingas sušaudytas, jo pavardė tapo tėvynės išdaviko sinonimu. Parašiau ir galvoju, ar Sniečkaus garbintojai nepradės klykti apie mano kraugeriškumą. Mane domina demokratinių valstybių, jų teismų požiūris į tautos svetimkūnius. Ši informacija tebūnie atsakas demagogams, tvirtinusiems, kad demokratinėje šalyje neleistina drausti ar smerkti tautos išdavikų paminėjimo. Be to, jie „pamiršo“, kad Stalino ir jo nusikaltimų bendražygiui Sniečkui socialdemokratai buvo pikčiausi priešai, negailestingai naikinti. Jeigu mūsų socialdemokratai būtų tokie, tai neorganizuotų ir neglobotų (aukščiausiu lygiu) savo partijos pirmtakų naikintojo.
Apie Sniečkų ir jo „nuopelnus“ nenorėjau rašyti, nes atrodė, kad juos gerai žinau. Paskaitęs „konferencijos“ dalyvių pasisakymų aprašymą spaudoje, susipažinęs su knygos „Sniečkaus fenomenas“ straipsnių antraštėmis, supratau klydęs. Antai S.Nekrošius savo prisiminimus pavadino „Lietuvis jam buvo tarsi šeimos narys“, jam pritaria A.Česnavičius: „Lietuvai paskirtas gyvenimas“. Taigi tik dabar išaiškėja, kad lietuviškieji nacionalistai savo lizdą buvo susukę LKP CK pastate ir jiems, pasirodo, vadovavo Sniečkus. O partizanų naikinimas jo iniciatyva tebuvo vien jo gudri maskuotė nuo Maskvos. Tuo pačiu sumetimu CK posėdžiai vyko tik rusiškai. Sniečkus rašė savo dienoraštį „didžiąja“ kalba, jo vaikų aukle ir vairuotoju dirbo ne lietuviai. Na, ir gudraus konspiratoriaus būta, kad net visažinė KGB nesugebėjo jo demaskuoti! Negana to, Sniečkus savo aplinkos žmones išugdė tokiais dideliais Lietuvos patriotais, kad šie prie kapo duobės atsisveikino rusiškai. Tik vienintelė žydė kalbėjo lietuviškai. Didelę naujieną paskelbė ir L.Šepetys: „Be jo žinios nenukrisdavo net plaukas nuo Lietuvos galvos“. Tataigi: Lietuva dar nuo Sniečkaus laikų buvo savarankiška valstybė. Neišsigalvojo vyrai iš Sniečkaus aplinkos, vadindami jį šeimininku. Labai išmintingai „šeimininkas“ elgėsi neleisdamas plaukui nuo galvos nukristi. Tikras vargas su tais plaukais, kai jų tiek daug. Daug paprasčiau ir ekonomiškiau nuridenti nuo pečių galvą su plaukais. Štai 1945 m. balandžio 9 d. „šeimininkas“ brūkštelėjo tokią rezoliuciją (aišku, rusiškai): „Drg. Bartašūnai, prašau skubiai imtis priemonių banditų grupių Marijampolės apskrityje likvidavimui“. Pasieniečiai ir nuritino 114 „banditų“ galvas. Na ir kas, kad iš jų paimta ginkluotės tik 25 vyrams („Dienovidis“, 1994 11 11). Kitiems 89 asmenims nederėjo maišytis ten, kur galvos šienaujamos. Todėl visiškai reikia tikėti V.Astrausku, parašiusiu, kad „jam (Sniečkui – V.T.) labiausiai rūpėjo „paprastas žmogus“, kaip ir A.Brazaičio mintimi: „Darbo žmonių lyderis“. Kurgi ne! Ne veltui jo tėvišku rūpesčiu ir nemokamai šimtas kitas tūkstančių žmonių pavėžėti į Sibirą, Altajų, Lenos žiotis. Kokie ten derlingos žemės plotai, didžiuliai miškai, žuvingos upės! Ką čia, Lietuvoje, jie turėjo?! Po 5-10 ha smėlėtos žemės. Žinoma, tekdavo į tolius pavėžinti ir tuos, kurie niekaip neįstengė suprasti, jog Sniečkus – jų draugas, lyderis. Tiesa, dėl daugelio lietuvių išvykimo į Sibirus turėjo sumažėti jų dalis tarp Lietuvos gyventojų. Bet štai prof. J.Grigonis tikina: „Tik Sniečkaus dėka Lietuva išliko lietuviška“. Tikrai profesoriaus protas šviesus. Iki šiol mano kvailio būta. Mat buvau įsitikinęs, kad Lietuva tapo lietuviškesnė dėl to, kad, pirma, 1940-1941 m. daug vokiečių repatrijavo, vėliau jų daug žuvo, pabėgo, buvo represuota; antra, išžudyti žydai; trečia, po karo apie 140 -178 tūkst. lenkų repatrijavo į Lenkiją; ketvirta, Lietuvos moterys nenustojo gimdžiusios daugiau negu estės, latvės; penkta, Lietuvos miškas buvo nesvetingas „naujakuriams“ iš Rytų. L.Berijos nurodymu 1953 m. vasarą iš Lietuvos turėjo išsinešdinti per 3 tūkst. vien „vadovaujančių“ darbuotojų (su šeimos nariais – apie 14 tūkst. žmonių). Be to, ir vėliau tęsėsi „specialistų“ išvykimas į Rusiją bei kitur. Kas be ko, lietuviškumo statistiką pagerino ir TSKP vadovai, įsakydami gyventojus surašyti tik 1959 metais. Tada dėl natūralaus gyventojų prieaugio ir daugelio sugrįžimo iš „komunizmo statybų“ lietuvių procentas padidėjo. O koks jis buvo, pvz., 1950 metais?
Dėkui ir prof. P.Gyliui, atgaivinusiam „klasių kovos Lietuvoje teoriją“. Anot jo, pokario masiškos žmonių žūtys „buvo mūsų pačių konfrontacijos padariniai“. Iš to lengvai galima pasidaryti išvadą, kad esame žudikų tauta. Turbūt jeigu ne „konferencininkai“, ne „atsiminimų“ autoriai, daugelis nebūtume suvokę, kieno dėka Lietuvoje – geri keliai, buvo išaugusi pramonė, žemės ūkio gamyba. Greičiausiai daugelis buvome įtikėję, jog Lietuvos ūkio raidą nulemdavo SSKP suvažiavimų nutarimai, kuriuos dubliuodavo LKP. Paklausius minėtų autorių paaiškėja, jog buvome suklaidinti Maskvos propagandininkų sukurto mito: „SSKP – šalies (SSRS) vadovaujanti ir vairuojanti jėga“. Pasirodo, turėjome savo „vairininką“ – Sniečkų. Klydome manydami, kad geri keliai reikalingi pergalingos armijos „išlaisvinamajam“ žygiui į Vakarus, Kuro aparatūros gamyklos purkštuvai – tankų armadoms, mėsa – Leningradui ir Maskvai. Buvome pasipūtę tamsybininkai, galvodami, jog Maskva skyrė palyginti daug pinigų ūkiui Lietuvoje todėl, kad kitur stipriau jie „išgaruodavo“, kad pas mus buvo aukštesnė darbo kultūra. Ne visi supratome, kad gigantiškų įmonių statyba – tai gelžbetoninės ekonominės grandinės mūsų išsilaisvinimui, socialinė bomba mūsų valstybei.
Apskritai buvo įdomu stebėti, kaip gražiai ant platformos susėdę šnekučiavosi jos kūrėjai ir „savarankiškos“ LKP veikėjai. Pasigedau tik Mykolo Martynovičiaus Burokevičiaus. Nepelnytai draugai jį pamiršo, nes jis dar 1991 m. sausio 13 d. kruvinų žudynių išvakarėse „Tarybų Lietuvoje“ paskelbė straipsnį apie Sniečkų, pavadintą „Visada su liaudimi“. O gal nesusėdo, bet buvo susodinti „šeimininko“ šeimininkų?
Be reikalo V.Landsbergis stebisi, kad „platforma“ buvo įnešta į Mokslų akademijos salę. Negi jam nežinoma, kad ten daug patikrintų ir išbandytų „savųjų“?
Kas toliau? Logiška laukti, kad greitai Sniečkaus „pasišventimas“ Lietuvai bus pagerbtas Vyčio kryžiumi. Labai tiks šalia aštuonių Lenino ordinų, KBG generolo antpečių. Nebus pamiršti ir jo pagalbininkai. Beje, jau dalis prisiminta paskiriant valstybines pensijas. Vėliau prognozuotinas lengvatų atėmimas iš pasipriešinimo dalyvių. Galima sulaukti ir Kovo 11-osios Akto signatarų teismų ir dar daug ko, pavyzdžiui, sėkmingai pavykus ketinimui surengti referendumą dėl rinkimų į Seimą asmenybių, jos žinos, kur Lietuvą nuvesti. Planui tiks ir „asmenybių“ susipjovimas. Reikės taikytojo. Priešingai nei 1991 m. sausio 8 d., nebus kam arba nebus galimybių pakviesti: „Neabejingieji, ateikite prie Seimo apginti Lietuvos!“. Nebus tokios galimybės, nes tik dabar sužinojome, jog „Visuomeninis“ televizijos ir radijo transliuotojas neleido LR Prezidentui krepitis į tautą! Cenzūra net Prezidentui taikoma! Visiškai pagal Lenino perversmo planą. Ko dar trūksta?

Vladas TERLECKAS