XXI amžius

Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi

Diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu Lietuva užmezgė prieš 80 metų. Po penkerių metų Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą, apibrėžiantį santykius tarp Lietuvos ir Vatikano bei Bažnyčios ir valstybės. Kovo 3 dieną Vilniaus universitete surengta tarptautinė mokslinė konferencija pažymėjo šias abi sukaktis.
Specialiai į konferenciją atvyko Šventojo Sosto sekretorius santykiams su užsienio valstybėmis arkivyskupas kardinolas Žanas Luji Toranas. Konferenciją apsilankymu pagerbė aukšti valstybės ir Bažnyčios hierarchai. Jos dalyvius sveikino prezidentas Rolandas Paksas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, pranešimus skaitė istorikai ir kultūrininkai katalikai.
Konferenciją surengė Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Vyskupų Konferencija, Vilniaus universitetas, Lietuvių katalikų mokslo akademija ir Lietuvos istorijos institutas.

Didžiausias moralinis autoritetas pasaulyje

Prieš 80 metų Vatikanas pripažino Lietuvą de jure ir po kelerių metų užmezgė su ja diplomatinius santykius. Tačiau svarbiausias to meto įvykis buvo konkordato tarp Lietuvos ir Šventojo Sosto pasirašymas 1927 metais. Kaip sakė Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Šventojo Sosto Kazys Lozoraitis, konkordatas ne tik apibrėžė santykius tarp dviejų valstybių, bet ir Lietuvos valstybės bei Bažnyčios. “Pagal konkordatą Bažnyčiai Lietuvoje suteiktos plačios privilegijos katalikiško švietimo, kultūrinio bendradarbiavimo, vyskupų skyrimo ir kitose srityse”,- teigė K.Lozoraitis.
Vatikanas nepripažino Lietuvos sovietinės okupacijos, Šventasis Sostas vienas pirmųjų atvirai pasisakė už Rytų Europos valstybių priėmimą į Europos Sąjungą. “Vienas svarbiųjų momentų buvo 1940-aisiais, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga, tada Vatikanas nepripažino Lietuvos aneksijos, sudarė galimybę reprezentuoti Lietuvą Vatikane. Mums tai buvo labai svarbus įvykis. Dabar džiaugiamės, kad esame labai arti Europos Sąjungos narystės. Ir labai malonu, kad Vatikanas vienas pirmųjų parėmė Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių integraciją į Europos Sąjungą. Popiežius Jonas Paulius II kartą yra pasakęs, kad Europa turi kvėpuoti abiem plaučiais: Rytais ir Vakarais. Šventasis Tėvas tai pareiškė prieš 1990-uosius. Jau tuomet jis numatė, kad Rytų ir Vidurio Europos valstybės išsilaisvins iš komunistų valdžios ir vieną dieną sugrįš į Europą”,- sakė ambasadorius. Anot K.Lozoraičio, Vatikanas yra aukščiausias moralinis autoritetas pasaulyje - ne tiek Vatikanas, kiek Popiežius ir jo valstybė. Su Šventuoju Sostu diplomatinius santykius palaiko daugiau kaip 180 pasaulio valstybių. Ne visos jos yra katalikiškos - savo atstovus prie Šventojo Sosto turi visos arabų valstybės. O Vatikanas turi savo stebėtojus su balsavimo teise įvairiose tarptautinėse organizacijose, tarp jų - Jungtinėse Tautose, UNESCO, Pasaulio prekybos organizacijoje ir daugelyje kitų. Anot K.Lozoraičio, Šventojo Sosto įtaka tarptautinėje politikoje labai svarbi, tad, palaikydama santykius su Šventuoju Sostu, Lietuva taip pat gali siekti savų tikslų.
Šimtmečius skaičiuojanti istorija
Santykiams tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto vienaip ar kitaip įtaką darė ir senesnė tų santykių istorija, nusidriekusi į amžių gilumą dar gerokai iki oficialaus krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Tą istoriją konferencijoje įtaigiai apžvelgė vyskupas Jonas Boruta,SJ. Pasak jo, Romą neabejotinai pasiekė pirmųjų misionierių baltų kraštuose šv.Vaitiekaus Adalberto ir šv.Brunono Bonifaco kankinystės istorijos. Vėliau žinias apie baltus Romai perduodavo Vokiečių ordino riteriai. Baltai, o ypač lietuviai, buvo pristatomi kaip pagonys, stabų garbintojai. Nuoseklesnė Šventojo Sosto pažintis su baltų kraštais prasidėjo ėmus prieš juos skelbti kryžiaus karus. Romą informacija apie Lietuvą ir joje vykstančius procesus ne iš tendencingų karinių vienuolių ordinų, bet iš kitų šaltinių pasiekė tik Mindaugo laikais. Pirmosios vyskupijos Lietuvoje kūrėju tapo karalius Mindaugas. O vyskupijos kūrimas, pasak vysk. J.Borutos, nebuvo įmanomas neužmezgus bent minimalių santykių su Šventuoju Sostu. Apsikrikštijęs Mindaugas pasiuntė pas popiežių savo pasiuntinius, kurie pranešė apie valdovo krikštą, paprašė savo kraštui Šventojo Sosto globos ir karaliaus vainiko bei prašė įsteigti Lietuvos vyskupiją, tiesiogiai pavaldžią popiežiui. Inocentas IV 1253 m. birželio 24 d. apaštaliniu laišku Rygos arkivyskupui liepė parinkti tinkamą kandidatą į Lietuvos vyskupus. Rugpjūčio 21 dienos bule Inocentas IV paskyrė Vokiečių ordino kunigą Kristijoną Lietuvos vyskupijos vyskupu ordinaru. Po tam tikrų peripetijų su Rygos arkivyskupu, 1254 metais buvo įsteigta pirmoji Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Romai. Inocentas IV Mindaugą vadino ypatingu Romos Bažnyčios sūnumi, o šis kalbėjo apie popiežių kaip apie “mūsų tėvą”. Jei ne Mindaugo nužudymas, Lietuvoje buvo susidariusios visos sąlygos atskirai bažnytinei provincijai sukurti.
Ordino karinė ekspansija į vakarines Lietuvos žemes buvo pagrindinė priežastis, kodėl vėliau didieji kunigaikščiai iki pat XIV a. pabaigos liko abejingi popiežiaus, imperatoriaus ir kaimynų valdovų kvietimams priimti lotyniškąjį krikštą.
Politinės aplinkybės lėmė, kad 1387 metais galutinio Lietuvos krikšto iniciatoriai ir vykdytojai tapo ne svetimšaliai, ne Ordinas, ne kaimyninė Lenkija, bet Lietuvos valdovai didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Jie abu galėjo galvoti ir apie atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymą. Kaip žinoma, vėliau Vytautas tam turėjo ir konkretų planą, tik laiko aplinkybės neleido jo įgyvendinti. Pati gyvenimo realybė privedė prie to, kad po kelių dešimtmečių Vilniaus vyskupija tapo Gniezno metropolijos Lenkijoje dalimi.
Tai, kad Jogailos ir Vytauto siektas krikštas ir atskiros Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimas nebuvo pasiektas nei jų laikais, nei vėlesniais šimtmečiais iki pat 1926 metų, buvo Lietuvai skaudžių istorinių įvykių grandinės pradžia. Vysk. J.Borutos nuomone, jeigu Lietuva jau tuomet būtų turėjusi savą bažnytinę provinciją, būtume turėję galimybę didesnei pažangai lietuviškos krikščioniškos kultūros srityje. Turbūt būtų buvę lengviau spręsti ir valstybingumo problemas mūsų krašte. Tarptautinėje plotmėje nuo Vytauto laikų Lietuva tapo terra incognita – nežinoma žeme. Jau tada prasidėjo Lietuvos neskyrimas nuo Lenkijos. Toks neskyrimas dar labiau išryškėjo XVI-XVIII amžiais, kai Dviejų Respublikų priekyje stovėjo vienas karalius, pas kurį Varšuvon abiem kraštams buvo siunčiamas vienas bendras nuncijus.
Vėlesniais amžiais tiesioginių bandymų įsteigti Lietuvos bažnytinę provinciją beveik nebuvo. Šimtametėms svajonėms pagaliau įkurti Šventajam Sostui pavaldžią Lietuvos bažnytinę provinciją išsipildyti tebuvo lemta tik po 1918 m. vasario 16-osios. Deja, tai buvo Lietuvos valstybė be sostinės ir religinio centro Vilniaus.
Vis dėlto, kad ir be Vilniaus, Lietuvos bažnytinės provincijos steigimas buvo būtinas žingsnis normalizuojant per ilgus šimtmečius nepalankiai Lietuvos žmonėms susiklosčiusią situaciją. 1925 metų rudenį Lietuvos vizitatoriumi skiriamas arkivyskupas Jurgis Matulevičius. Dėl priešiškų politikų agitacijos jis jau buvo palikęs Vilniaus sostą. Vizitatoriaus dorybės ir išmintis daugeliui lietuvių buvo gerai žinomos, todėl jo paskyrimą Lietuvos katalikai priėmė džiaugsmingai.
Naujasis vizitatorius tuoj pradėjo rūpintis naujos bažnytinės provincijos įsteigimu ir tai buvo pagrindinis jo atvykimo į Lietuvą tikslas. Pirmiausia reikėjo numatyti vyskupijų skaičių, nustatyti ribas. Vizitatorius kalbėjosi ir tarėsi su dvasininkais, pasauliečiais inteligentais. Prieita prie išvados, kad Lietuvoje, be okupuoto Vilniaus, turėtų būti bent penkios vyskupijos: Kauno metropolija ir keturios vadinamos sufraganinės vyskupijos. Klaipėdos kraštas, kaip autonominis vienetas, turėjo sudaryti atskirą prelatūrą, nes jis per mažas turėti atskirą vyskupiją. Diecezijoms ribas nustatyti vizitatorius pavedė arkivyskupui Juozapui Skvireckui.
Projektas buvo pateiktas Šventajam Sostui ir gautas patvirtinimas. Ypatingas ribas gavo Kaišiadorių vyskupija. Jai teko siaura ilga atkarpa nuo Vilniaus vyskupijos, kurios dalis buvo šioje vadinamos demarkacijos linijos pusėje. Tuo būdu buvo norima pabrėžti, kad Lietuva neatsižada Vilniaus ir kad krašto reikalai net Bažnyčios srityje bus tinkamai sutvarkyti tik tada, kai lenkai pasitrauks iš Lietuvos sostinės Vilniaus.
Toji paskutinioji žaizda – Lietuvos sostinės Vilniaus inkorporavimas į Lietuvos bažnytinės administracijos struktūras – buvo užgydyta tik antrą kartą atkūrus nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 24 d. popiežius Jonas Paulius II Lietuvos teritorijoje įkūrė dvi bažnytines provincijas – Vilniaus ir Kauno, tuo būdu vainikuodamas ilgų šimtmečių Lietuvos tikinčiųjų pastangas.
Vysk. J.Boruta pažymėjo, kad svarbiausių įvykių, susijusių su bažnytinių struktūrų autonomija, tiesiogine priklausomybe Šventajam Sostui, apžvalga vienaip ar kitaip paliečia daugybę klausimų, kurie susiję ir su mūsų valstybės istorija, ir su kultūrinėmis, tautinėmis tradicijomis. Tuo pačiu ta istorija spalvina santykius su Apaštalų Sostu iš Lietuvos pusės. Santykius su Vokiečių ordinu ir Lenkija nuo tautinio atgimimo laikų buvo įprasta tapyti vien juodomis ir baltomis spalvomis. Dabar, vysk. J.Borutos nuomone, ši tendencija turėtų trauktis į užmarštį, užleisdama vietą nuosekliems ir objektyviems tyrinėjimams.

Arvydas JOCKUS

(B.d.)