Nuėjęs į legendą
Laisvės kovų Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties 55-osioms metinėms

Knygnešys Motiejus Baltūsis (1876-1923)

Antanas Baltūsis-Žvejys (1915-1948)

Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą.

Vyskupas M.Reinys

Vieną 1999-ųjų rudenio pavakarį pasigirsta skambutis. Atidarau duris, o tarp jų stovi aukštas, liesas, baltutėliais plaukais, tik be ūsiukų senukas.
- Aš pas jus. Ar galima užeiti?
- Prašau.
Sėdiva su nepažįstamuoju vakaro prieblandoje, šnekučiuojava apie sparčiai trumpėjančias dargano rudens dienas. Žmona pasiūlo kavos. Svečias neatsisako.
Geriant kavą, nepažįstamasis šneką suka prie reikalo.
- Atėjau padėkoti jums už straipsnį, kurį parašėte apie partizanus.
- Kokį? - nustembu. - Apie partizanus seniai berašiau. Gal tamsta suklydote?!
- Ne, nesuklydau. Man jūsų adresą davė redakcijoje, o jie suklysti negalėjo.
Ir tik dabar prisiminiau, jog, rašydamas apie Švėkšnos gydytoją zanavyką Juozapą Rugį(1858-1919), publikacijos pabaigoje paminėjau ir partizanus, kurie, kaip J.Rugys XX a. pradžioje, taip ir šie beveik po pusšimčio metų gelbėjo lietuviškąjį kaimą nuo rusiškosios kolonizacijos. Publikacijoje buvo rašoma: „1940 metais alkanos ir apdriskusios raudonosios rusų ordos vėl skverbėsi į Lietuvą. Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Šie raudonieji rusų kolonistai buvo gerokai įžūlesni už carinės Rusijos kolonistus ir elgėsi kaip padėties viešpačiai. Net seniūną paskyrė iš saviškių, kuris negailestingai terorizavo vietinius gyventojus, versdamas už kolonistus vežti pastotes, kirsti mišką, papildomai duoti prievoles ir nesiskųsti, o nepaklusniuosius ne tik apstumdydavo, bet ir su naganu pagrūmodavo. Užgrobę kaimą, kolonistai girtuokliavo, naktimis jodinėjo, kėlė triukšmą, kad lietuvis vakare ir pas kaimyną neišdrįsdavo nueiti. Kaime prasidėjo ne tik vagystės, bet ir plėšikavimas. Nepakęsdami tokio rusų kolonistų terorizavimo, pagalbos gyventojai ieškojo ne tik Pilviškiuose, bet ir Vilkaviškyje. Nesulaukę paramos iš valdžios, Opšrūtų vyrai nutarė kreiptis į girios brolius.
Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur atsidangino. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. Operacijai vadovauti buvo pavesta Žalgirio rinktinės vadui zanavykui Vincui Štrimui-Šturmui. Sutelktas apie 70 vyrų būrys. 1947 metais iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus.Žuvo 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie išsidangino ir į savuosius namus. O po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Opšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviškojo kaimo. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos. Bet nuo dvasinės kolonizacijos Lietuvos kaimo išsaugoti nepavyko“.
- Ačiū jums. Nedaugelis tai supranta. Ir jeigu ne partizanų surengta Opšrūtų operacija, tai šiandien mūsų kaimas būtų rusiškas.
Ir tik dabar susigriebiau paklausti svečio pavardės.
- Esu Klemensas Baltūsis iš Gulbiniškių, o jūsų straipsnyje minimas partizanų vadas A.Baltūsis-Žvejys - mano antros kartos sūnėnas.
Pokalbio su nepažįstamuoju įtampa atlėgo.
- Tai mes kraštiečiai. Aš tai zanavykas iš Lekėčių.
- Taip ir maniau, kad jūs zanavykas. Ir aš zanavykas, tai kas, kad gimiau kairiajame Šešupės krante. Visi Baltūsiai - zanavykai.
Nieko nesakydamas paėmiau leidinio „Novužės krašto vaikai“ antrąjį tomą, atverčiau aštuntąjį puslapį, kur išspausdinta knygnešio Motiejaus Baltūsio fotografija, ir klausiu:
- O šitą ar pažįstat?
- Tai mano pusbrolis Motiejus Baltūsis iš Gerulių. Tik jis už mane „per šmotą“ vyresnis. Jis gimęs berods 1876 metais, o aš 1907 metais. Tai mano dėdės Baltramiejaus, gyvenusio Geruliuose, sūnus. Tiesa, man jį pažinti nebuvo lemta, bet šį tą ir apie jį žinau. Jo gimtinė jau už Višakio, tikruosiuose Zanavykuose, prie Baltrušių. O iš Baltrušių kilusi ir mano mama Marija Lozoraitytė. Tai ir Lietuvos Vilties prezidentas mano giminaitis, ir į Kudirkų giminę šaknys tiesiasi. O mano mamos gimtinė Baltrušiai glaudžiai susijusi ir su „Varpo“ leidimu.
Tik mano pusbrolio Motiejaus Baltūsio (1876-1923) gyvenimas buvo gan tragiškas. Nuo vaikystės Motiejus įsitraukė į kovą prieš krašto rusifikavimą. Turėdamas 19 metų amžiaus, su draugais vieną naktį Pilviškių apylinkėse nuplėšė lenteles su rusiškais kaimų pavadinimais, o jų vietoje prikalė iš anksto paruošas lenteles su lietuviškais pavadinimais. Motiejus buvo iniciatyvus vaikinas, o ir turėjo nemažai į save panašių draugų, tarp kurių buvo ir knygnešys Juozas Rimša (1875-1970), su kuriuo ir su kitais bendraamžiais Pilviškių apylinkėse platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo ir rašė žinutes į Tilžėje leistą „Ūkininką“ ir Martyno Jankaus Bitėnuose redaguojamą „Lietuvišką darbininką“. Motiejus dažnai į Prūsus gabendavo varpininkų Kazio Griniaus, Stasio Matulaičio, Juozo Bagdono rankraščius, o grįždavo su draudžiama lietuviška literatūra. Tokio vaikino aktyvumo negalėjo nepastebėti caro žandarai. Ir 1899 metais Motiejus pirmą kartą pateko į Kalvarijos kalėjimą, kuriame išbuvo kelis mėnesius.
Savo krašte negalėdamas aktyviai dirbti švietėjiško darbo, nukreipto prieš carizmą, 1900 metais persikėlė į Vilnių ir vertėsi knygrišio darbu. 1906 metais kurį laiką su būsimuoju profesoriumi Vaclovu Biržiška (1884-1956) ir iš Liepalotų (Būblelių vls.) kilusia zanavyke Stikliūte dirbo LSDP slaptoje spaustuvėje. 1911 metais Motiejus buvo ištremtas į Irkutsko guberniją. Grįždamas iš Sibiro į Lietuvą, susirgo šiltine ir 1923 metais mirė Maskvoje.
Nelengvas buvo ir Motiejaus brolio Jurgio likimas. Šis taip pat nuo jaunystės dienų įsijungė į lietuviškos spaudos gabenimą iš Mažosios Lietuvos. Kelis kartus buvo suimtas, teistas ir ištremtas į Sibirą, iš kurio į Lietuvą nebegrįžo. Tai tokie nenuoramos, o kartu ir aktyvūs kovotojai už lietuviškumą buvo mano pusbroliai Baltūsiai carinės Rusijos priespaudos metais.
Įsikalbėjome. Pasirodo, jog vos ne giminės esame. Ir kokia maža ta Lietuvėlė! Tik kelios minutės pašnekesio su nepažįstamuoju, ir tampi savu! O jeigu tokį pokalbį būtų girdėjęs vokiečių kalbininkas baltistas Viktoras Falkenhanas (1903-1987), tai tikriausiai būtų sušukęs: „Ir kokia nuostabi ta aisčių pasaka…“ Tikrai, žmogus pasijunti tarsi pasakoje. Ir ko tuomet klausti, ko teirautis? Pasakoje dažniausiai pasimeti, nes ji tarsi ne realybė.
- Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis žuvo, tai gal ir jums nuo bolševikų teko nukentėti?
- O kam neteko?! Teko ir man.
Atverčiu leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“ (1998. T2.P.147) ir kartu su svečiu skaitome: „Baltūsis Klemensas, Andriaus g. 1907, gyv. Kybartuose, Vilkaviškio r. glžk. tarnaut., pogr. org. narys. Suimtas 1945 11 15, kalintas Vilkaviškyje, byla nutraukta 1946 02 19“.
- Tai apie mane, - sako svečias, - o kad antrą kartą nepakliūčiau į NKVD nagus, teko palikti Kybartus. Daug metų gyvenau Klaipėdoje. O dviem mano broliams nuo Sibiro išsisukti nepavyko. Zigmas (g.1912 m.) buvo suimtas 1945 metais. Kalintas Marijampolėje, o 1946 metais Karo tribunolo nuteistas penkeriems metams lagerio ir dvejiems metams tremties ir išvežtas į Nyroblagą (Permės sritis), kur netrukus ir mirė. 1948 metais į Sibirą ištrėmė ir jo šeimą. Toje pačioje byloje buvo teisiamas ir brolis Jurgis (g. 1917 m.), o po teismo išgabentas į Komiją.
Tai legenda. Aukštas. Liesas. Tik be baltų trumpai kirptų ūsiukų Klemensas Baltūsis - Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo dėdė. Tikėti ar netikėti? Legendomis mes privalome tikėti, nes tai mūsų tautos gyvenimo dalis, nepatekusi į rašytinius istorinius šaltinius.
Nedaug šiandien mes težinome ir apie Tauro apygardos vadą A.Baltūsį-Žvejį, nuėjusį į legendą. Bet iš legendos jis privalo sugrįžti į mūsų kasdienybę, į mūsų gyvenimą, o ypač į jaunimo širdis. Šiandien turime tokius rezistencinės kovos vadus kaip generolus (po mirties) Adolfą Ramanauską-Vanagą, Kazimierą Veverskį-Senį, Joną Žemaitį-Vytautą, pulkininkus (po mirties) Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Petrą Bartkų-Žadgailą, Henriką Danilevičių-Vidmantą, Vincą Daunorą-Ungurį, Zigmą Drungą-Mykolą-Joną, Aleksandrą Grybiną-Faustą. Tarp jų yra pulkininkas (po mirties, 1997 m.) A.Baltūsis-Žvejys, kurio nuopelnai rezistencinėje kovoje daugiau negu akivaizdūs. Tai šis partizaninės kovos vadas geriausiai suvokė laisvės kovos esmę bei tos kovos prasmę ateities kartoms.
Žuvus 1946 m. birželio 12 d. Tauro apygardos vadui Z.Drungai-Mykolui-Jonui, apygardos vado pareigas perėmė štabo viršininkas ltn. A.Baltūsis-Žvejys. Tai buvo vieni kritiškiausių pogrindžio kovos už Lietuvos nepriklausomybę metų. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto pirmininko pareigas eina NKVD statytinis Juozas Markulis-Eerelis. Šiam sovietinio saugumo agentui buvo pavaldūs visi Lietuvos pasipriešinimo prieš sovietinį režimą padaliniai, be to, jis žinojo apie visus ryšius su lietuviškomis organizacijomis užsienyje. Ir Erelis ištisą pusmetį (pradedant 1946 metų birželį) su NKVD žinia vadovavo Lietuvos bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiui. Kovotojai jautė, kad pogrindyje yra jėgų, kurios veikia prieš tautos siekius, nes netikėtai tai vienoje, tai kitoje vietoje patiriami didžiuliai nuostoliai. Bet kad šį juodą darbą dirbtų Erelis, daug kam buvo neįtikėtina.
O Erelis nesnaudė. Pasinaudodamas užsienio lietuvių visokeriopa parama ir NKVD globojamas, kaip tikras plėšrūnas skraidė po bolševikų okupuotą Lietuvą ir, tikėdamasis apsirengti okupantų represinių struktūrų generolo munduru, stengėsi susidoroti su pačiais tvirčiausiais Lietuvos bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio padalinių vadais. O vienas aktyviausių šių vadovų buvo Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys. 1946 metų rugpjūčio viduryje Erelio vadovaujamo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio VGPŠ 2-ojo skyriaus viršininko pareigas pradeda eiti iš Žemaitijos atvykęs „partizanas“, buvęs Lietuvos kariuomenės atsargos jaun.ltn.Stasys Algimantas Jurgis Zaskevičius (slapyv. Girėnas, Narimantas, Tautvaiša, Šalna) - Lietuvos kariuomenės generolo Stasio Zaskevičiaus sūnus. Netrukus šį nerangų „kovotoją“ Erelis siunčia į Tauro apygardą užimti vado pavaduotojo pareigas. Prasideda nematomos grumtynės tarp NKVD statytinio Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vado Erelio ir Tauro apygardos vado A.Baltūsio-Žvejo. Ir šias grumtynes laimi Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys. 1946 metų pabaigoje jam pavyksta išaiškinti ir demaskuoti į Vyriausiojo ginkluoto pasipriešinimo štabą infiltruotą NKVD agentą J.Markulį.
Dėl tokio įžvalgumo ir gerai užsimaskavusio priešo demaskavimo, partizaninės kovos supratimo, jis susilaukė ir kitų apygardų vadų neabejotinai teigiamo įvertinimo. 1947 m. sausio 15 d. Tauro apygardoje vykusiame Pietų Lietuvos ir Žemaitijos partizanų atstovų pasitarime Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys skiriamas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku, o ir štabas perkeliamas į Tauro apygardą. Ir ltn. A.Baltūsis-Žvejys tampa atnaujinto Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio pagrindiniu organizatoriumi.
Pradeda svilti ir Erelio statytinio A.Zaskevičiaus padai, ir šis kažkokiais sumetimais Tauro apygardos vadui rašo raportą, kad jo slapyvardis Tautvaiša būtų pakeistas į Narimantą. Apygardos vadas šį savo pavaduotojo raportą 1947 m. sausio 6 d. įsakymu patenkinta. Bet po poros mėnesių (kovo 11 d.) A.Zaskevičius gyvas patenka į savo tikrųjų šeimininkų rankas ir vėl apsirengia NKVD karininko uniforma, o netrukus gauna majoro laipsnį ir apdovanojamas kažkokiu medaliu ar ordinu.
Nedelsiant teko atstatyti ir Erelio sujauktus užsienio lietuvių ryšius su Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybe Lietuvoje. Šiam reikalui Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys organizuoja grupes kovotojų išvykti į užsienį. 1947 m. gegužę į Lenkiją išvyksta J.Lukša-Skirmantas ir J.Krikščiūnas-Rimvydas, o gruodį su Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo įgaliojimais į Vakarus išvyksta J.Lukša-Skirmantas ir K.Pyplys-Mažylis.
Tauro apygarda, vadovaujama ltn. A.Baltūsio-Žvejo, organizuodama (atnaujintą) Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį, daug nuveikė. Sukūrė šio sąjūdžio Prezidiumą, parengė veiklos schemą, bet galutinai šio prasmingo darbo atlikti jam pritrūko laiko, nes 1948 m.vasario 1 d. ltn. A.Baltūsis-Žvejys žuvo. Ir tik 1948 m. lapkričio 12 d. Prisikėlimo apygardos štabo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumo posėdis atkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą. O 1949 m.vasario 2-22 d. tos pačios Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvykusiame Lietuvos partizanų suvažiavime buvo pakeistas Laisvės kovotojų organizacijos pavadinimas ir organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Suvažiavime buvo pasirašyta ir garsioji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija. Šiame istoriniame įvykyje Tauro apygardai jau atstovavo A.Baltūsio-Žvejo buvęs pavaldinys Alesandras Grybinas-Faustas. Ir taip ltn.A.Baltūsio-Žvejo siekis galutinai buvo įgyvendintas praėjus metams po jo žūties.
Sklaidant Tauro apygardos dokumentus, nesunku suvokti, jog ltn. A.Baltūsis-Žvejys, tapęs Tauro apygardos vadu, iš savo kovotojų besąlygiškai reikalavo laikytis karinio statuto, nustatytų elgesio su civiliais gyventojais normų, reikalavo, kad būtų tęsiamos Lietuvos kariuomenės tradicijos, palaikoma karinė drausmė ir tvarka, o nepaklusniuosius atitinkamai bausdavo. LLK Tauro apygardos įsakyme Žalgirio rinktinei Nr.15 1946 m. spalio 24 d. rašoma: „Žalgirio rinktinės adjutantą Faustą už lepšiškumą, bobiškumą, trūkumą energijos bei iniciatyvos, už per didelį verkšlenimą, vykdant įsakymus, atleidžiu iš einamų pareigų ir skiriu į Vytauto kuopą eiliniu kovotoju.
Kovotoją Faustą įspėju paskutinį kartą, kad jaustųsi kovotoju ir pasitaisytų, kad nereikėtų imtis griežtesnių priemonių.
Tuo pačiu įspėju visus kovotojus ir vadus, kad eitų tinkamai ir sąžiningai pareigas, nes priešingu atveju bausiu visu griežtumu“.
Tauro apygardos vadas ltn. A.Baltūsis-Žvejys puikiai suprato, jog laisvės kovoje didžiulę žalą daro kai kurių partizanų girtavimas. Ir šiam reiškiniui jis stengėsi užkirsti kelią. Viena girtavimo priežasčių - nepakankama drausmė ir pernelyg menkas kovotojų užimtumas padaliniuose.
(nukelta į 11 p.)
(atkelta iš 10 p.)
Tai matydamas, Tauro apygardos vadas 1947 metų įsakyme Geležinio vilko rinktinę įspėja: „kai kurios kuopos per mažą dėmesį kreipia į kuopų ribas, ypač tai pasireiškė pirmojoje kuopoje. Perspėju, kad toliau tokie kovotojai, kurie, neatsižvelgdami į vadovybės nustatytas ribas, ir toliau valkiosis kur jiems patinka, bus laikomi kenkėjais ir bus be pasigailėjimo baudžiami, nes įspėjimų jau buvo keletas.
Ne visi kovotojai supranta ar gal tyčia ignoruoja jų tikslus, beveik nieko neveikdami leidžia laiką be tikslo besibastydami po kaimus. Raginu visus kuopų vadus atkreipti į tai dėmesį ir duoti darbo kovotojams, pilnai administruojant į kuopų rajonus įeinančius plotus“. (Kalba čia ir kitur netaisyta.)
Labai taktiškai ir neprimesdamas girtavimo ydos atskiriems kovotojams, apygardos vadas tarsi beldžiasi į kiekvieno Tauro apygardos kovotojo protą ir širdį. 1947 m. sausio 6 d. įsakyme Nr.1 Žalgirio rinktinei Tauro apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejys rašo: „Pagerbimui žuvusio Žalgirio rinktinės vado Kazoko bei visų kitų, kurie žuvo 1946 metų laikotarpyje, skelbiu visoje Apygardoje gedulo dvisavaitį nuo š.m. vasario 1 d. iki š.m. vasario mėn. 15 d. imamai. Šioje geduloje draudžiu visiems Apygardos vadams, kovotojams ir rėmėjams gerti svaiginamųjų gėrimų, dainuoti bei linksmintis, įsakymas privalo būti įvykdytas visu griežtumu ir tikslumu.
Šio gedulo laikotarpiu paraginti visus geros valios tautiečius, kad, pagerbdami žuvusius už Tėvynės laisvę, prisidėtų prie bendro mūsų paskelbto gedulo ir bent tokiu veiksmu nurodytų, jog mūsų kovą ir sudėtas aukas įvertina“.
A.Baltūsis-Žvejys Tauro apygardai vadovavo šiek tiek daugiau kaip pusantrų metų (1946 07 05 - 1948 02 01), bet ir per šį trumpą laiką buvo padaryta labai daug. Apygarda tapo tikrai karine organizacija su visomis Lietuvos kariuomenės struktūromis. Buvo sukurtas karinis statutas, įvestos uniformos, Kazlų Rūdos giriose organizuoti partizanų puskarininkių kursai, todėl A.Baltūsio-Žvejo žūtis buvo didžiulis smūgis krašto partizaniniam judėjimui, nes kovojanti lietuvių tauta neteko paties aktyviausio partizaninio karo veikėjo. 1950 metais A.Baltūsiui-Žvejui (po mirties) suteikiamas Laisvės kovos pirmojo laipsnio kryžius su kardais, o 1997 metais krašto apsaugos ministro įsakymu ir Prezidento dekretu jis (po mirties) pulkininko laipsnis.
Baigdamas šį rašinį pagalvojau, jog daug ko mes nežinome apie A.Baltūsį. Nieko nežinome apie jo vaikystę, paauglio metus, tėvus, brolius, tėviškę. Bet iš kur visa tai sužinoti? Ir vėl prisiminiau buvusį svečią geležinkelietį K.Baltūsį, neseniai (2002 m. lapkričio 1 d.) atšventusį 95-ąjį gimtadienį.
Šį kartą aš esu K.Baltūsio svetys. Gal kiek ir pavėluotas pašnekesys, bet labai labai reikalingas. Mums besikalbant, tėvą aplankyti susirenka ir Klaipėdoje gyvenantys K.Baltūsio sūnūs Algis ir Vidas, o šį dar atlydi ir tėvuko vaikaitis - Algis. Ir Klaipėdoje į Mažąjį kaimelį susirenka beveik visi uostamiestyje gyvenantys Baltūsių giminės palikuonys. Ir iš jų visų šnekų iškilo toks vaizdas.
1923 metais per gyventojų surašymą prie pat Pilviškių (Vilkaviškio aps.) buvo gražus Gulbiniškių kaimas, priklausęs Paežerių valsčiui. Tuomet šiame kaime buvo 21 sodyba ir gyveno 170 žmonių. Per kaimą tekėjo labai vingiuotas, gulbino kaklą primenantis Gulbino upelis, kuris ištekėjo iš Paežerio ežero, o už septynių kilometrų įsiliedavo į Šešupę. Kiekvieną pavasarį, prasidėjus polaidžiams, upelis palikdavo savo įprastą raitytą vagą ir plačiai išsiliedavo į Gulbiniškių kaimo pievas, vadinamas lankomis. Kairiajame upelio krante buvo K.Baltūsio tėviškė, o dešiniajame - A.Baltūsio-Žvejo gimtinė. Būsimojo laisvės kovų vado tėvas taip pat buvo Antanas, o jau jo tėvas - Kazimieras, Geruliuose gyvenusio Baltraus Baltūsio brolis. A.Baltūsis (vyresnysis) gimė 1877 m. gegužės 24 d. ir buvo gan apsišvietęs, socialdemokratiškų pažiūrų žmogus. Kartą, dar carinės Rusijos priespaudos metais (1903 metų spalį), „zemskinis stražnikas“ pastebėjo, jog tėvo jaujoje Antanas skaitė dr.S.Matulaičio knygelę „Našlys“ ir kitus Bitėnuose M.Jankaus spaustuvėje išspausdintus LSDP leidinius, o jo klausėsi trys žmonės. Ir už šį „nusikaltimą“ būsimam laisvės kovų vado tėvui A.Baltūsiui buvo sudaryta byla ir grėsė kalėjimas, o gal ir Sibiro tremtis. Visa laimė, kad 1904 metais lietuviams buvo sugrąžinta spauda lotyniškomis raidėmis ir byla buvo nuraukta.
Baltūsių kartų kartos gimė ir augo Gulbiniškiuose. Kadangi šiame kaime XIX-XX amžiais jau buvo du šių šeimų ūkiai, kuriuose gyveno broliai, dėdės, pusbroliai, o ir artimus gimines teskyrė tik vingiuotas Gulbino upelis, tai daugelis tolimesnių kaimynų net nežinojo, kuris Baltūsis kuriai šeimai priklauso.
Šimtmečius senoji Baltūsių sodyba buvo kairiame Gulbino upelio krante, o dešiniame krante sodyba buvo įsigyta XIX amžiuje ir pirmuoju šios sodybos šeimininku buvo Kazimieras Baltūsis. 1915 metais šioje sodyboje ir gimė A.Baltūsis, būsimasis Lietuvos laisvės kovų vadas. Nors Antanukas ir turėjo savo tėvo vardą, bet šeimoje buvo ne pirmagimis. Baltūsių šeimoje augo penki broliai ir viena sesuo. Atrodo, jog vyriausias buvo Feliksas (g.1912), kuris 1945 metų spalį okupantų suimtas ir nuteistas aštuoneriems metams katorgos ir trejiems metams tremties. Antanas buvo antrasis, toliau - Vincas, Jurgis, jauniausias Jonukas buvo nebylys, bet ir šio nuo Sibiro tremties išsaugoti nepavyko. Anelė Baltūsytė ištekėjo už Baltrušaičio ir gyveno Klaipėdoje.
Antanas buvo romantiškos sielos vaikinas, mėgo gamtą, domėjosi tiksliaisiais mokslais, o motinos buvo išauklėtas Tėvynės ir Dievo meilės dvasia. Pavasariais, kai Gulbino upelio vanduo sugrįždavo į savo vagą, Antanukas įtaisydavo žuvų gaudykles ir į namus tempdavo lydekas, vėgėles, ešerius. Šeimoje ir kaimynų Antanukas tik žveju ir buvo vadinamas. Vėliau šis jaunystės dienų pomėgis ir jo slapyvardžiu tapo. Antanukas buvo mamos numylėtinis, nes mylėjo tiesą ir neapkentė melo. Ir kai Pilviškių bažnyčioje kunigas sakydavo pamokslą apie buvusį žveją šv.Petrą, tai ir jis save panašiu žveju laikydavo, todėl visai nenuostabu, kad, vykdydamas motinos valią, pradėjo studijuoti Vilkaviškio kunigų seminarijoje.
Bet kunigu tapti Antanui neteko. Išstojęs iš kunigų seminarijos mokytojavo. Ir, baigęs Lietuvos karo mokyklą, vėl dirbo mokytoju. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 metais buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1940 metais okupavus Lietuvą bolševikams, vėl dirbo mokykloje. Tai ir buvo jo pašaukimas auklėti būsimuosius Lietuvos piliečius Dievo ir Tėvynės meilės dvasia. Buvo vedęs, šeimoje augo trys atžalos, kurie neišvengė Sibiro tremties. Po tremties sūnus Rimantas, neturėdamas teisės gyventi gimtinėje, apsigyveno Baltarusijoje. Sportavo, savo svorio kategorijoje tapo Baltarusijos bokso čempionu.
1999 metais į Gulbiniškius vėl susirinko po pasaulį išsklaidyta Baltūsių giminė. A.Baltūsio-Žvejo žuvimo vietoje pašventintas sūnaus Rimanto lėšomis pastatytas paminklas, daug kas prisiminta. Ir legenda apie Lietuvos laisvės kovų vadą A.Baltūsį-Žveją prie mūsų šiek tiek priartėjo…

Bernardas ALEKNAVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"