Popiežiškoji kūryba: paskelbta nauja Jono Pauliaus II poezijos knyga

Mikelandželo freskos "Paskutinis Teismas" fragmentas Siksto koplyčioje

Savotiškai paneigdamas žinomą posakį, kad „eilėraščiai - jaunųjų užsiėmimas“, 83-iuosius baigiantis popiežius Jonas Paulius II paskelbė per pastaruosius metus parašytą poezijos rinkinį. Naujoji poetinės meditacijos knyga, pavadinta „Romos triptikas“, buvo pristatyta kovo 6 dieną tuo pačiu metu Romoje ir Krokuvoje vykusiose spaudos konferencijose. Knygą sudaro dešimt eilėraščių, parašytų ir eiliuotai, ir proza lenkų kalba, ir jau išversta į italų, anglų, ispanų ir prancūzų kalbas. Kaip nurodo komentatoriai, esminis šios nepaprastos Šventojo Tėvo kūrybos bruožas - tvirto ryšio tarp Dievo ir žmogaus pabrėžimas.
Poezijos knygą sudaro trys skyriai. Pirmajame skyriuje „Kalnų upokšnis“ mistiniu būdu kontempliuojama gamta, iškeliamas jos grožis ir žmogiškas Dievo ilgesys. Antrajame skyriuje „Meditacijos apie Pradžios knygą prie Siksto koplyčios slenksčio“ apmąstomas žmogaus, Dievo paveikslo, gyvenimas nuo sukūrimo iki Paskutiniojo teismo dienos. Šiuose poetiniuose svarstymuose Popiežius įkvėpimo sėmėsi iš Mikelandželo tapybos darbų, kuriais padengtos Siksto koplyčios sienos. Šventasis Tėvas taip pat prisimena koplyčioje 1978 metais vykusią konklavą, kurioje jis buvo išrinktas Popiežiumi, bei mintimis apžvelgia kitą konklavą, kurioje po jo mirties bus išrinktas įpėdinis. O trečiajame skyriuje, pavadintame „Kalva Morijos žemėje“, medituojami Biblijos įvykiai, vykę Abraomo tėvynėje Chaldėjos Ure, kur tikėjimo patriarchas iš visiško atsidavimo Dievui buvo pasirengęs net paaukoti savo sūnų Izaoką.
Kodėl popiežius Jonas Paulius II, kuris, būdamas dar jaunas kunigas, yra išleidęs kelis eilėraščių rinkinius, vėl sugrįžo prie poezijos brandos amžiuje? „Sunku pasakyti, - kalbėjo kovo 6 dienos spaudos konferencijoje Vatikano spaudos centro vadovas Choakinas Navaras Valsas. - Kiekvienam poetui būtų nelengva paaiškinti, kodėl jis rašo. Galbūt atidžiau skaitant tuos tekstus bus galima rasti atsakymą“. Aišku tik viena: „Romos triptikas“ nėra paprastas religinės poezijos rinkinys. Tai popiežiškoji kūryba, nes į skaitytoją poeto balsu prabyla pats Visuotinės Bažnyčios ganytojas.

Poetinės kalbos svarba

Savo versiją apie Šventojo Tėvo kūrybos akstinus išsakė lenkų katalikų žurnalistas Marekas Skvarnickis, kuris padėjo Popiežiui parengti „Romos triptiką“ publikacijai, pažymėdamas jo vidinius dvasinius išgyvenimus. „Šiame kontekste tai tikrai išskirtinis religinės literatūros atvejis“, - sakė 72 metų M.Skvarnickis, buvęs Krokuvos katalikų savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ bendradarbis. Būtent šiame laikraštyje Popiežius, tuomet jaunas kunigas Karolis Vojtyla, penktojo dešimtmečio pabaigoje išspausdino pirmuosius savo eilėraščius.
„Aš manau, kad šiuo ypatingu momentu pasauliui ir Bažnyčiai jis nori pasakyti tai, kas geriausia gali būti išreikšta poetine kalba, - aiškino žurnalistas. - Tai nėra mokymo dokumentas, tai - pokalbis su tikinčiaisiais broliais ir seserimis, pasauliečiais ir dvasininkais aukščiausiu dvasinio intensyvumo registru“. M.Skvarnickis interviu lenkų katalikų žinių agentūrai KAI kalbėjo, kad pirmoji minėtos kūrybos redakcija jam buvo perduota praėjusio lapkričio pabaigoje Vatikane, pietaujant su Popiežiumi. Vėliau keliuose jo susitikimuose su Jonu Pauliumi II šios eilės buvo peržiūrimos ir toliau redaguojamos.
Tai nebuvo vien tik formalus atskirų detalių tvarkymas, bet viso turinio redagavimas, siekiant „tikslesnio jausmų ir minčių pateikimo teologine ir poetine prasme“, kad eilių ir joms adekvataus teksto žodinė konstrukcija atitiktų autoriaus norimą išreikšti viziją. M.Skvarnickis taip pat pažymėjo, kad Popiežiaus „literatūrinio įkvėpimo“ šaltinis yra Šventasis Raštas su jo tobulu dvasiniu bei poetiniu grožiu, kurį jis nori naujai atskleisti. Tačiau Jonas Paulius II taip pat labai vertina kitus lenkų poetus, tarp jų Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kunigą Janą Tvardovskį, kurie galėjo turėti įtakos jo kūrybai.
„Mano pirmuoju įspūdžiu, ši naujoji poezija yra svarbi Jono Pauliaus II vidinio gyvenimo, patyrimo ir minčių supratimui 25-aisiais jo pontifikato metais, - sakė žurnalistas. - Aš taip pat buvau nustebęs, kad po dešimtmečių poetinės tylos jo kūrybos stilius liko tas pats ir iš karto atpažįstamas“. Taigi šia prasme naujosios eilės yra K.Vojtylos poezijos pratęsimas. (Kita vertus, kaip priminė Ch.Navaras, prieš penkerius metus, Šventajam Tėvui atostogaujant Italijos Alpėse, kai vienas svečias netikėtai Popiežiaus paklausė, ar jis dar rašo eilėraščius, Jonas Paulius II atsakęs, jog šis jo gyvenimo etapas jau baigtas. Todėl galima sakyti, jog „baigtasis etapas“ yra tęsiamas iš naujo.) Vertinant „Romos triptiką“ literatūrine prasme, būtina turėti omenyje, kad šių eilių autorius jau ne K.Vojtyla, kunigas ar vyskupas, bet jau popiežius Jonas Paulius II.

Grožio šaltinio ieškojimas

Šventojo Tėvo poetinės meditacijos kūrinius Romoje žiniasklaidai pristatė Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Josefas Ratcingeris ir žymus italų filosofas bei literatūros kritikos profesorius Džiovanis Realė. Susitikime, kuriame taip pat dalyvavo Vatikano dikasterijų vadovai ir darbuotojai, italų aktorius Nandas Gacolas perskaitė keletą naujųjų Popiežiaus eilėraščių.
Pristatydamas „Romos triptiką“, kardinolas J.Ratcingeris sakė, kad ryškiausi knygos bruožai yra ėjimas „prieš srovę“, pamatant visa supančios aplinkos grožį ir ieškant jo ištakų, atradimas tiesos apie žmogaus egzistenciją, žmogiškąją meilę ir visišką atsidavimą. Jau pirmajame knygos skyriuje „Kalnų upokšnis“ popiežius Jonas Paulius II stengiasi atspindėti savąjį kūrinijos grožio patyrimą, jos dinamiškumą. „Čia matomas mišku apaugusių kalvų vaizdas ir dar stipresnis vaizdinys vandens srauto, kuris „sidabrinėmis kaskadomis ritmiškai krisdamas nuo kalnų juda slėnių link“, - kalbėjo kardinolas. Žvelgdamas į šį nuostabų upokšnį, Popiežius ieško „šaltinio“ ir suvokia, kad „jeigu nori surasti šaltinį, turi kopti aukštyn prieš srovę“. Nors čia tiesiogiai nekalbama apie Dievą, tačiau galima suprasti, kad būtent Jis yra ieškomas viso grožio šaltinis, kurį pasiekti galima tik einant „prieš srovę“.
Antrajame skyriuje „Meditacijos apie Pradžios knygą prie Siksto koplyčios slenksčio“Popiežius poetine kalba siekia pabrėžti, kad Mikelandželo tapybos darbuose atspindėta tiesa apie visos kūrinijos ir žmogiškojo gyvenimo pradžią bei pabaigą, kad žmogui, sukurtam pagal Dievo paveikslą ir panašumą, yra lemta patirti galutinį Dievo verdiktą apie savo žemiškosios kelionės vertingumą. „Dvasinė piligrimystė, kurios imamasi šiame tekste, veda mus į „Pradžią“… Pradžioje buvo Žodis… Bet tikras nustebimas ištinka, kai, pasiekus šią „pradžią“, ji taip pat atsiskleidžia ir kaip pabaiga“, - kalbėjo kardinolas J.Ratcingeris apie Šventojo Tėvo poetinių meditacijų kūrinį.

Žodis ir vizija

Jis taip pat pažymėjo, kad „tikra raktinė sąvoka, kuria susumuoja piligrimystę antrojoje triptiko dalyje, yra ne „Žodis“, bet veikiau vizija ir matymas. Žodis čia turi veidą. Žodis - šaltinis - yra vizija. Visatos sukūrimas ateina iš vizijos. Žmogus ateina iš vizijos“. Popiežiaus poezijoje pabrėžtas ryšys tarp „pradžios“ ir „pabaigos“, aiškiai atvaizduotas Siksto koplyčioje atliktuose Mikelandželo tapybos darbuose, kuriuose išreikštos pasaulio sukūrimo ir Paskutiniojo teismo dienos. Dievas - Kūrėjas čia pavaizduotas kaip „visagalis senolis“, kuris ištiesia ranką, taip sukurdamas pirmąjį žmogų Adomą. Eilėraščiuose klausiama, „ar įmanoma“, kad Dievas buvo patenkintas po Adomo ir Ievos sukūrimo ir kad ši pora nejautė gėdos net būdami nuogi?
Mikelandželas, kaip patvirtina jo tapyba, buvo įsitikinęs abiejų teigiamų atsakymų į šiuos klausimus teisingumu, nors daugelis žmonių šiandien tuo abejoja. Popiežiaus poezijoje taip pat pabrėžiamas šio tvirtinimo teisingumas, net jeigu istoriniai įvykiai, ypač praėjęs XX amžius, atrodo, stengiasi paneigti žmogiškosios būties gėrį. „Vis dėlto nė vienas šimtmetis negali nuslėpti tiesos apie (Dievo) paveikslą ir panašumą“, - tvirtina Šventasis Tėvas. Tik Dievas gali žmonėms atverti akis, kad jie pamatytų tiesą apie savo orumą ir grožį ir taip pat pripažintų Dievo paveikslą kituose žmonėse.
Popiežius savo naujojoje poezijos knygoje taip pat svarsto apie santuokinę vyro ir moters meilę, kaip „prisilietimą prie juose trykštančios gyvybės versmės“, taip stengiantis pasiekti Dievo kūrybingos meilės „pradžią“ ir peržengti „didžiosios atsakomybės slenkstį“, kuri yra motinystė ir tėvystė. Kardinolas J.Ratcingeris pažymėjo, kad Jono Pauliaus II poezijoje atspindima tiesa, kad Dievas yra atsiduodanti meilė ir kad vyrai bei moterys yra pašaukti dalytis šia meile ir savuoju atsidavimu Dievui bei vieni kitiems. Taip jie rengiasi Mikelandželo freskose parodytam Paskutiniajam teismui, kuriame tas pats Dievas, kuris sukūrė žmones, juos ir teis su visu dieviškuoju teisingumu. „Nuogi jie ateina į pasaulį, nuogi ir sugrįžta į žemę, iš kurios buvo sukurti“, - rašo Popiežius.

Atsakomybė ir beribis atsidavimas

„Romos triptiko“ pristatyme kardinolas J.Ratcingeris taip pat pastebėjo, kad antroji knygos dalis skaitytojus ypač sudomins bei sujaudins ir todėl, kad joje Jonas Paulius II prisimena 1978 metų spalį Siksto koplyčioje vykusią konklavą ir aptaria kardinolų atsakomybę, kai jie vėl čia sueis po jo mirties rinkti naują Popiežių. 1978-aisiais kardinolai buvo „apimti Siksto koplyčios spalvų ir vizijos, kurią paliko Mikelandželas“ savo tapyboje, rašo Jonas Paulius II. Jis kalba ir būsimosios konklavos kardinolams, kad jie leistų kalbėti „tai pačiai Mikelandželo vizijai tuo atsakingu Bažnyčios gyvenime momentu, po mano mirties“.
Komentuodamas šias Šventojo Tėvo mintis, kardinolas J.Ratcingeris pastebėjo, kad jis taip pat dalyvavo 1978 metų konklavoje ir, žvelgdamas į Siksto koplyčios freskas, jautė „didžiulę atsakomybę“. Kardinolas nurodė, kad pati „konklavos“ (lot. „conclave“ - užrakintas kambarys) sąvoka sukelia mintis apie raktus, apie „Petro raktus“, kurie yra Popiežiaus galios ir atsakomybės simboliai. „Šių raktų atidavimas į geras rankas yra didžiulė tų (konklavos) dienų atsakomybė“, - sakė kardinolas J.Ratcingeris.
Kalbėdamas apie trečiąjį naujosios poezijos knygos skyrių „Kalva Morijos žemėje“, jis pastebėjo, kad čia visiškai atsiskleidžia tikroji „Romos triptiko“ vizija. Tai Abraomo ir Izaoko kopimas į Morijos kalną - aukos ir visiško atsidavimo kalną. Šis kopimas yra paskutinė Abraomo kelio fazė, kelio, kuris prasidėjo palikimu savo tėvynės - Chaldėjos Uro iš ištikimybės Dievui ir klusnumo Jo įsakymams. Kardinolas J.Ratcingeris pabrėžė, kad šioje Popiežiaus kūrinio dalyje aiškiai parodoma, kad Dievas „bando mus mūsų kančiose ir abejonėse. Jis parodo mums, ką reiškia būti žmogumi: paaukoti save meilėje, kas mus daro panašius į Dievą“. Savo poetine kalba Popiežius paaiškina, kad Dievas atskleidžia Abraomui, ką reiškia tėvui paaukoti savo sūnų, nuo ko Abraomas buvo išgelbėtas paskutinę minutę, bet Dievas visa tai patyrė Jėzaus mirtyje.

Teologijos, filosofijos ir poezijos jungtis

Spaudos konferencijoje pasisakęs filosofijos profesorius Dž.Realė pripažino, kad „Romos triptiko“ poetinė meditacija yra „nuostabus ir jaudinantis tekstas, tačiau nelengvai skaitomas ir suprantamas“, nežinant K.Vojtylos kūrybos principų. „Pagrindinė K.Vojtylos, kaip poeto ašis kūrinių, iš esmės sutampa su K.Vojtylos filosofo ir K.Vojtylos teologo kūrybos ašimi,- sakė Dž.Realė. - Ši ašis išryškėja koncepcijoje žmogaus, ne tik ir ne vien jo žemiškoje ir laikinoje plotmėje, bet pirmiausia jo metafizinėje prigimtyje ir eschatologinėje lemtyje su visa jų sudėtinga ir prieštaringa dinamika“.
Todėl natūraliai iškyla tam tikra estetinė problema: ar įmanoma parašyti „poetinį“ kūrinį „filosofinės“ ir „teologinės“ koncepcijos bazėje? Dž.Realė pažymėjo, kad atsakymas į šį klausimą yra esminis popiežiaus Jono Pauliaus II knygos „Romos triptikas“ teksto meninio grožio supratimui ir jausminiam priėmimui. Į minėtą klausimą Dž. Realė atsako „taip“, nes filosofas, kaip koncepcijų kūrėjas, yra „mąstytojas“, o poetas, kaip vaizdinių kūrėjas, yra „svajotojas“ arba „regėtojas“. Taigi poetas, kaip „regėtojas“, gali pamatyti ir perteikti „vaizdiniais“ tai, ką filosofas ir teologas išreiškia koncepcijomis.
Aktorius N.Gacolas, kuris per „Romos triptiko“ pristatymą paskaitė dalį Jono Pauliaus II naujosios kūrybos, vėliau duotame interviu italų katalikų dienraščiui „Avvenire“ sakė, kad tos eilės „atitinka K.Vojtylos, kaip Popiežiaus, lygį“. Jis yra tikras menininkas, ir tai jį daro dar didesniu Popiežiumi. „Taip pat nereikia užmiršti, kad gebėjimas išsireikšti per meną yra Dievo dovana“, - sakė aktorius. Jo nuomone, Jono Pauliaus II eilės yra „kupinos muzikos“, ir visa tai nelengva perteikti paprastu deklamavimu, ypač kada reikia tinkamoje šviesoje parodyti tai, kas jose yra reikšmingiausia. N.Gacolas aiškino, kad, rengdamasis knygos pristatymui, daug kartų namuose skaitė tekstą, tačiau vis tiek labai jaudinosi per „Romos triptiko“ pristatymą. „Kiekvienam aktoriui tai būtų labai svarbus išbandymas“, - sakė N.Gacolas.

Popiežiaus kūrybinis vaisingumas

Paskelbdamas savo naująją poezijos knygą, popiežius Jonas Paulius II dar kartą nustebino pasaulį neįprasta ir įvairiopa savo sielovadinės tarnystės saviraiška. Nors, kaip minėta, jaunystėje jis buvo žinomas kaip geras poetas (nuo 1946 metų Krokuvos katalikų periodikoje daugiausia Andžejaus Javienio ir Stanislavo Andžejaus Grudos slapyvardžiais paskelbti eilėraščiai, dramos kūriniai, literatūrinė kritika vėliau buvo išleisti keliais arkivyskupo K.Vojtylos raštų tomais, prieš išrenkant į šv. Petro sostą), tačiau tai yra pirmasis Popiežius nuo Renesanso laikų, kurio jau pontifikato metu parašytos eilės buvo publikuotos. Čia galima priminti, kad Jonas Paulius II jau yra paskelbęs taip pat autobiografinę knygą „Dovana ir paslaptis“ bei išsamų interviu „Žengti per vilties slenkstį“. Pagaliau jis tapo pirmuoju visų laikų Popiežiumi, kuris leido publikuoti savo privačius laiškus, - pernai Lenkijoje atskira knyga buvo paskelbta jo 50 metų trukusi asmeninė korespondencija su savo draugu lenku istoriku.
Žinoma, pagrindinis Jono Pauliaus II indėlis Bažnyčios mokymui pirmiausia yra jo trylika enciklikų, gausybė apaštalinių laiškų bei kitų magisteriumo dokumentų. Juose Šventasis Tėvas kreipiasi į pasaulio dvasinio luomo narius, pasauliečius, tikinčiuosius ir visus geros valios žmones, apžvelgdamas labai platų jo pastoracijai rūpimų temų spektrą - „nuo ekumenizmo iki ekonomikos“. Tačiau, kaip nurodo JAV katalikų apžvalgininkas Džonas Tevis, ne mažesnę sielovadinę reikšmę turi ir Jono Pauliaus II specifinės šiuolaikinei žiniasklaidai pritaikytas sielovadinis kreipimasis į viešumą. To pavyzdžiu gali būti praėjusiame dešimtmetyje išleistos kompaktinės plokštelės, kuriose įrašyta Popiežiaus rožinio malda, kitos maldos ir giesmės, taip pat dvasiniai pokalbiai, išplatinti šimtatūkstantiniais tiražais. Be jokios abejonės, didelės paklausos susilauks ir naujoji Šventojo Tėvo poezijos knyga „Romos triptikas“, kurios (dar prieš publikaciją) vien tik Lenkijoje gauta užsakymų daugiau kaip 60 tūkst. egzempliorių.
Jono Pauliaus II kūrybinį vaisingumą, Dž.Teviso nuomone, geriausiai parodo jo raštų ir kalbų apimtis, palyginti su praėjusiame XX amžiuje Katalikų Bažnyčią ilgiausiai valdžiusiais popiežiais. Štai popiežiaus Pijaus XI septyniolikos metų pontifikato metu paskelbti raštai sutilpo į tris tomus, o dabartinio Šventojo Tėvo mokymo jau paskelbti 46 tomai. Popiežius Pijus XII per devyniolikos metų pontifikatą pasakė apie tūkstantį viešųjų kalbų, tuo tarpu Jonas Paulius II tokį kiekį kalbų pasakė per pirmuosius dvejus savo pontifikato metus. Esant dabartinei satelitinei ir kompiuterinei žiniasklaidos technologijai ir paties Popiežiaus apaštaliniam dinamiškumui, 98-iose kelionėse aplankyta per 130 pasaulio šalių - jo klausytojų ir žiūrovų audiencija yra tapusi globaline tikrąja to žodžio prasme.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"