Laimingas buvo, kai birbyne grojo…
A†A Kazimieras Skebėra (1894 01 12 – 2003 03 17)

Kazimieras Skebėra

Kovo 17 dieną Vilniuje mirė vienas seniausių Lietuvos Kazimierų, karštas patriotas, literatas, Stalino gulagų kankinys Kazimieras Skebėra.
Šį pasaulį K.Skebėra išvydo 1894 m. sausio 12 d. Ukmergės apskrityje, Musninkų valsčiuje, Kaimynų kaime, bežemio pusininko pastogėje.
Labai mylėjo savo brangiąją mamą, gimtinę, savo tautą ir visus žmones. Rašto ir skaityti išmokė garsusis daraktorius Juozapas Vingrys.
Piemenavo, bernavo, buvo kalviu, batsiuviu, šikšniumi, mokiniu, mokytoju, studentu ir lektoriumi, gatvių grindiku, akmenų tašytoju, Nepriklausomybės kovų savanoriu, sukilėliu. Senatvėje – vaikų aukle ir net 20 metų - katorgininku. Neįsivaizduojamas šio žmogaus darbo stažas – 69 metai.
Artimai pažinojo šviesiausius lietuvių tautos žmones: Vydūną, Maironį, Vaižgantą, A.Jakštą-Dambrauską, Igną Jurkūną-Šeinių, J.Jablonskį, P.Leoną, M.Katkų, P.Rimšą ir kitus.
Grįžęs iš Sibiro tremties K.Skebėra daugelį metų gyveno Širvintų rajone, pietiniame Žirnajų ežero pakraštyje prigludusioje Bagdyšių kaimo trobelėje. Dirbo atsitiktinius darbus, talkino, pozavo skulptoriui V.Aleksandravičiui kuriant lietuvių kalbos patriarcho Jono Jablonskio paminklinį portretą. Dirbo archeologų kasinėjimo darbus.
1988 metais gautą katorgininko kompensaciją – 30 tūkst. rublių (tuomet tai buvo dideli pinigai) paaukojo Vytauto Didžiojo universitetui – savajai Alma Mater.
1990 metais „Minties“ leidykla išleido K.Skebėros knygą „Reikėjo mūsų kančių“, o 1998 metais leidykla „Naujasis lankas“ – knygą „Prisimenu, ir amžininkai pasakojo“. Šią knygą autorius pats redagavo.
Dar 1991 metais, pavasarį, Širvintų miestelio ir apylinkių tikinčiųjų iniciatyva prie apgriuvusios trobelės Bagdyšių kaime K.Skebėros kančioms įamžinti ir pagerbti, jam gyvam esant, pastatytas ir pašventintas kryžius.
Visą gyvenimą K.Skebėra domėjosi Lietuvos kultūros istorija, rinko medžiagą apie garsųjį 1435 metų Pabaisko mūšį prie Žirnajų ežero, šaulių būrį, piliakalnius.
Iki pat mirties išsaugojo puikią atmintį. Šių eilučių autorius kovo 2 dieną drauge su Šv.Kazimiero pasaulietinio ordino nariais aplankė dar žvitrų, guvų K.Skebėrą Vilniuje, Stiklių gatvelėje. Patriotas skundėsi, jog nuo praėjusių metų gruodžio 20 dienos iki vasario pabaigos jo niekas nelankė.
Lietuvos Vyriausybė prieš keletą metų jam skyrė Pirmo laipsnio valstybinę pensiją.
K.Skebėra buvo katalikas, puikus oratorius, dėmesingas pašnekovas.
Visi, pažinoję velionį, lenkiamės atminimui žmogaus, nepaprastai mylėjusio Lietuvą, kurio didžiausia laimė buvo matyti klestinčią Lietuvos valstybę.
Vakar velionis palaidotas Šiaulių kaimo (Širvintų r.) kapinėse.

Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"