Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Gegužės 10-11-ąją – referendumas dėl Lietuvos stojimo į ES
Nei suvereniteto, nei kultūros neprarasime

Pasigirsta nuomonių, kad, prisijungę prie Europos Sąjungos, galime prarasti savo tautinę kultūrą. Toks nuogąstavimas nepagrįstas. Neprarasime nei tautinio savitumo, nei papročių, nei kalbos, nei kultūros, kaip jų neprarado nei olandai, nei portugalai, nei danai, nei vokiečiai. Pusę amžiaus egzistuoja Europos Sąjunga. Per šį pakankamai ilgą Europos savanoriško vienijimosi periodą nedidelių valstybių tautinis identitetas ne tik nesumenko, ne tik nesunyko, o atvirkščiai – sustiprėjo. Pavyzdžiui, sparčiai stiprėjant Airijos ekonomikai, atsigavo beveik mirusia laikyta galų kalba, kuria šneka vis daugiau Airijos gyventojų. Tačiau neturime pamiršti, kad visa tai pirmiausia priklausys nuo mūsų pačių. Lietuviai atlaikė šimtmečiais trukusį lenkinimą, rusinimą, tad išugdytas stiprus imunitetas. Kita vertus, Lietuva visada pasižymėjo didele tolerancija tautinių mažumų kultūrai. Kyla kitas ne mažiau svarbus uždavinys – tinkamai pristatyti mūsų kultūrą, kuri buvo, yra ir liks svarbiausias tautinio savitumo ženklas bendraujant su kitomis tautomis.
Sovietų imperijoje buvo totališkai naikinamos tautos, pavyzdžiui, Krymo totorių bendruomenė buvo ištremta į Kazachstaną per vieną parą, trečdalis išžudyta, likusieji nei tėvynės, nei atimto turto neatgavo.
Populiarus pasakymas “iš vienos sąjungos ištrūkome, tai ko veržtis į kitą” yra ne tik klaidingas, bet ir klastingas. Stalino ir Hitlerio nusikalstamo sandėrio pagrindu Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Istorijoje šis sandoris žinomas Molotovo-Ribentropo pakto vardu. Tarptautinė teisė taikios nepriklausomos šalies okupavimą, jos gyventojų trėmimą ir naikinimą rasiniu, politiniu, religiniu ar socialiniu pagrindu priskiria karo ir genocido nusikaltimų kategorijai. Tokiais atvejais termino “sąjunga” vartojimas slepia dvejopą klastą: mėginimą pateisinti okupaciją bei genocido nusikaltimus ir, antra, pateisinti genocido planuotojus ir vykdytojus.
Klausiama, ar bus galima pasitraukti iš ES? Lygiai kaip ir stojimo į ES atveju, lems šalies piliečių apsisprendimas. 1982 metais Grenlandija, Danijos karalystės autonominė dalis, referendume nusprendė pasitraukti iš ES. Pravartu priminti, kad “autonominės čečėnų respublikos” mėginimai pasitraukti iš Rusijos sudėties baigėsi visišku krašto sugriovimu ir pusės gyventojų ištrėmimu bei sunaikinimu. Didžiosios Britanijos piliečiai 1975 metais dar kartą pasitikrino savo apsisprendimą – 67 proc. balsų buvo už ES.
Nė viena valstybė, ES narė, neturi lemiamo balso, išskyrus pasinaudojimą veto teise, pavyzdžiui, derinant mokesčius. Briuselis nereguliuoja ir nereguliuos Lietuvos vidaus gyvenimo. Patys rinksime Seimą, savivaldybių tarybas, prezidentą. Lietuvos gyventojai dar nepamiršo “vyresniojo brolio teisės” ir jos padarinių, kai vietoje rinkimų būdavo tik “balsavimas” 99,9 proc. už iš “centro” atsiųstą svetimkalbį “liaudies atstovą”. Ši imperinė atgyvena Vakaruose neįmanoma iš principo.
Euroskeptikai meta ir tokį neva priekaištą - Lietuva, stodama į ES, “atsisako dalies savo suverenumo ir parduoda teisę tvarkytis patiems”. Kaip tik atvirkščiai – Lietuva, tapdama ES nare, sustiprina ekonominį savarankiškumą, kultūrinę raidą ir politinę nepriklausomybę. Apie 70 proc. užsienio prekybos tenka ES šalims. Šiandien Lietuva yra priversta gaminti prekes pagal ES standartus ir ne kitaip, neturėdama jokios įtakos tiems standartams, o ir kitiems ekonominio bendravimo taisyklėms bei normatyvams kurti ar taisyti. Būdama ES narė ji taps lygiateisė partnerė.
Lietuvos saugumas suvokiamas toli gražu ne tik NATO sudėtyje. Šiandien valstybės saugumas - ne vien karinė sąvoka. Tai ir pinigų plovimo prevencija, tarptautinio nusikalstamumo stabdymas, pabėgėlių srautų kontrolė, tarptautinis terorizmas, atmosferos ir žemės taršos kontrolės reikalai ir daugelis kitų. Jau nebeįmanoma nei kontroliuoti, o tuo labiau veiksmingai valdyti išvardytų problemų sprendimą vien nacionalinėmis pastangomis. Europos vienijimosi pradininkės valstybės labai pragmatiškai suvokė šio proceso būtinumą. Tik sutelktomis jėgomis įmanoma valdyti minėtus globalinius reiškinius. Kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra ir nebus.
ES kaltinama esanti kapitalistinių valstybių sąjunga. Pats terminas “kapitalistinis” buvo sumeistruotas marksizmo-leninizmo teoretikų, paneigus privačią nuosavybę ir asmeninę iniciatyvą, kaip “kapitalizmo” (dabar sakome rinkos ekonomikos) esminės svarbos elementus, ir dirbtinai kuriant komandinę “socializmo ekonomiką”. Pasak britų eksperto prof.A.Sutton, sovietai buvo “technologinis-ūkinis Vakarų parazitas”. “Socializmo” ekonomika neišvengiamai sužlugo. Konkuruoti su rinkos ekonomika nepajėgė.
Ar nesupirks užsieniečiai Lietuvos žemės? Kiekvienas ES pilietis gali įsigyti dirbamosios žemės bet kurioje šalyje. Lietuva svarsto dirbamosios žemės įsigijimo sąlygas, pavyzdžiui, manoma, kad po trejų metų realios veiklos žemės ūkyje tai leistina. Kitiems, ko gero, bus taikomas 7 – 10 metų pereinamasis laikotarpis. Be jokios abejonės, pavyzdinių ūkių įsisteigimas Lietuvoje eitų į naudą visam šalies žemės ūkiui. Kita vertus, kai kaime nedarbo lygis yra didokas, naujų darbo vietų kūrimas nėra peiktinas dalykas.
O protų nutekėjimo problema? Ji aktuali visoms šalims. To bijojo ekonomiškai atsilikusios Ispanija, Portugalija, Airija. Įstojus į ES atsitiko atvirkščiai – pragyvenimo lygis ėmė sparčiai kilti ir išeiviai tautiečiai pradėjo grįžti į savo tėvynes.
Visiškai realus pavojus, kad, neįstojus į ES, protų nutekėjimas būtų nelyginamai didesnis, ir tai būtų tikra nelaimė Lietuvai.
Ignalinos atominės jėgainės pajėgumai viršija Lietuvos elektros energijos poreikius tris kartus. Prekyba su Rytais, neatsiskaitančiais už tiekiamą energiją rinkos kaina, amerikoniškai tariant, yra pats tikriausias “monkės biznis”. Tačiau didysis galvos skausmas Europai yra visai kitas. Pagrįstai nerimaujama, ar nepasikartos Černobylio katastrofa? O jei teroro išpuolis? Lietuviams tai – tautos biologinės egzistencijos klausimas: į Sibirą patys nevažiuosim, o į jūrą nesubrisim. Rytų Europos šalims ir Skandinavijai Ignalinos klausimas lieka labai aktualus.

Edmundas SIMANAITIS
Jonava

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija