Atnaujintas 2003 m. kovo 26 d.
Nr.24
(1128)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Prof. Česlovą Kudabą prisiminus

Prof.. Česlovas Kudaba (dešinėje) su Valdu Adamkumi Vilniaus universitete 1989 metais

Vasario 24 dieną Seime buvo paminėta prof. Česlovo Kudabos (1934-1993) dešimties metų mirties sukaktis: Seimo meno galerijoje atidaryta jo garbei skirtų fotografijų paroda, pristatyta ką tik išleista knygelė “Ką šiandien pasakytų profesorius Česlovas Kudaba?”, neeilinės Seimo sesijos pirmoji valanda skirta jo atminimui, glaudžiame jį pažinojusių žmonių būrelyje pasidalyta atsiminimais.
Vilniaus universiteto geografijos profesorius Č.Kudaba, trylikos knygų, dviejų tūkstančių straipsnių autorius, su džiaugsmu sutiko Atgimimą, metėsi į Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas į Atkuriamąjį Seimą, tapo Kovo 11-osios Akto signataru. Nuotraukose jį matome su žymiais žmonėmis: Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II, Vilties prezidentu Stasiu Lozoraičiu, Valdu Adamkumi... Apsirengęs paprastais drabužiais, su kuprine ant pečių profesorius pėsčias išvaikščiojo visą Lietuvą. Tai, ką matė, ištyrė, apmąstė, skelbė knygose ir straipsniuose. Kelios dienos prieš mirtį, 1993 metų vasarį, parašė: “... reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nesgi niekas niekam nieko veltui neduos... Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito žmogus nesupranta poreikio dirbti...” Ir pasirašė “amžinas skolininkas Č.Kudaba”.


„Šioj žemėj viskas Dievui žydi“

Prof. Jonas Sidaravičius

Kai staiga ir netikėtai mirtis iš gyvenimo išsiveda veiklų, iniciatyvų ir kūrybingą žmogų, atsiveria begalinė tuštuma, kurią pasilikę bendražygiai bando užpildyti maldomis ir prisiminimais. 2002 m. spalio 19 d. mirė prof. Jonas Sidaravičius (1937 02 19 – 2002 10 19), palikęs daug išliekamosios vertės turinčių darbų. Mirtis vienu kirčiu nukirto daugybę sumanymų ir nespėtų įgyvendinti planų. Jis dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Vilniaus konservatorijoje, tapė paveikslus, rašė knygas, sukūrė daug visuomeninių sambūrių, buvo Dailininkų sąjungos, Lietuvos kolekcininkų asociacijos valdybos, Tarptautinės Napoleono atminimo draugijos Paryžiuje, Lietuvos ir Čekijos draugijos narys, Dailėtyrininkų sekcijos pirmininkas. Prof. J.Sidaravičių siejo artimi bičiulystės ryšiai su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Menotyrininkai yra įsitikinę, jog vieni geriausių kardinolo V.Sladkevičiaus portretų yra nutapyti prof. J.Sidaravičiaus. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią puošia jo tapyta didžiulė drobė, vaizduojanti Jono Pauliaus II viešnagę Vilniuje, Trakų pilies Didžiąją menę – Vytauto Didžiojo portretas, Vilniaus karininkų ramovės sales – visų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių portretai. Prof. J.Sidaravičius paliko mums trylika knygų, per 130 straipsnių, išaiškino pusantro šimto nežinomų dailės kūrinių autorius. Jo monografijomis „Gerardas Bagdonavičius“, „Japonų graviūra“, „Antrasis paveikslų gimimas“, „E.Armoškos dailės kūrinių kolekcija“ ir kitomis, be abejo, remsis dailėtyrininkai.


Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas

Durys į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą

Kovo mėnesį sueina 28 metai, kai už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs partizanas Antanas Kraujelis, apsuptas sovietinių okupantų, žuvo savo bunkeryje. Tais laikais aš dirbau Molėtų ligoninėje gydytoju rentgenologu. Apie partizaną kalbėjo visi rajono žmonės. Jis buvo drąsus ir be priekaištų ištikimas Lietuvai, neapkentė sovietų valdžios. Už tai žmonės jį gerbė. A.Kraujelis slapstėsi, bet pasirodydavo ir viešai. Dienos metu į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą, esantį netoli milicijos ir KGB būstinės, jis buvo atvykęs du kartus. Tai aš ir noriu paliudyti.
Į kabinetą partizanas atvyko persišviesti neturėdamas siuntimo. Visus kolūkiečius tada aš priimdavau be siuntimo, nes dėl transporto stokos jiems sunku būdavo atvykti į Molėtus. Autobusai nekursavo. Kolūkiečiai savo arklių neturėjo, nes visus juos jau buvo spėta suvaryti į kolūkius. Kolūkiams trūko pašarų, daug arklių nugaišo iš bado. Tie, kurie dar liko gyvi, išbadėję vos vilkosi. Gauti arklį nuvažiuoti pas gydytoją buvo labai sunku. Vieną kartą, šviesdamas tokį be siuntimo atvykusį ligonį, pastebėjau, kad jis gerai apsiginklavęs. Metaliniai daiktai šviečiant labai gerai matyti. Jis turėjo prie diržo prisikabinęs dvi granatas, revolverį, peilį. Net ir pats ligonis pastebėjo, kad aš ieškau plaučių ten, kur jų niekad nebūna. Jis tam neprieštaravo, netgi juokavo sakydamas: „Nagi pasižiūrėk, pasižiūrėk…“ Pamaniau, kad už ekrano stovi koks nors bailys stribas. Rašydamas peršvietimo atsakymą, sužinojau, kad ligonio pavardė Kraujelis.