„Šioj žemėj viskas Dievui žydi“

Prof. Jonas Sidaravičius

Kai staiga ir netikėtai mirtis iš gyvenimo išsiveda veiklų, iniciatyvų ir kūrybingą žmogų, atsiveria begalinė tuštuma, kurią pasilikę bendražygiai bando užpildyti maldomis ir prisiminimais. 2002 m. spalio 19 d. mirė prof. Jonas Sidaravičius (1937 02 19 – 2002 10 19), palikęs daug išliekamosios vertės turinčių darbų. Mirtis vienu kirčiu nukirto daugybę sumanymų ir nespėtų įgyvendinti planų. Jis dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Vilniaus konservatorijoje, tapė paveikslus, rašė knygas, sukūrė daug visuomeninių sambūrių, buvo Dailininkų sąjungos, Lietuvos kolekcininkų asociacijos valdybos, Tarptautinės Napoleono atminimo draugijos Paryžiuje, Lietuvos ir Čekijos draugijos narys, Dailėtyrininkų sekcijos pirmininkas. Prof. J.Sidaravičių siejo artimi bičiulystės ryšiai su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Menotyrininkai yra įsitikinę, jog vieni geriausių kardinolo V.Sladkevičiaus portretų yra nutapyti prof. J.Sidaravičiaus. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią puošia jo tapyta didžiulė drobė, vaizduojanti Jono Pauliaus II viešnagę Vilniuje, Trakų pilies Didžiąją menę – Vytauto Didžiojo portretas, Vilniaus karininkų ramovės sales – visų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių portretai. Prof. J.Sidaravičius paliko mums trylika knygų, per 130 straipsnių, išaiškino pusantro šimto nežinomų dailės kūrinių autorius. Jo monografijomis „Gerardas Bagdonavičius“, „Japonų graviūra“, „Antrasis paveikslų gimimas“, „E.Armoškos dailės kūrinių kolekcija“ ir kitomis, be abejo, remsis dailėtyrininkai.
Už nuopelnus Lietuvos valstybei prof. J.Sidaravičius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, sėkmingai realizuotas jo sumanymas įkurti DLK Gedimino ordinų kavalierių draugiją. Iki mirties jis buvo veiklus šios draugijos pirmininkas.
Vasario 19 dieną prof. J.Sidaravičiui būtų suėję šešiasdešimt šešeri metai. Šią jo amžiaus sukaktį DLK Gedimino ordino kavalieriai atšventė be savo pirmininko. Vasario 22-ąją Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje už jo vėlę aukotos šv. Mišios. Stasio Vainiūno namuose vyko šiltas ir prasmingas prisiminimų vakaras. Buvo daug norinčiųjų kalbėti. Sužinojome, jog prof. J.Sidaravičius buvo ypač darbštus žmogus. Jis keldavosi 4 val. ryto ir pradėdavo dirbti. Be galo troško kuo daugiau palikti Lietuvai, kuri, daug iškentėjusi nuo okupacijų, jo akyse tarsi feniksas kėlėsi iš pelenų. Jis džiaugėsi nukritusiais cenzūros varžtais ir skubėjo kuo daugiau palikti Lietuvos kultūrai. Mėgo keliauti. Visada pasiimdavo albumą apie Lietuvą ir padovanodavo savo bičiuliams užsienyje – tegul jie kuo daugiau sužino apie mūsų tėvynę. Kad ir kur būdamas ieškojo sąsajų su Lietuva, mėgo lankyti užsienio šalių muziejus, savo bendrakeleiviams turėjo ką papasakoti apie eksponatus. Su juo buvo lengva ir gera bendrauti.
Prof. J.Sidaravičiaus pusseserė gydytoja Dalia Jurgaitienė, atvykusi iš Klaipėdos, prisiminė: „… Jis išsiskyrė iš kitų mūsų giminės vyrų. Buvo aukštas, tiesus, graikiška nosimi, ilgais žilais plaukais; mėgo dėvėti fraką, ilgus apsiaustus, turėjo laikrodį su grandinėle. Kita vertus, jis buvo labai kuklus žmogus: mažai kalbėdavo apie save, nesigyrė nei garbingais apdovanojimais, nei ordinais. Mes net nežinojome, kad jam suteiktas profesoriaus vardas. Jei Jonas atvykdavo į kokį giminės susibūrimą, tai buvo laikoma didele garbe tiems namams. Tuomet visi apie jį būriuodavosi, stengdavosi arčiau prisėsti, klausinėdavo įvairių dalykų. Deja, dėl didelio užimtumo Jonas ne visada galėdavo atvykti. Tačiau į laidotuves jis atvažiuodavo visada. Nesvarbu, kas būtų miręs – jaunas ar senas, tolimesnis ar artimesnis giminaitis. Tie keli užuojautos žodžiai, kuriuos jis tardavo artimiesiems, turėdavo gilią filosofinę prasmę. Jonas labai rūpinosi savo mama, gyvenusia Šiauliuose, ją dažnai lankydavo, rėmė materialiai. Taip pat jis rūpinosi pasiligojusiu savo broliu Antanu, prisiėmė visus jo laidotuvių rūpesčius. Kasmet per Vėlines susitikdavome Kužių kapinėse. Jis buvo išsitaręs, jog ir pats norėtų ilsėtis čia, šalia artimųjų. Šis Jono noras buvo įvykdytas. Per paskutiniąsias Vėlines visa giminė susitiko prie dar nenuvytusiais vainikais ir gėlėmis papuošto jo kapo“.
Prisiminimų vakaras baigėsi Vincento Kuprio ir Nijolės Ambrazaitytės atliktomis dainomis, Gražinos Urbonaitės skaitomais Juditos Vaičiūnaitės ir Jurgio Baltrušaičio eilėraščiais. „Šioj žemėj viskas Dievui žydi…“ - ši prieš daugelį metų J.Baltrušaičio parašyto eilėraščio eilutė, regis, skirta prof. J.Sidaravičiui atminti, prasmingai užbaigė renginį.

Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"