XXI amžius

Paskutinis nepriklausomos Lietuvos mohikanas

Durys į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą

Kovo mėnesį sueina 28 metai, kai už Lietuvos nepriklausomybę kovojęs partizanas Antanas Kraujelis, apsuptas sovietinių okupantų, žuvo savo bunkeryje. Tais laikais aš dirbau Molėtų ligoninėje gydytoju rentgenologu. Apie partizaną kalbėjo visi rajono žmonės. Jis buvo drąsus ir be priekaištų ištikimas Lietuvai, neapkentė sovietų valdžios. Už tai žmonės jį gerbė. A.Kraujelis slapstėsi, bet pasirodydavo ir viešai. Dienos metu į Molėtų ligoninės rentgeno kabinetą, esantį netoli milicijos ir KGB būstinės, jis buvo atvykęs du kartus. Tai aš ir noriu paliudyti.
Į kabinetą partizanas atvyko persišviesti neturėdamas siuntimo. Visus kolūkiečius tada aš priimdavau be siuntimo, nes dėl transporto stokos jiems sunku būdavo atvykti į Molėtus. Autobusai nekursavo. Kolūkiečiai savo arklių neturėjo, nes visus juos jau buvo spėta suvaryti į kolūkius. Kolūkiams trūko pašarų, daug arklių nugaišo iš bado. Tie, kurie dar liko gyvi, išbadėję vos vilkosi. Gauti arklį nuvažiuoti pas gydytoją buvo labai sunku. Vieną kartą, šviesdamas tokį be siuntimo atvykusį ligonį, pastebėjau, kad jis gerai apsiginklavęs. Metaliniai daiktai šviečiant labai gerai matyti. Jis turėjo prie diržo prisikabinęs dvi granatas, revolverį, peilį. Net ir pats ligonis pastebėjo, kad aš ieškau plaučių ten, kur jų niekad nebūna. Jis tam neprieštaravo, netgi juokavo sakydamas: „Nagi pasižiūrėk, pasižiūrėk…“ Pamaniau, kad už ekrano stovi koks nors bailys stribas. Rašydamas peršvietimo atsakymą, sužinojau, kad ligonio pavardė Kraujelis.
Antrą kartą peršviesti plaučių atėjo po to, kai buvo peršautas. Kairiojo plaučio viršūnėje peršviečiant buvo matyti 20 centų monetos dydžio patamsėjimas. Ligonį gerai apžiūrėti nesisekė, nes buvo labai įtempęs raumenis ir nesidavė pajudinamas. Šviečiant plaučius, ligonį reikia nuolat kraipyti įvairiomis kryptimis, o tam jis atkakliai priešinosi. Kai aš paprašiau jo neįtempti raumenų ir man pasiduoti, kad galėčiau lengviau jį apžiūrėti, jis staiga sušuko „nepasiduosiu, nepasiduosiu…“ ir griebėsi už ginklo. Ligonis, matyt, pagalvojo, kad jam siūlau pasiduoti milicijai. Pasakiau, kad šiandien mes nesusikalbame.
Šie žodžiai jį nuramino, ir mes išsiaiškinome, koks reikalas. Paprašiau, kad neįtemptų tų savo plieninių raumenų, nes tada sunku pamatyti plaučius. Ar tikrai aš kalbu tiesą, jis patikrino keletą kartų, įtempdamas savo raumenis. Toks jo elgesys, nepasitikėjimas visiškai pateisinamas, nes, kiek man žinoma, visai neseniai jį buvo peršovęs jo artimas draugas. Klausinėjo, ar plaučiai pažeisti daugiau iš priekio, ar iš nugaros. Patamsėjimas plaučiuose buvo didesnis iš nugaros pusės. Po peršvietimo, kaip ir visiems ligoniams, parašiau ir atidaviau atsakymą. Ligonį iš kabineto išlydėjo laborantė. Grįžo labai susijaudinusi, nes jis išėjo ne pro duris, bet išlipo pro langą.
Viena moteris, buvusi mano pacientė Skakauskienė (vardo jau neatsimenu), atėjusi kitą dieną paprašė vaistų partizano A.Kraujelio plaučiams gydyti. Tais laikais geresnių vaistų buvo sunku gauti. Gavau 40 tablečių biomicino ir jas atidaviau. Šie vaistai buvo neseniai pasirodę vaistinėse ir gana efektyvūs. Ta pati moteris papasakojo, kad A.Kraujelis turi radijo siųstuvą ir palaiko ryšį su užsieniu. Klausė, ar tai nepavojinga, ar negali ryšio metu susekti partizano buvimo vietos. Aš pasakiau, kad tai labai pavojinga, nes siųstuvo vietą gana nesunkiai galima nustatyti, kad tą siųstuvą greičiausiai jam pakišo ne kas kitas, o KGB.
Praėjo nemažai laiko, bet dėl partizano apsilankymo rentgeno kabinete manęs pasiaiškinti vis dar nekvietė. Tikėjausi, kad viskas praeis tyliai, tačiau apsirikau. Vieną dieną atėjo stribas su lakštu popieriaus ir paprašė parašo pavyzdžių. Aš paklausiau, kokio parašo reikia, ar tokio, kaip pasirašau banke, ar kaip pasirašinėju ant receptų. Stribas sumišo ir atsakė, kad tai spręsti turiu pats. Įtarimą sukėlė ir pilietis, atėjęs persišviesti be siuntimo. Jis visaip stengėsi suvaidinti, kad aš nenoriu priimti jo persišviesti be siuntimo, bet aš jį priverčiau stotis už ekrano ir jį peršviečiau. Greit po to aš turėjau aiškintis, kodėl šviečiu banditus, nereikalauju iš jų siuntimo, nukreipimo. Pasiaiškinti buvo nesunku. Kuris blogas žmogus, o kuris geras, šviečiant nustatyti neįmanoma. Kad banditai dieną vaikšto laisvai mieste, tai ne mano kaltė.
Šį kartą man pasisekė, nubaustas aš nebuvau. Man daug padėjo tardytojas, kuris sirgo plaučių tuberkulioze ir aš jį gydžiau. Reikia pažymėti, kad po šio įvykio kolūkiečių šviesti be nukreipimų man neuždraudė. Turėjo partizanas radijo siųstuvą ar ne, aš nežinau, tačiau gana greit po pokalbio su minėta moterimi partizanas A.Kraujelis stribų buvo apsuptas ir žuvo. Taip pat nežinau, iš kur KGB sužinojo, kad partizanas lankėsi rentgeno kabinete. Manau, kad pats partizanas galėjo pasiųsti mano rašytą peršvietimo atsakymą stribams, norėdamas iš jų pasityčioti.

Gyd. Jonas NAGINEVIČIUS
Kaunas