Nepailsti beieškant gerumo ir jį dalijant

Muziejininkė Virginija Paplauskienė

Knygos autorė Gintarė Adomaitytė ir sesuo Ignė Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Vieną ramią sekmadienio popietę Kardinolo V.Sladkevičiaus memorialinis muziejus-butas pakvietė į Gintarės Adomaitytės knygos apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį „Kelio dulkės baltos rožės“ pristatymą. Muziejaus direktorė Irena Petraitienė pristatė dalyvius ir renginiui vadovauti pakvietė muziejininkę Virginiją Paplauskienę, kuri susirinkusiuosius paragino prisiminti ir pasikalbėti apie vieną šviesiausių Lietuvos žmonių, nenuilstantį, sumanų, visuomet kupiną iniciatyvos, pasiaukojantį ir drąsų veikti sunkiose Bažnyčiai gyvenimo sąlygose ganytoją. Palaimintasis J.Matulaitis buvo visiškai atsidavęs jam patikėtam sielų išganymui. Didžiausią uolumą jis parodė vienuoliniame gyvenime, įsteigdamas Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuoliją. Palaimintasis J.Matulaitis įsteigė daugiau nei penkiolika vienuolijų. Tai buvo vienuolijos Lenkijoje, Lietuvoje, Italijoje, Amerikoje. Viena jų, įkurta prieš 85 metus, – tai jau minėta Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolija. 1936 metais tokia vienuolija įsikūrė ir JAV, ji gyvuoja ir dabar. Joje dažnai glaudžiasi mūsų broliai ir seserys lietuviai, kurie čia atvykę išgirsta lietuvišką žodį, pasisemia lietuviškos dvasios. Šis vienuolynas lyg magnetas traukia lietuvius, net jau ir nebekalbančius lietuviškai.
1989 metais V.Paplauskienė lankėsi Amerikoje, buvo šiame vienuolyne, bendravo su sesele Igne, kuri jai pasisakė, jog norėtų aplankyti Lietuvą. Ir štai ji, šio vakaro viešnia, pasakoja: „Palaimintojo J.Matulaičio parapijoje Kaune į klebono rankas pakliuvo šios knygos pirmasis leidimas, kurio buvo tik 300 egzempliorių. Trumpindama šią trumpą-ilgą pasaką, noriu pasakyti: itin vertinga knyga. Kas esate skaitę kitų autorių knygas apie palaimintąjį J.Matulaitį, suprasite mane: čia kitu žvilgsniu pažvelgta į šį neeilinį Lietuvos sūnų. Tai mane ir sužavėjo, nes perskaičiusi pasakiau: tikrai vertas dėmesio naujas žvilgsnis! Kitas momentas, dėl ko buvo verta užsukti šią mašiną antrajam knygos leidimui. Pirmojo leidimo knyga į mano rankas pateko vykstant į Varšuvoje rengiamą konferenciją, skirtą palaimintajam J.Matulaičiui. Tada širdies gelmėje suvokiau, kad lietuviai nepažįsta savo sūnaus. Taip, kaip konferencijoje Varšuvoje žmonės kalbėjo apie J.Matulaitį, kaip jie nagrinėjo jo darbus, jo dvasingumą, man nė karto neteko girdėti Lietuvoje. Lietuvoje neteko sutikti pasauliečių, kurie suprastų J.Matulaičio reikšmę Lietuvai ir t.t. Tad jeigu ne aš, tai kas? Nebėra į ką pirštu parodyti: kodėl tu nedarai, kodėl tu? Ir užsukau tą ratą, nes visi sutiko, kad turi būti antros knygos leidimas. O dar mūsų vienuolija švenčia savo 85-metį! Tai mūsų gimtadienio dovana Lietuvai. Ir aš pati atnaujinau pažintį su palaimintuoju. Kai praeitais metais buvo švenčiami J.Matulaičio atlaidai Marijampolėje, buvo pakviestas Lietuvai paskirtas nuncijus. Jis, pasirodo, apie mūsų palaimintąjį J.Matulaitį išgirdo Kazachstane! Ten irgi veikia J.Matulaičio įsteigtas vienuolynas (Jėzaus tarnaitės). Konferencijoje sužinojau, kad palaimintasis J.Matulaitis yra žinomas ir gerbiamas dešimtyje šalių, tuose kraštuose veikia jo įsteigti vienuolynai. Džiaugiuosi, kad turime antrąjį knygos leidimą“.
Knygos „Kelio dulkės baltos rožės“ autorė G.Adomaitytė pasakojo: „Knygą pradėjau rašyti Kūčių vakarą, o baigiau per Jurgines. Nuo tada vis taip ir išeina, kad savo stambesnį darbą užbaigiu per Jurgines. Parama iš palaimintojo? Iš tiesų kokių tik paradoksų nebūna gyvenime! Žmonės veržiasi į šlovę - J.Matulaitis bėgo nuo šlovės. Žmonės nori postų - jis bėgo nuo postų. Jo svajonė buvo vienuolynas. Ir jį vis kažkas iš ten tempdavo… Ką aš supratau iš palaimintojo J.Matulaičio gyvenimo? Netaupyk savęs! Ką nors darai, tai daryk, netausok savęs. Knygą rašiau taip, kad suprastų visi, kad ji būtų patraukli ir moksleiviams, ir vyresniesiems. Noriu, kad ją atrastų ne tik tikybos mokytojai. Aš esu mokslininkė, nenorėjau varginti skaitytojo - greičiau priešingai: norėjau palikti skaitytojui ieškojimo poreikį“.
Muziejaus direktorė I.Petraitienė padėkojo susirinkusiesiems ir palinkėjo visiems - pasauliečiams bei dvasininkams ieškoti kelių ir rasti, prisimenant kardinolo V.Sladkevičiaus moto: „Viešpatie, padaryk mane gerumo ženklu“.

Džiuljeta KULVIETIENĖ
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"