Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Darbai
Literatūra
Žvilgsnis
Atmintis
Aktualijos
Nuomonės
Lietuva
Istorijos vingiai

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Irakietės moterys ilgėjosi išvadavimo

Kurdės, iškėlusios rankas, pirštais rodo „V“ ženklą – pergalę prieš S. Huseiną

Tūkstančiai Irako kurdų, susikrovę savo mantą, traukia į kalnus. Jie bijo, kad prasidėjus karui Sadamo Huseino pajėgos nepanaudotų prieš juos cheminio ginklo. Daugelis jų sako būsią su savo šeimomis kalnų kaimuose ir neketiną eiti per sieną, kaip buvo 1991 metais, kai po nepavykusio kurdų sukilimo daugiau kaip milijonas jų pasitraukė į kaimynines šalis, o Irako kariškiai šalies šiaurėje išžudė apie penkis tūkstančius kurdų. Kurdai prašo tarptautinės bendruomenės, kad nuverstų diktatorių.

Chaldėjų katalikė iš šiaurinio Irako Kotryna Mišel buvo viena iš kelių milijonų emigracijoje gyvenančių katalikų, kurie ragino greičiau pradėti karinius veiksmus. Žinoma, ji baiminosi dėl savo draugų ir giminaičių likimo prasidėjus kovoms, tačiau buvo įsitikinusi, kad tik Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų karinis išpuolis prieš Sadamą Huseiną galėjo pakeisti nepakenčiamą diktatorišką režimą.
K.Mišel, dabar gyvenanti ir dirbanti Irako politinėse emigracijos struktūrose, savo tiesioginiu patyrimu žinojo, kokį žiaurumą gali parodyti S.Huseinas netgi savo šalies gyventojams. 1987 metais ji vos išliko gyva per vieną iš režimo įvykdytų cheminio ginklo atakų prieš kurdų kaimą šiaurinio Irako regione.
Dėl šio masinio naikinimo ginklo panaudojimo tuomet buvo išžudyta beveik 100 tūkstančių žmonių. K.Mišel pasakojo JAV katalikų žinių agentūrai CNS, kad jos kaimas buvo vienas iš 250 kurdų gyvenviečių, prieš kurias Irako valdžia panaudojo cainidą ir kitas nuodingąsias dujas. Po šių išpuolių dauguma jos draugų žuvo, o ji pati kelias dienas buvo apakinta ir iki šiol jaučia plaučių, nervų sistemos ir regėjimo pažeidimus.
Tai ne pirmasis K.Mišel S.Huseino režimo žiaurumų patyrimas. Pirmą kartą ji buvo suimta ankstyvoje jaunystėje už dalyvavimą Irako moterų lygos veikloje. Baigusi geologijos mokslus, ji įsitraukė į Kurdų pasipriešinimo ginkluotąsias pajėgas po to, kai režimas nužudė jos tėvą, žinomą visuomenės veikėją, Irako taikos sąjūdžio pradininką.
K.Mišel kurį laiką dirbo įvairiose kurdų moterų organizacijose, bet, sustiprėjus Irako šiaurėje gyvenančių keturių milijonų kurdų persekiojimams, buvo priversta emigruoti. Gyveno pabėgėlių stovykloje, Turkijoje, kur 15 milijonų kurdų taip pat jaučia vietinės valdžios diskriminaciją, vėliau pasitraukė į Siriją, Alžyrą ir pagaliau per Graikiją atvyko į Jungtines Valstijas. Čia ji dirbo visuomeninėje pabėgėlius remiančioje organizacijoje „Iraq Foundation“ („Irako fondas“).
Kovo pradžioje drauge su kitais Irako tremtinių veikėjais K.Mišel dalyvavo susitikimuose su prezidento Dž.Bušo administracijos aukštais pareigūnais ir JAV Kongreso nariais, ragindama greičiau pradėti karinius veiksmus prieš S.Huseino režimą. Jos vadovaujama grupė „Moterys už laisvą Iraką“ Baltuosiuose rūmuose buvo priimta paties viceprezidento Ričardo Čeinio ir nacionalinio saugumo patarėjos Kondolizos Rais. Vėliau duotame interviu CNS ji dalijosi įspūdžiais apie tai, kad irakietės moterys kalbėjo kongresmenams apie savo šalies sunkumus ir būtinumą kuo greičiau S.Huseiną nušalinti nuo valdžios. Viena pagyvenusi moteris pasakojo, kaip ji su savo penkiais vaikais buvo priversta bėgti iš pietinio Irako po 1991 metais ten vykusio šiitų sukilimo prieš režimą pralaimėjimo. (Musulmonai šiitai sudaro apie 60 proc. Irako gyventojų, tačiau S.Huseino režimo elitą sudaro tik musulmonai sunitai.) Kita moteris pasakojo, kad ji buvo priversta bėgti iš šalies nuo persekiojimo būdama aštuntą mėnesį nėščia.

Solidarumas ir parama kenčiantiems Irako žmonėms

Vatikano nuncijus Bagdade arkivyskupas Fernandas Filonis kalbasi su Popiežiumi Jonu Pauliumi II

Irako krizei iš diplomatinių sprendimo pastangų perėjus į realaus karinių pajėgų naudojimo etapą, Bažnyčios karitatyvinės organizacijos sutelkė dėmesį į humanitarinės pagalbos civiliams gyventojams teikimą. Dar prieš kovo 17 dieną JAV prezidento Džordžo Bušo paskelbtą ultimatumą Sadamo Huseino režimui tarptautinė katalikiškų bažnytinės paramos institucijų federacija „Caritas Internationalis“ paskelbė ypatingą skubios paramos planą Irake, kuriuo, be kita ko, numatomas ir bažnyčių, kaip laikinų prieglobsčio vietų, panaudojimas.
Irako „Caritas“, kuris šalyje žinomas prancūzišku pavadinimu „Confrerie de la Charite“ („Meilės brolija“), visame Irake turi penkiolika centrų, kurie aprūpina maistu dešimt tūkstančių šeimų ir dvidešimt tūkstančių vaikų; geriamu vandeniu - 300 tūkst. žmonių ir pajėgūs vienu metu suteikti medicininę pagalbą šešiems tūkstančiams asmenų. „Dėl susidariusios krizinės situacijos, - sakoma „Caritas Internationalis“ pranešime, - Irako „Caritas“ perkėlė dalį savo institucijų į kaimyninės Jordanijos sostinę Amaną, pasirengęs suteikti paramą dešimtims tūkstančių pabėgėlių“.

Nelauktos kliūtys

Prezidento S.Huseino statulą ir mečetę Farduso aikštėje Irako sostinėje Bagdade gaubia dūmai

Pirmosios karo dienos Irake parodė, ką pripažino ir JAV prezidentas Džordžas Bušas, jog karas gali užsitęsti ir galbūt ilgesniam laikotarpiui. Jau niekas nekalba apie 72 valandas, per kurias turėjo būti palaužtas Irako armijos pasipriešinimas. Visai nesvarbu, kad Irako diktatorius S.Huseinas tikriausiai jau nebekontroliuoja savo armijos veiksmų. Neaišku, ar dar gyvas vienas iš Huseino sūnų Udajus. Yra pranešimų, kad jis per vieną antpuolį žuvo arba buvo sunkiai sužeistas. Paties diktatoriaus buvimo vieta irgi nežinoma. Tačiau pasaulio žiniasklaida pažymi, jog sąjungininkų raketos ir bombos krenta į labai tiksliai numatytus taikinius. Tik tuo galima paaiškinti labai nedidelį žuvusių civilių gyventojų skaičių. Amerikiečiai ir britai veržiasi Bagdado link, apeidami gyvenvietes, kuriose gali sutikti pasipriešinimą, tuo siekdami išvengti civilių gyventojų aukų mūšių metu.

JAV kariuomenės ordinaras kvietė melstis už taiką ir paremti tarnaujančius karius

Britų trečiojo oro desanto pulko kariai ryto pamaldose Kuveite

„Geriausia, kuo Amerikos katalikai gali paremti karinėse pajėgose tarnaujančius vyrus ir moteris, tai melstis už taiką“, - sakė JAV karinės diecezijos arkivyskupas Edvinas O’Brajenas, pažymėdamas, jog visiems kariams būtų geriau nekariauti. Arkivyskupas taip kalbėjo Čikagoje, kur kovo viduryje vadovavo airių globėjo Šv.Patriko šventės liturgijai. Jis taip pat kvietė parapijas ir atskirus asmenis paremti šeimas, ypač vaikus, karių ir jūreivių, kurie buvo dislokuoti Artimuosiuose Rytuose. Rengiantis šiai karinei kampanijai, tarnybon buvo pašaukti tūkstančiai rezervistų nacionalinės gvardijos kovotojų, kurie dabar neapibrėžtam laikui yra atitrūkę nuo savo šeimų ir dėl to gali patirti stresą.
Ypač prasidėjus kovoms Irake, parapijiečiai gali daug padėti prisimindami savo sūnus, dukras, tėvus ir motinas bei draugus maldose ir jų intencija aukodami šv.Mišias, sakė arkivyskupas E.O’Brajenas, duodamas interviu Čikagos arkivyskupijos savaitraščiui „The Catholic New World“. Jis pastebėjo, jog nemano, kad Jungtinėse Valstijose ir kitur vykusios antikarinės demonstracijos, kuriose dalyvavo ir kai kurie dvasininkai, buvo kuo nors stebinančios. „Laisvė demonstruoti priklauso žmonių teisėms, ir jie jomis pasinaudojo. Mes gyvename laisvoje šalyje, - sakė iš Niujorko kilęs arkivyskupas E.O’Brajenas, kuris kariuomenės ordinaru tarnauja nuo 1997 metų. - Mes matėme daug demonstracijų - gal net išraiškingesnių - ir 1991 metais, kai ėjome vaduoti Irako užgrobto Kuveito. Tuomet taip pat buvo didžiulė opozicija“. Tačiau, kai Bažnyčios ganytojai - nuo popiežiaus Jono Pauliaus II iki vietinių klebonų - agituoja už taiką, tie, kurie atlieka karinę tarnybą, turi būti pasirengę kovoti.

Tikėjimas ir kūryba nugalėjo sunkią ligą

Janina Šulcienė su lėlėmis

Apsilankęs Ukmergės vaikų lopšelio-darželio auklėtojos Janinos Šulcienės kūrybos parodoje, pasijunti tarsi vaikystės pievoje, kurioje šypsosi įvairiausių pasakų herojai. Pateiktos sausų puokščių kompozicijos, gražūs rankdarbiai. Kaip teigia pati autorė, tai jos pirmoji paroda, kurioje eksponuojami 16 pastarųjų metų darbų. Janina įsitikinusi, kad tikėjimas ir kūryba padėjo jai nugalėti sunkią ligą. J.Šulcienės eksponatai puošia ne tik draugų, pažįstamų, artimųjų namus, bet ir miesto knygyno vitrinas, darbovietę.
Į renginį, kuris vyko Ukmergės viešojoje bibliotekoje, atskubėjo rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas, Kultūros centro darbuotoja Laimutė Dzigaitė, knygyno vedėja Genutė Pukienė, vaikų lopšelio- darželio “Eglutė” vedėja Meilė Jasevičienė, daug draugų.

Senolių kūrybinis kraitis

J.Šulcienė mano, jog kruopštumą ir kūrybinę ugnelę ji paveldėjo iš savo senolių. Janinos tėtis bei senelis pynė įvairius krepšelius, kraičio skrynias, kitus mielus daikčiukus. Vaikystėje lėlės buvo supuojamos iš vytelių pintuose vežimėliuose. Mama kruopščiai siuvinėdavo, ausdavo, pindavo iš vytelių vazeles, lėkštutes. Janina pasakoja, jog mama, pradėjusi siuvinėti darbą, patikėdavo jį baigti savo dukroms, kurios sąžiningai talkino.

Menininkas nebestebina kaimynų

Dailininkas Ričardas Ničajus pamėgo gyvenimą kaime

Stultiškių kaime gyvenantis Dailininkų sąjungos narys Ričardas Ničajus beveik prieš 50 metų gimė Jakutijos pietuose, tarp Lenos ir Viliujaus upių. Jį krikštijo po lietuvių kolonijas keliaujantis vienuolis kunigas Šaulys. Vaiko tėvas, Sibiro tremtinys, mėgindavo akvarele piešti šio krašto gamtovaizdžius. Kartą Ričardukas pabandė akvarele nuspalvinti sniegą.Tokia buvo pirmoji pažintis su menu.

Ne bet kada gali tapyti

R.Ničajus daugiau žinomas kaip tapytojas. Menininkas pasakojo, jog mintys ateina pasimeldus. Netgi dirbdamas kalba maldas. Ričardo darbai – sudvasinti, tačiau juose nėra ryškių kokios nors religijos ženklų. Jo giminaitė savo darbovietėje turėjo keletą jo paveikslų. Juos išvydęs, senyvas kunigas teigė, jog šie kūriniai yra kaip šventi, prieš juos galima žegnotis.
Profesionalus dailininkas R.Ničajus teigė, jog sukaupta didelė patirtis įpareigoja kurti tik gerai. Sėsti prie molberto jis gali ne bet kuriuo metu, o tik tam tinkamai pasirengęs ar pajutęs plūstelėjusį dvasinį įkvėpimą.
Menininkas neslėpė žinąs, jog yra kitaip įsivaizduojančių meną. Kartais jo prašo įrėminti vatmano lapą, kuriame išvedžiotos kažkokios linijos ar pripiešta banalybių. Tačiau toks kūrėjas moka įteigti, jog tai geras darbas, ir už jį sugeba gauti didelius pinigus. Anot R.Ničajaus, tai nėra smerktina, nes čia tėra mažai apgaulės.

Lietuvoje išpuoselėtas talentas

Sergejus Larinas

Šias metais Operos bičiulių draugijos (pirmininkas Vidmantas Zakarevičius) įsteigtas apdovanojimas “Kipras” – skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta statulėlė, vaizduojanti mūsų operos pasididžiavimą Kiprą Petrauską, aštuntą kartą įteikta operos solistui lyriniam tenorui Sergejui Larinui. Į kūrybinį vakarą, įvykusį vasario 21 dieną Vilniaus rotušėje, prisirinko labai daug žmonių – teko atidaryti duris į vestibiulį. Į vakarą vedusio dirigento Jono Aleksos klausimus solistas atsakinėjo noriai ir nuoširdžiai, pats ragino publiką klausinėti. Iš atsakymų susidėliojo vaizdas kelio, atvedusio solistą į garsiausių operos teatrų scenas: „La Scala“ operos teatras Milane, „Covent Garden“ teatras Londone, Ciuricho opera, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, San Francisko opera, Frankfurto opera, „Metropolitan“ opera Niujorke, Amsterdamo opera. Pagrindiniai vaidmenys Verdžio, Pučinio, Belinio, Čaikovskio, Leonkovalio, Sen Sanso, Musorgskio operose... Dėl didelio užimtumo S.Larinas į Lietuvą atvažiuoja retokai. Apsigyvenęs Bratislavoje, namie pabūna neilgai. Gausybė kontraktų kviečia į pasaulį.
„Kokia buvo pati pradžia?“ – to dažnai klausia S.Larino talento gerbėjai.
1956 metais Daugpilyje (Latvija) gimęs berniukas vėliau su tėvais apsigyveno Rusijoje. Muzikos mokyklos nelankė. Paauglystėje jam teko matyti kino filmą, kur dainavo Marijus Lanca. Paskui buvo gautos kelios šio dainininko plokštelės, bandymai dainuoti sykiu. Ir nedrąsios svajonės apie dainininko ateitį.

Lietuvių pėdsakais Amerikoje:
6. Negailestingos istorijos pamoka

Švč. Trejybės bažnyčia Wilkes Barre

Skrantoną Pensilvanijoje galėjome geriau pažinti, nes po jį mus (JAV LB projektą „Lietuvių pėdsakais Amerikoje“ vykdantį ekipažą) lydėjo Regina Petrauskienė, JAV LB šių apylinkių pirmininkė. Nors kažkada čia mūsų tautiečių gyventa labai daug, bet šiandien lietuviška veikla jau sunkiai įmanoma dėl paprastos priežasties – pačių lietuvių nebėra. („Mūsų tik tik sauja beliko“, - sako R.Petrauskienė.) Paskutinėje gegužinėje buvo susirinkę apie 50. Lietuvių kilmės skrantoniškių, žinoma, yra kur kas daugiau, bet, kaip ir visoje Amerikoje, senųjų ir pokarinių lietuvių imigrantų bendruomenės taip ir nerado bendros kalbos („vietiniai lietuviai kažkodėl iš pat pradžių mūsų vengė“). Šiuo metu jie susitinka per Vasario 16-osios minėjimus, kurių organizavimą perėmė Vyčiai.
R.Petrauskienė, dabar jau pensininkė, vėl norėtų atgaivinti lietuvišką veiklą, skaičiuoja galimus veikėjus. „Yra pusė lietuvio, ketvirtadalis… Turinčių lietuviškų šaknų – čia daug, – sako ji. – Norėčiau įtraukti Barzilauskienę (pulkininkas Barzilauskas labai daug padėjo Lietuvos kariuomenei); entuziastinga moteris yra dr.Kavaliausko našlė. Nelly Bajoras – iš vietinių lietuvių nuo Pitstono, dar labai veikli, Mary Lasky, kurios vyras lenkas, eina už Lietuvą.

Kas rūpinasi S.Huseinu, o kas - duona kasdiene

Dar neprasidėjus karo veiksmams Irake, pasišildyti rankeles prie šio laužo puolėsi tik patys sau atstovaujantys „tautos pažangiečiai“ - Seimo narys Egidijus Klumbys ir vis dar retsykiais bandantis sudrebinti visuomenę savo prognozėmis Rolandas Paulauskas. Jau įprasta šių bičiulių retorika buvo iškeiktas JAV prezidentas Džordžas Bušas ir išpranašautas trečiasis pasaulinis karas, o Lietuvos vadovai išvadinti neišmanėliais. Pasak R.Paulausko, Lietuvos užimta pozicija neteisinga, ydinga tarptautinės teisės požiūriu, nes tai yra agresyvus karas. Dar daugiau, R.Paulauskas teigė, jog politinė parama Jungtinėms Valstijoms sukels Lietuvai problemų Europos Sąjungoje, kur didelę įtaką turi Prancūzija ir Vokietija. Taigi stalinistinio tipo diktatorių S.Huseiną imta ginti ir Lietuvoje, o ne tik Prancūzijoje, Vokietijoje bei Rusijoje. Beje, pasigirdo gana realių būgštavimų ne tik iš „taikos balandėlių“ pusės. Kas atsitiktų, jeigu imperialistinė klastinga Rusija sumanys pasekti Amerikos pavyzdžiu ir nuspręs „nubausti“, pirmiausia savo kaimynus. Girdint per valstybinį Rusijos radiją besipilančius grasinimus Latvijos prezidentės V.Vykės-Freibergos adresu už tariamą rusakalbių skriaudimą bei reikalavimus neapriboti Rusijos kompanijų veiklos Latvijoje, tokia įvykių eiga visiškai įmanoma. Nėra abejonės, jog E.Klumbio, R.Paulausko, J.Veselkos, R.Pavilionio skleidžiamos antiamerikietiškos nuotaikos turi tikslą dar labiau sujaukti Lietuvos žmonių protus artėjant referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Daugeliui gali pasirodyti, kad iš viso nereikia dalyvauti referendume ar balsuoti už narystę. Gana sėkmingai užsimaskavę ES priešininkai naudojasi teiginiu, jog Lietuvos narystė ES bus naudinga tik valdininkams, o ypač tai jos daliai, kuri skirstys didžiules ES teikiamas lėšas. Aišku, dalis tiesos tokiuose teiginiuose yra. Ypač žinant aukščiausių valdžios pareigūnų elgesį.

Piligrimų turizmo agentūra „JUVETURA“ kviečia
į piligrimų kelionę į Italiją gegužės 4-11 dienomis

Šv. Petro aikštė Vatikane

Maršrutas: Vilnius – Krokuva – Znojimas – Venecija – Asyžius – San Mario de Angelis – Roma – Vatikanas – Viena – Znojimas – Čenstakava – Vilnius.

Kelionės kaina – 590 Lt.
(„XXI amžiaus“ skaitytojams - 499 Lt.
Registruojantis turėti šį kuponą.)

Registracija iki balandžio 10 dienos.

Vilnius, Bazilijonų g. 3.
Tel./faks.: 8-5-2314006 (9-15 val.),
8-5-2645736 (nuo 18 val.),
8-673-38624 (mob.).