Lietuvoje išpuoselėtas
talentas
 |
| Sergejus Larinas
Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka |
Šias metais Operos bičiulių draugijos
(pirmininkas Vidmantas Zakarevičius) įsteigtas apdovanojimas Kipras
skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta statulėlė, vaizduojanti
mūsų operos pasididžiavimą Kiprą Petrauską, aštuntą kartą įteikta
operos solistui lyriniam tenorui Sergejui Larinui. Į kūrybinį
vakarą, įvykusį vasario 21 dieną Vilniaus rotušėje, prisirinko
labai daug žmonių teko atidaryti duris į vestibiulį. Į vakarą
vedusio dirigento Jono Aleksos klausimus solistas atsakinėjo noriai
ir nuoširdžiai, pats ragino publiką klausinėti. Iš atsakymų susidėliojo
vaizdas kelio, atvedusio solistą į garsiausių operos teatrų scenas:
La Scala operos teatras Milane, Covent Garden teatras Londone,
Ciuricho opera, Bavarijos valstybinė opera Miunchene, San Francisko
opera, Frankfurto opera, Metropolitan opera Niujorke, Amsterdamo
opera. Pagrindiniai vaidmenys Verdžio, Pučinio, Belinio, Čaikovskio,
Leonkovalio, Sen Sanso, Musorgskio operose... Dėl didelio užimtumo
S.Larinas į Lietuvą atvažiuoja retokai. Apsigyvenęs Bratislavoje,
namie pabūna neilgai. Gausybė kontraktų kviečia į pasaulį.
Kokia buvo pati pradžia? to dažnai klausia S.Larino talento
gerbėjai.
1956 metais Daugpilyje (Latvija) gimęs berniukas vėliau su tėvais
apsigyveno Rusijoje. Muzikos mokyklos nelankė. Paauglystėje jam
teko matyti kino filmą, kur dainavo Marijus Lanca. Paskui buvo
gautos kelios šio dainininko plokštelės, bandymai dainuoti sykiu.
Ir nedrąsios svajonės apie dainininko ateitį.
1978 metais Vilniaus operos teatro vadovui prof. Virgilijui Noreikai
paskambino rusiškai kalbantis jaunuolis ir pasiūlė pasiklausyti
jo dainavimo. Profesorius susitikimą atidėjo kitai dienai. Stotyje
naktį praleidęs Sergejus rytą jau dainavo profesoriui. Aiškus
talentas. Jis dainavo kaip vidurinių kursų studentas. Stojamieji
egzaminai buvo pasibaigę, bet į konservatoriją priėmėme, prisiminė
prof. V.Noreika. Sergejui tuomet buvo dvidešimt dveji metai, jis
buvo baigęs Gorkio užsienio kalbų institutą, įgijęs prancūzų kalbos
vertėjo profesiją. Pragyvenimui teko užsidirbti pačiam: buvo Operos
teatro gaisrininkas, vėliau statistas... Per metus išmoko kalbėti
lietuviškai.
Lietuvą rinkausi todėl, kad čia dainavo ir dirbo italų dainavimo
mokyklai atstovavęs V.Noreika. Kitos mokyklos manęs nežavėjo.
Sau daviau trejų metų bandomąjį laikotarpį. Jeigu per jį nepasieksiu
norimų rezultatų, toliau čia nebesimokysiu. Balsas lavėjo, scena
traukė, priartėjau prie Lietuvos kultūros. Baigiau konservatoriją.
Lietuvoje gimiau kaip dainininkas, jaučiuosi Lietuvos kultūros
žiedeliu. Kartu su Violeta Urmanavičiūte atstovaujame Lietuvai
pasaulyje, kalbėjo S.Larinas.
Svajonėse solistas mato mūsų šalį. Kai sulėtės apsisukimų tempai,
jis čia sugrįš, gal imsis pedagogo darbo. Jauniesiems talentams
jis palinkėjo mylėti meną, daug dirbti, sau kelti aukštus reikalavimus.
Tada ateis pasiūlymai kontraktams. Gerų dainininkų visada reikia,
sakė S.Larinas.
Įsimintini prof. Vladimiro Prudnikovo žodžiai: Sergejus Larinas
aukščiausios klasės profesionalas, puikus draugas, savo užsispyrimo,
nenuilstamo darbo ir talento dėka pasiekęs tai, apie ką gali svajoti
kiekvienas menininkas.
S.Larinui Kiprą įteikė praėjusių metų šio apdovanojimo laureatė
V.Urmanavičiūtė-Urmana. Ji sakė: Atėjus nepriklausomybei, atsivėrus
durims į Vakarus, jis buvo pirma kregždė iš Lietuvos, laisvai
ir nevaržomai pradėjęs karjerą užsienyje. Tai man tapo gyvu įrodymu,
kad įmanoma išvažiuoti dainuoti į Europą. Po keleto mano karjeros
sėkmingų žingsnių mes susitikome su juo Vienos valstybinės operos
scenoje. Tą vakarą mes sykiu dainavome G.Verdi Don Karlą. Aš
Eboli, Sergejus Don Karlą. Nuo to laiko mus lydi reguliarūs
pasimatymai scenoje... Aš labai vertinu Sergejų kaip dainininką,
ypač kaip G.Verdi tenoro partijų atlikėją. Jis puikus interpretatorius,
geras mano kolega, mielas žmogus. Noriu palinkėti jam sveikatos,
balso ir tolimesnės sėkmės. Prie šių žodžių kviečiu prisijungti
ir XXI amžiaus skaitytojus.
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Vilnius
© 2003 "XXI amžius"