Kas rūpinasi S.Huseinu, o kas - duona kasdiene

Dar neprasidėjus karo veiksmams Irake, pasišildyti rankeles prie šio laužo puolėsi tik patys sau atstovaujantys „tautos pažangiečiai“ - Seimo narys Egidijus Klumbys ir vis dar retsykiais bandantis sudrebinti visuomenę savo prognozėmis Rolandas Paulauskas. Jau įprasta šių bičiulių retorika buvo iškeiktas JAV prezidentas Džordžas Bušas ir išpranašautas trečiasis pasaulinis karas, o Lietuvos vadovai išvadinti neišmanėliais. Pasak R.Paulausko, Lietuvos užimta pozicija neteisinga, ydinga tarptautinės teisės požiūriu, nes tai yra agresyvus karas. Dar daugiau, R.Paulauskas teigė, jog politinė parama Jungtinėms Valstijoms sukels Lietuvai problemų Europos Sąjungoje, kur didelę įtaką turi Prancūzija ir Vokietija. Taigi stalinistinio tipo diktatorių S.Huseiną imta ginti ir Lietuvoje, o ne tik Prancūzijoje, Vokietijoje bei Rusijoje. Beje, pasigirdo gana realių būgštavimų ne tik iš „taikos balandėlių“ pusės. Kas atsitiktų, jeigu imperialistinė klastinga Rusija sumanys pasekti Amerikos pavyzdžiu ir nuspręs „nubausti“, pirmiausia savo kaimynus. Girdint per valstybinį Rusijos radiją besipilančius grasinimus Latvijos prezidentės V.Vykės-Freibergos adresu už tariamą rusakalbių skriaudimą bei reikalavimus neapriboti Rusijos kompanijų veiklos Latvijoje, tokia įvykių eiga visiškai įmanoma. Nėra abejonės, jog E.Klumbio, R.Paulausko, J.Veselkos, R.Pavilionio skleidžiamos antiamerikietiškos nuotaikos turi tikslą dar labiau sujaukti Lietuvos žmonių protus artėjant referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Daugeliui gali pasirodyti, kad iš viso nereikia dalyvauti referendume ar balsuoti už narystę. Gana sėkmingai užsimaskavę ES priešininkai naudojasi teiginiu, jog Lietuvos narystė ES bus naudinga tik valdininkams, o ypač tai jos daliai, kuri skirstys didžiules ES teikiamas lėšas. Aišku, dalis tiesos tokiuose teiginiuose yra. Ypač žinant aukščiausių valdžios pareigūnų elgesį. Šitokius argumentus, nors ir pripažįstant valdininkų savivalę, galima nesunkiai atremti. Juk ES veltui pinigų nedalija ir reikalauja griežtos ir skaidrios ataskaitos, kaip jie panaudojami. Neteisingi ir tie teiginiai, jog Lietuva perdėm prasiskolinusi. Taip iš tiesų nėra, ypač palyginti su kitomis šalimis kandidatėmis į ES. Pavyzdžiui, vienam Slovėnijos gyventojui 2001 metais teko 3370 JAV dolerių, Vengrijos - 2450, Čekijos - 2112, Estijos - 2408, Latvijos - 2291 JAV dolerių skolos. Lietuvos padėtis šiuo klausimu yra pakankamai gera. Užsienio skola, tenkanti vienam gyventojui, 2001 metais siekia tik 1510 dolerių.
Visai kitas dalykas, jog, gana sparčiai augant bendrajam vidaus produktui, paprasti Lietuvos žmonės to augimo nejaučia. Nepaisant visų socialinių reikalų ir darbo ministrės V.Blinkevičiūtės užkalbėjimų. Nors BVP augimo tempais (2001 m.) Lietuva aplenkė daugumą šalių kandidačių - Vidurio Europos valstybių. Tiesa, specialistai pažymi, kad realiau apčiuopiamas dalykas yra BVP, tenkantis vienam gyventojui. Pagal šį rodiklį, matuojant vidutine euro perkamąja galia, Lietuvai tenka tik 37 proc. ES vidurkio. Šioje srityje atsiliekame nuo Lenkijos, Estijos, jau nekalbant apie Vengriją, Čekiją, Slovėniją. Tiesa, lenkiame Latviją, Bulgariją ir Rumuniją. Ir dar svarbus dalykas yra duomenys, kiek pinigų maistui išleidžia kiekviena šeima. Šioje srityje pagal išlaidas maistui bendroje išlaidų struktūroje Lietuva iš visų šalių kandidačių (išskyrus Bulgariją) yra paskutinė. Lietuvos gyventojų šeima maistui išleidžia net 42,4 proc. savo pajamų, kaimynai latviai - 33,3 proc., estai - 28,9 proc., čekai - 21,2 proc., slovėnai - 20,1 proc. Netgi sunkiai besiverčiantys lenkai maistui išleidžia 31 proc. Nekaip atrodome ir pagal eksporto ir importo dalį. Lietuvos pasiekimai šioje vietoje yra patys menkiausi iš visų valstybių kandidačių. Lietuvos eksportas ir importas su Vakarų Europa sudaro atitinkamai 48 ir 44 proc. Latvijos - 61 ir 53, Estijos - net 69 ir 56 proc. O ką jau kalbėti apie pensijų dydį. Vienas iš būdų įvertinti ekonominę padėtį yra vidutinio darbo užmokesčio ir bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui santykis. Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis siekia 36,2 proc. BVP vienam dirbančiajam, o Lenkijoje - net 58,5 proc. Pavyzdžiui, Lenkijoje vidutinė pensija 2001 metais buvo 934 zlotai (apie 800 litų). Lietuvoje gi - vos 320 litų.
Gal todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė Seimui svarstyti Piniginės socialinės paramos mažas pajamas turintiems žmonėms įstatymą, kurio vienas punktų numato, kad pretenduojančios į socialines pašalpas ir kompensacijas vienišos motinos turės deklaruoti vaiko tėvą (ar tėvus) ir jo pajamas. Taigi vadinamosioms „gegutėms“ ateina sunkios dienos. Juk daugelis jų bei jų sugyventinių specialiai neregistruoja santuokos tik dėl to, kad gautų pašalpas. Taigi siekiama apgaule pasipelnyti iš valstybės. Be to, galbūt sumažėtų nesantuokinių vaikų skaičius. Šiuo metu Lietuvoje ne santuokoje gimsta daugiau kaip ketvirtadalis vaikų. Aišku, įvairių pašalpų suteikiama gana daug ir nemažai net gana pasiturinčiai gyvenančių žmonių sugeba jomis pasinaudoti. Na, o V.Blinkevičiūtės vadovaujamos ministerijos siūlomą įstatymą gauti pašalpą motinai už vaikus tik deklaravusį tėvą gali ištikti kitų konvejeriu štampuojamų įstatymų likimas. Juk įstatymo projekte nenumatyta, ką gi daryti, jeigu įtariamas vaiko tėvas neigs savo tėvystę. Pasak ministerijos pareigūnų, tam ir yra genetiniai tyrimai. Tačiau kokiu būdu priversti tikrus ar tariamus tėvus sutikti su tais tyrimais? Bet svarbiausiai kas gi mokės už tuos DNR tyrimus, kurie leidžia nustatyti tėvystę? Juk tokia procedūra kainuoja 800 litų. Taip, net ir priėmus šį įstatymą, pensininkų piniginės nepasipildys. Na, nebent prieš eilinius rinkimus Vyriausybė kaip didelę malonę padidins pensijas pora litų. Ir tai bus ištrimituota kaip didžiulis Vyriausybės rūpestis, vos ne paskutinio kąsnio iš valdžios burnos paaukojimas. Ką jau ką, o save aukščiausioji valdžia, ypač Premjeras, išreklamuoti moka. Nenuostabu, nuo jaunumės tuos mokslus išėjęs. Taigi Premjeras giriasi, kad, jam išmintingai ir pragmatiškai vadovaujant, Lietuva atsidūrė vos ne ant suklestėjimo ribos. Pasirodo, praėjusiais metais žmonių pajamos padidėjo net milijardu litų ir išaugo piliečių perkamoji galia. Ir visa tai esą pasiekta vien tik didinant neapmokestinamą minimumą. Gal ir buvo toks padidėjimas, tačiau kas gi jį pajuto? Tai vadinamieji biudžetininkai, pirmiausia visokių lygių valdininkai. O daugumos piliečių atlyginimai priklauso visiškai ne nuo neapmokestinamo minimumo. Minimalų atlyginimą gaunančių žmonių, o tokių, kaip manoma, yra per 200 tūkstančių, pajamos nepadidėjo.
Kita vertus, pinigai reikalingi ne tik valdininkams išlaikyti. Štai Seimas beveik skubos tvarka pritarė Ignalinos atominės elektrinės dėl jos uždarymo ir eksploatavimo užbaigimo atleidžiamų iš darbo darbuotojų papildomų užimtumo ir socialinių garantijų įstatymo projektui. Jame numatytos vos ne karališkos vadinamosios socialinės garantijos. Asmenims, kurie bus atleisti dėl branduolinės jėgainės uždarymo, nuo atleidimo iš darbo momento iki senatvės pensinio amžiaus bus skiriamos priešpensinės išmokos. Ir ne tik. Tiems, kurių nemaža dalis net nėra Lietuvos piliečiai, bus išmokėtos papildomos išeitinės pašalpos, o norintiems persikelti gyventi kitur bus apmokėta dalis persikėlimo išlaidų bei kiekvienam šeimos nariui skirtos išmokos. Kada kai kurie Seimo nariai drįso paprieštarauti ministrei V.Blinkevičiūtei už tokį dosnumą, ministrė, aišku, nesutiko su tokiu požiūriu. Bet kiekgi išeitinių pašalpų, kompensacijų ar priešpensinių išmokų gavo tūkstančiai bankrutavusių įmonių darbuotojų? Tačiau jie - ne buvę „didieji broliai“, ir jų niekas Maskvoje neužtars.
Padidinti atlyginimus gydytojams pažadėjo ir naujasis sveikatos apsaugos ministras J.Olekas. Kažkodėl ministras arba nežino, o tikriausiai žinoti nenori, ką puikiai žino ligoninių ir kitų medicinos įstaigų pacientai, jog gydytojai pernelyg nesiskundžia, nes už atliktas operacijas nustatyti tvirti tarifai. Pavyzdžiui, už apendicito operaciją - 400 litų. O ką jau kalbėti apie dubens sąnario operaciją. Už tai reikia mokėti 1000 litų. Kaip neseniai rašė žinoma gydytoja Filomena Taunytė, prieškario Lietuvoje nemokamai buvo gydomi apsidraudę sveikatą ligoniai, taip pat sergantys tuberkulioze, trachoma, venerinėmis ligomis. Ir už kitas medicinines paslaugas kainos buvo nedidelės. Tiems, kurie neišgalėjo susimokėti, išlaidas padengdavo savivaldybė. Apie kyšius gydytojams niekas net nebuvo girdėjęs.
Sovietiniais laikais nomenklatūra turėjo savo polikliniką, ligoninę, sanatorijas. Dabar gi „naujieji lietuviai“, valdininkai, visokie „tulpiniai“ ar „daškiniai“ irgi naudojasi mokamų ligoninių ir poliklinikų paslaugomis. Netgi laidojami geriausiose kapinių vietose.
Esant tokiai padėčiai, kai Lietuvoje yra beveik milijonas pensininkų ir jiems gydyti skiriamos varganos lėšos, liūdnai juokaujama, jog netrukus tie vargšai paprasčiausiai išmirs. Tada nebeliks jokių rūpesčių Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijų ministerijų vadams.

Petras KATINAS

© 2003 "XXI amžius"