36-asis „Varpas“

Redaktoriaus Antano Kūčio ištvermės dėka Čikagoje leidžiamas metraštis – 215 puslapių knyga „Varpas“, pažymėta 36-uoju numeriu, - pasirodė 2002 metų pabaigoje. Tarp bendradarbių matome žurnale jau anksčiau matytas pavardes, bet randame ir naujų. Autoriai – iš Lietuvos ir iš išeivijos: politikai, pedagogai, kultūrininkai, ekonomistai, visuomenininkai. Šiame numeryje tarp bendradarbių pasirodė dr. Vytautas Dambrava, Lietuvos ambasadorius Ispanijoje, kuris savo dinamiškus žodžius yra patvirtinęs dinamiškais darbais Lietuvos ir Amerikos diplomatijoje ir visuomeninėje veikloje.
Ne vieną žurnalo bendradarbį būtų galima apdovanoti žurnalistine premija, tačiau aukščiausią premiją skirčiau mokytojai Angelei Šiaurienei, žurnale paskelbusiai du rašinius, – „Kliūtys ugdant jaunimo sielose patriotiškumą ir dvasingumą“ ir „Ką reiškia būti lietuviu, ką reiškia mylėti tėvynę“. Ne tiek už tuos straipsnius, kur rašo apie Kudirkaičių jaunimo organizaciją Lietuvos mokyklose, bet pirmiausia už kudirkaičių organizavimą ir ištvermingą darbą toje organizacijoje. Ji ir jos bendraminčiai–bendradarbiai, supratę, kad „tautai reikia pasiaukojančių, tėvynę mylinčių žmonių, reikia idealistų, kokie buvo knygnešiai, sukilėliai, savanoriai, partizanai, koks buvo Vincas Kudirka“, visą tos organizacijos veiklą kreipia „dvasinių, dorinių, tautinių-patriotinių, pilietinių nuostatų formavimui, mokinių saviraiškai, saviugdai, bendravimo kultūros puoselėjimui“. Kad tuos tikslus įgyvendintų, organizacijos nariai „rinko kraštotyros medžiagą, gilinosi į katalikiškos kultūros įtaką tautinei lietuvių kultūrai, rengė susitikimus su Lietuvos istorijos žinovais, dvasininkais, bendravo su parapijų dvasininkija“, ataskaitiniame pranešime pasakoja A.Šiaurienė. Išsiliejusiame globalizacijos vandenyne kudirkaičiai drąsiai iriasi abiem tautiškumo irklais, o išeivijoje jau kai kam prireikia bent vieno kosmopolitinio. Siūlyčiau Lietuvos ateitininkams ir skautams su kudirkaičių programa ir veiklos turiniu susipažinti išsamiau.
Naujojo žurnalo bendradarbio dr. V.Dambravos įdėti du straipsniai – „Kelias į tikrąjį išsilaisvinimą ir išeivija“ ir „Žiniasklaidos išsilaisvinimas“. Juose skelbiamos tezės labai artimos Los Andželo LF bičiulių 2002-ųjų politinių studijų išvadoms, kurios irgi išspausdintos šiame žurnale. Paskutinis išvadų paragrafas skelbia, kad „Lietuvai reikia antro išsilaisvinimo, atveriant duris teisingumui“. Apie sovietų įstatymų įteisintą neteisingumą šiame numeryje pasakoja Bronė Ruginienė, Algimantas Katilius, Kostas Federavičius, Audronė Škiudaitė, o apie de facto užsilikusį sovietinį neteisingumą laisvę išsikovojusioje Lietuvoje kalba kiti autoriai – dr. Ignas Urbonas, dr. V.Dambrava, dr. Kazys Karvelis, kun. Židrūnas Kulpys, pats redaktorius Antanas Kučys. Dr. K.Karvelis straipsnyje „Kodėl taip sunkiai atsikuria demokratinė Lietuva“ įdomiai narplioja sovietinės nomenklatūros strategiją kuo ilgiau Lietuvą išlaikyti netiesos replėse. Kad tautą pakeltų „antrajam Lietuvos atkūrimui“, jis cituoja „pirmojo prisikėlimo pagrindinio architekto“, „Sausio 13-osios korifėjaus“ prof. Vytauto Landsbergio žodžius.
Pats prof. V.Landsbergis rašinyje „Vienišo teisė“ sutelkė visas savo intelektualines galias, kad pateisintų Lietuvos Seimo 2000 metais priimto nutarimo „Laikinosios Lietuvos Vyriausybės pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas pripažinti teisės aktu“ – atšaukimą. Vargu ar kas kitas būtų įstengęs taip surikiuoti argumentus, o juk tuo atšaukimu buvo pažeista istorinė tiesa ir įskaudinti laisvės kovų dar gyvi mohikanai. Tie, kurie nepasyviai dalyvavo 1940-1944 metų įvykiuose Lietuvoje, pripažins, kad vienintelis tikras atšaukimo motyvas buvo, autoriaus žodžiais tariant, „nepaprastai grėsminga informacija iš tarptautinių sluoksnių“. Kas tie „tarptautiniai sluoksniai“, nepasakoma, tačiau kiekvienas pats nesunkiai gali susiorientuoti. Tuo atšaukimu iš tikro išvengta sunkių komplikacijų, bet gal pagalvotina ir apie tai, kad mažųjų tautų tikras ginklas didžiųjų valstybių dažnai negarbinguose žaidimuose yra garbinga kova už tiesą.
Įdomus neplanuotas „Varpo“ puslapiuose pasikalbėjimas vyko tarp Lietuvos krikščionių demokratų kandidato į Prezidento postą dr. Kazio Bobelio ir krikščionių demokratų rėmėjų Čikagoje atstovo Jono Pabedinsko. Pateikęs kai kurių pastabų K.Bobeliui, J.Pabedinskas pripažįsta, kad „dėka paties dr. K.Bobelio energingos akcijos, provincijos vietovių lankymo ir kontroversiškų pasisakymų, jo kraštas negali ignoruoti. Apklausinėjimų rezultatai 2002 metų pradžioje jį išlaikė antroje vietoje tuojau po Adamkaus“. O K.Bobelis lyg atsiliepdamas pritaria: „Ne tik mano partijos – LKD, bet ir mano reitingai visada yra viršuje (…) Čikagos krikdemai iš viso yra totaliai pasimetę (jų politiką nustato buvę komjaunuoliai)- kelia, aiškina, kad krikščionių demokratų jėga yra modernieji krikdemai“. Pokalbį baigia gan įžvalgia pranašyste savo varžovams ir gal sau pačiam: „Po šių rinkimų bus visai kita padėtis, ir visi didieji dabartiniai politiniai „ekspertai“ turės pasislėpti kur nors krūmuose“.
Specialaus dėmesio verta Lietuvos politiko Primo Noreikos analizė „Tautiškumas Lietuvos valstybės politikoje“. Nors piešiamo paveikslo spalvos gal sutirštintai niūrios, tačiau įžvalgos iš esmės teisingos ir paskutiniai akordai optimistiški: „Lietuva, atlaikiusi fizinį Rusijos genocidą, užsigrūdino. Jei neliksime abejingi valstybės išlikimo garantui – tautiškumui, atlaikysime ir ideologines invazijas“. Panašias išvadas prieina ir „Varpo“ redaktorius A.Kučys. Neilgame komentare „Žvilgsnis į demokratiją Lietuvoje“ jis ramiai svarstydamas pripažįsta, kad „demokratijos šaknys Lietuvoje dar nėra gilios“ ir kad, skubant atstatyti komunizmo sugriautą valstybę, buvę padaryta klaidų. Bet svarstymus baigia tokiu samprotavimu: „Tačiau tikimės, kad, iš jų pasimokius ir pozityviai dirbant, mūsų tėvynė prie Baltijos jūros suras savo didįjį kelią ir kaip laisva valstybė įsirikiuos į kitų laisvų valstybių eilę“.

Juozas KOJELIS
Kalifornija, JAV

© 2003 "XXI amžius"