XXI amžius

Nelauktos kliūtys

Prezidento S.Huseino statulą ir mečetę Farduso aikštėje Irako sostinėje Bagdade gaubia dūmai

EPA-ELTA nuotrauka

Pirmosios karo dienos Irake parodė, ką pripažino ir JAV prezidentas Džordžas Bušas, jog karas gali užsitęsti ir galbūt ilgesniam laikotarpiui. Jau niekas nekalba apie 72 valandas, per kurias turėjo būti palaužtas Irako armijos pasipriešinimas. Visai nesvarbu, kad Irako diktatorius S.Huseinas tikriausiai jau nebekontroliuoja savo armijos veiksmų. Neaišku, ar dar gyvas vienas iš Huseino sūnų Udajus. Yra pranešimų, kad jis per vieną antpuolį žuvo arba buvo sunkiai sužeistas. Paties diktatoriaus buvimo vieta irgi nežinoma. Tačiau pasaulio žiniasklaida pažymi, jog sąjungininkų raketos ir bombos krenta į labai tiksliai numatytus taikinius. Tik tuo galima paaiškinti labai nedidelį žuvusių civilių gyventojų skaičių. Amerikiečiai ir britai veržiasi Bagdado link, apeidami gyvenvietes, kuriose gali sutikti pasipriešinimą, tuo siekdami išvengti civilių gyventojų aukų mūšių metu. Kol kas neprasidėjo, kaip buvo tikėtasi, masinė panika. Irako armijoje į nelaisvę pasidavė tik dvi Irako armijos divizijos ir nedideli pavieniai būriai. O sąjungininkai jau prarado mažiausiai tris sraigtasparnius ir apie 60 žmonių. Vienas britų lėktuvas per klaidą buvo numuštas amerikiečių raketa „Patriot“. Irakas savo nuostolių neskelbia, tik akcentuoja didelius sugriovimus Bagdade, Basroje, gimtajame S.Huseino mieste Tikrite ir kituose miestuose. Pagaliau į oro atakas įsitraukė galingiausi Amerikos bombonešiai B-52, galintys nešti daugiau kaip 200 tonų sprogmenų. Jie dalyvauja naktiniuose antskrydžiuose, bombarduodami Bagdadą ir diktatoriaus S.Huseino rezidencijas, kurių Irake yra daugiau kaip 30. Šiuose prabangiuose rūmuose giliai po žeme yra slėptuvės, kurias pagal NATO standartus įrengė garsios Vokietijos statybos firmos. Įdomiausia tai, jog virš S.Huseino slėptuvių yra dar slėptuvės paprastiems žmonėms. Diktatorius žinojo, ką daro. Bombardavimo atveju pirmiausia žūtų civiliai, ir tada būtų galima šaukti apie taikių gyventojų žudymą.
Deja, visi pranešimai iš Irako bei Vašingtono ir Londono rodo, jog lengvos pergalės nebus. Tą pripažįsta ir JAV prezidentas Dž.Bušas bei Didžiosios Britanijos premjeras T.Bleiras. JAV prezidentas pripažino, jog į nelaisvę yra patekusių amerikiečių karių, ir ragino Irako vadovybę elgtis su jais, kaip numato Ženevos konvencija. Irako užsienio reikalų ir gynybos ministrai pareiškė, jog laikysis Ženevos konvencijos karo belaisvių atžvilgiu, tačiau pažymėjo, jog pirmiausia elgtis su jais taip, kaip nurodo Koranas. Abu Irako ministrai užtikrino nugalėsią agresorius ir tyčiojosi iš amerikiečių bei britų. Pasak Irako užsienio reikalų ministro, tuo metu, kai Dž.Bušo ir T.Bleiro protėviai lindėjo urvuose, Irake jau buvo aukšta civilizacija, todėl „barbarai“ neišvengiamai pralaimės.
JAV karinė vadovybė praneša, kad aršūs mūšiai vyksta Nasirijos miesto prieigose, kuriuose dalyvauja elitiniai Irako nacionalinės gvardijos daliniai. Irakas giriasi sunaikinęs kelias dešimtis amerikiečių tankų, nukovęs daug karių. Tačiau net arabų valstybių atstovai netiki tokiais Irako pranešimais apie sąjungininkams padarytus nuostolius, nes tų pranešimų neįmanoma patikrinti.
Tuo tarpu, nepaisant patiriamų sunkumų, amerikiečių ir britų pajėgos sparčiai juda Irako sostinės Bagdado link.
Prieš lemiamą Bagdado šturmą ketinama paleisti per tris tūkstančius sparnuotųjų raketų.
Prasidėjus JAV ir Didžiosios Britanijos karinei operacijai Irake, Rusijos prezidentas V.Putinas pareiškė, jog Maskva nepritaria tokiam žingsniui, ir kaltino JAV vykdant nemoralią politiką. Atsiliepdamas į tai emigracijoje gyvenantis buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas pareiškė, jog ne Rusijai kalbėti apie moralę. Kaip ir kaltinti JAV, esą visiškai ignoruojančias Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą bei visiškai nesiskaitančias su Jungtinėmis Tautomis. Juk per visą pokario istoriją, iki pat M.Gorbačiovo atėjimo, Sovietų Sąjunga nesiskaitė su niekuo, tuo labiau su Saugumo Taryba, kurios nuolatinė narė ji buvo, o dabar tas teises parėmė Rusija. Pakanka prisiminti SSRS užsienio reikalų ministrą A.Gromyką, kuris blokuodavo daugumą JT Saugumo Tarybos sprendimų. Na, o V.Putinas, kaip buvęs KGB karininkas, kalbėdamas apie moralią politiką galėtų ir patylėti. Visa Rusijos istorija, ypač po komunistinio 1917 metų perversmo, buvo agresyvi ir imperialistinė. Pakanka tik pažvelgti į naujausių laikų istoriją. 1939 metais kartu su hitlerine Vokietija pasidalyta Lenkija. Beveik tuo pat metu užpuolama Suomija. 1956 metais žiauriai numalšinamas vengrų tautos sukilimas. 1968-aiaisis - agresija į Čekoslovakiją. O kur dar 1979-ieji - Afganistano okupacija, ekspansija į Pietų Ameriką - Čilė, Nikaragva, komunistinio režimo įvedimas Kuboje? Visko nesuskaičiuosi. Todėl visiškai teisus buvęs KGB generolas O.Kaluginas: kam kalbėti, o kam patylėti. Aišku, Rusija vis dar nori vaidinti įtakingos didžiosios valstybės vaidmenį, jaučia, kad JAV vis labiau nustumia ją į šalį nuo pasaulio reikalų sprendimo. Jau nekalbant apie Prancūzijos, užsimojusios tapti Europos lydere, poziciją.
Paskutiniaisiais pranešimais, į JAV valstybės departamentą buvo iškviestas Rusijos ambasadorius Vašingtone ir jam pareikštas protestas, jog kai kurios Rusijos kompanijos tiekė Irakui ginkluotę. Konkrečiai, prieštankines raketas ir naktinio matymo prietaisus. Taip pat valstybės departamentas atkreipė Rusijos ambasadoriaus dėmesį, kad, ir prasidėjus karui, kai kurių Rusijos kompanijų specialistai liko Irake ir apmoko Irako kariškius naudotis rusiškais ginklais.
Nepatvirtintais duomenimis, amerikiečių pajėgos aptiko gamyklą, kurioje, kaip manoma, buvo gaminami cheminiai ginklai. Pavyko sučiupti ir šios gamyklos viršininką Irako generolą. Taip pat pranešama, jog priešakiniai sąjungininkų daliniai jau priartėjo prie Bagdado ir iki Irako sostinės liko 60-70 kilometrų. Lemiamas Bagdado šturmas galėjo prasidėti kovo vakar arba šiandien.

Petras KATINAS