Kaip buvo, taip ir tebėra

Kovo 22 dieną „Lietuvos žinios“ aktualijų puslapyje išspausdino Zinos Paškevičienės rašinį „Uliūnų klebonas rengia konkursą bažnyčios aukotojams“, o įspūdžiui sustiprinti dar pridėjo penkias nuotraukas ir rubriką „Provincijos skandalas“. Tą pačią dieną analogišką Gertrūdos Rinkūnienės rašinį paskelbė „Panevėžio balsas“. Koks gi tas skandalas ir kas jį sukėlė?
Didelį Uliūnų klebonijos pastatą sovietmečiu buvo užėmusi mokykla. Atgimimo metais, kad nereikėtų pastato grąžinti Bažnyčiai, vietinė valdžia pastatė naują mažesnę kleboniją. Kai mokykla sumanė užimti ir naująją kleboniją, o parapija užprotestavo, labai panašu, kad, kaip senais „gerais“ laikais, į galvą šovė išganingas sprendimas – nusikratyti klebonu. Geresnės talkininkės reikalui tvarkyti už sovietmečiu ugdytos ir kovos su Bažnyčia metodų išmokytos „ketvirtosios valdžios“ – žiniasklaidos – ilgai ieškoti nereikėjo. Pasitelkė. Iš rašinių matyti, kad ne klebonas kun. Algimantas Keina, o rašinių autorės skandalą sukėlė.
Pretekstas skandalui buvo klebono raštiškas prašymas aukoti bažnyčios remontui pinigų. Prašymas, pasirodo, gerai motyvuotas, mandagus ir korektiškas ir juo labiau nenusikalstamas (užsienyje tai ypač priimtina), tačiau Z.Paškevičienė kažkodėl mano esant tai parapijiečių spaudimu, pažeminimu, vadina konkursu. Jei būtų organizuojamos kokios alaus gėrimo varžytuvės ar striptizo specialistų konkursas, tai turbūt „ketvirtosios valdžios“ nešokiruotų. Jei raštiškai kreipiamasi į piliečius aukoti Valdovų rūmams atstatyti, M.K.Čiurlionio namui-muziejui remontuoti ir aukotojų pavardžių nevengiama skelbti – spaudimo nėra. Tačiau – bažnyčiai?! Tai „ketvirtajai valdžiai“ – skandalas. Skandalas ir tai, kad klebonas nepakluso „ketvirtajai“ ir atsisakė fotografuotis, nenorėjo kalbėtis (tačiau kalbėjo), o, išlydėdamas korespondentę, „paliko ją vieną tamsiame koridoriuje, kur kieme laukė palaidas šuo“. Kaip pateko nekviestoji pro palaidą šunį tamsiu koridoriumi pas kleboną, neparašė.
Tenka stebėtis korespondentės atkaklumu neatsiklausus fotografuoti kleboną bažnyčioje šv. Mišių metu, jei jau namuose fotografuotis nesutiko (įžūlumas!). Galėtume tarti, kad korespondentė nežino, jog bažnyčioje kita, o ne „ketvirtoji valdžia“, ir elgtis reikia pagal klebono nustatytą tvarką. Žinant, kad klebonas nesutiko būti fotografuojamas namuose, panašu, kad korespondentė specialiai bažnyčioje skandalą provokavo. Pasirodo, ir antroji korespondentė buvo, ir policija netoliese. Koks sutapimas!(?)
Z.Paškevičienė rašo, kad nuo kunigo nukentėjo Kauno ir Anykščių žurnalistai. Už ką? Gal kunigas, gavęs į vieną skruostą, neatsuko antrojo? Nedora, žurnalistų įžeidimas!
Vienas kunigas pasakojo, kad, nuo smurtautojo gavęs smūgį į skruostą, atsuko ir antrąjį. Tačiau gavęs ir į tą. Kadangi Evangelijoje neparašyta, ką tokiu atveju daryti, sudavęs smurtautojui taip, kad tas sveiką protą atgavo ir nebesmurtavo. Ar jūs, ponai-draugai žurnalistai, nesate tokie smurtautojai, kad kunigai su jumis nebenori bendrauti?
Kun. A.Keinos dvasingų, patriotiškų, pilietiškų pamokslų važiuodavau klausytis į Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią Vilniuje, nors priklausau kitai parapijai. Žinau, kad ir kitose parapijose jis klausytoją patraukdavo, ne tik Dievo Žodį skelbia, bet jį pasaulietiškam gyvenimui pritaiko, moralios politikos skatina laikytis, moko Dievą, artimą ir tėvynę mylėti. Šitai labiausiai ir nepatinka valdžioms, ypač „ketvirtajai“, todėl pastaroji pro palaidus šunis tamsiais koridoriais veržiasi pas kleboną, kad tik kokią priekabę rastų. Ką jau bekalbėti, jei dar yra suinteresuotumas kunigui būstą atimti.
Kaip buvo, taip ir tebėra: išpuoliai prieš Bažnyčią tęsiasi. Tačiau taip nebeturi būti. Kai Bažnyčios hierarchai, dvasininkai ir pasauliečiai suvoks romumo ribas ir liausis gręžioję skruostus smurtautojų smūgiams, purvasklaidai neliks vietos. Kun. A.Keinos pavyzdys – gerbtinas ir sveikintinas.

Algimantas ZOLUBAS
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"