Atnaujintas 2003 m. balandžio 4 d.
Nr.27
(1131)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Aktualijos
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Provincija
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Laimingas tas, kuris laimę neša kitiems“

1990 metais su Felicita Paryžiuje
Su Šventuoju Tėvu Vilniaus Arkikatedroje 1993 metais
JAV eksprezidento Ronaldo Reigano (kairėje) priimamajame Los Andžele su Angele Nelsiene 1990 m. vasario 27 d.

Žinoma kovotoja dėl Lietuvos laisvės, dėl Bažnyčios, tikinčiųjų ir visų žmonių teisių Nijolė Sadūnaitė yra Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos vienuolė. “Ankstyvoje jaunystėje ji buvo labai gabi sportininkė. Turėjo daug privalumų patekti į Kauno kūno kultūros institutą. Tačiau netikėtai ji pasirinko vienuolės gyvenimą. Tokia Dievo valia ir ji dėl to labai laiminga. Savo asmeniniu pavyzdžiu ji sugriovė pasenusią pažiūrą apie vienuolynus, kurie neva atsiriboję nuo pasaulio” (Vytautas Skuodis).
Apie Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregaciją, vienuolinį pašaukimą, laimę ir politiką s. Nijolę Sadūnaitę kalbina Elona GUBAVIČIŪTĖ.

Neseniai Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija atšventė savo jubiliejų. Gal galėtumėte papasakoti apie šios vienuolijos įsteigimą?
Kongregaciją įsteigė Palaimintasis tėvas Honoratas Kozminskis, OFM Cap. Jis buvo žmogus, sugebantis skaityti “laiko ženklus” ir pagal juos formuoti savo veiklą. Būdamas patyręs dvasios vadas, tėvas Honoratas gerai suprato vienuoliniam gyvenimui gresiantį pavojų. Jis matė, kad daug mergaičių trokšta sekti Kristų, o taip pat šiame gyvenime įžvelgė didelę jėgą, galinčią pakeisti visuomenės veidą. Tėvo Honorato idėją steigti slaptas vienuolines bendruomenes patvirtino Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Getšvalde 1877 m. birželio 27 – rugsėjo 16 d.
Sužinoję apie apsireiškimus, žmonės plūdo į Getšvaldą. Bet tėvas Honoratas negalėjo pats ten nuvykti, todėl pasiuntė artimiausią savo bendradarbę s. Elzbietą Stummer ir būsimąją Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacijos vyresniąją Motiną Rozaliją Šumską, kad jos per regėtojus paklaustų Švč. Mergelę Mariją, ar ji pritaria slaptos, nenešiojančios abitų, kongregacijos steigimui. Paklausta Švč. Mergelė nusišypsojo ir pritardama palenkė galvą. Po metų, t.y. 1878–aisiais, per šv. Pranciškaus atlaidus tėvas Honoratas įsteigė Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregaciją. Vėliau tėvas Honoratas sakydavo, kad ne jis, bet Švč. Mergelė yra šios kongregacijos įsteigėja.
Pirmosios seserys, gavusios Dievo Motinos palaiminimą, ir vis gausiau prisijungiančios naujos narės siekė vykdyti jos pavedimus, itin karštai meldėsi ir sekė jos darbštų bei paslėptą gyvenimą; savo žodžiu bei pavyzdžiu kvietė žmones atsiversti, ypač blaivumui ir rožinio kalbėjimui. Seserys niekad nenešiojo vienuolių drabužių, tai sudarė geresnes sąlygas apaštalauti. Dažnai aplinkiniai net neįtarė, kad jos yra vienuolės. “Slaptumas slėpė savyje galimybę pasauliui atskleisti „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1,15) per gilaus nuolankumo pamatą” (1881 metų konstitucija).
Kongregacija gana sparčiai plėtėsi – 1907 metais ji jau turėjo 10 provincijų su 4 357 seserimis. 1937 metais Apaštalų Sostas kongregaciją patvirtino laikinai, o 1949 metais popiežius Pijus XII – galutinai.
Kada Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija įsikūrė Lietuvoje? Kokiose srityse jos dirbo?
Lietuvoje ši kongregacija įsikūrė 1893 metais, todėl jau 1897-aisiais buvo susirūpinta steigti atskirą provinciją. 1921 metais kongregacijos Generalinė taryba oficialiai kreipėsi į Vatikaną, prašydama leisti įsteigti Lietuvos provinciją ir noviciatą. 1923 m. kovo 28 d. Šventoji vienuolių kongregacija šį prašymą patenkino.
Lietuvos Švč. M.Marijos seserys tarnaitės, nenorėdamos atkreipti į save dėmesį, neužsivilko vienuoliškų abitų, o tyliai ir pasiaukojančiai darbavosi, pasivadinusios “Lietuvos švietimo draugija”.
Tuo metu Lietuvai labai reikėjo jaunimo auklėtojų, kurie dirbtų mokyklose ir vaikų darželiuose. Kadangi šis poreikis atitiko Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių konstituciją, Lietuvos švietimo draugija ėmėsi darbo. Šios draugijos vardu veikė Panevėžio vidurinė mergaičių amatų ruošos mokykla, kuri buvo pripažinta pavyzdine tarp to profilio mokyklų. Rokiškyje, Tauragėje, Adakave veikė dvimetės mergaičių mokyklos. Taip pat Panevėžyje, Tauragėje ir Palangoje veikė vaikų lopšeliai–darželiai. Lietuvos Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserims tarnaitėms darbas su vargšais taip pat nebuvo svetimas. Jos išlaikė Panevėžio, Adakavo, Girėnų, Tauragės bei Palangos vaikų prieglaudas su lopšeliais–darželiais ir pradinėmis mokyklomis. Taip pat turėjo namus, į kuriuos buvo priimamos moterys, neturinčios duonos kąsnio, suvedžiotos, nuskriaustos, sergančios. Vienuolijai dar priklausė net du ūkiai, kurių produkcija naudojosi Panevėžio centriniai namai. Jokia kita Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija tuo metu neturėjo tiek daug mokyklų, prieglaudų, tokių globos namų. Kai kurias šias įstaigas padėjo išlaikyti šv. Vincento Pauliečio, Katalikių moterų ir kitos draugijos. Likusias seserys išlaikė pačios, jose labai sunkiai dirbdamos.
Sekdamos šv.Pranciškaus pavyzdžiu Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserys tarnaitės gyveno labai neturtingai, jos nebijojo sunkumų ir nepriteklių. Vyskupai Kazimieras Paltarokas ir Justinas Staugaitis labai vertino seserų neturto meilę ir pranciškonišką paprastumą. Tėvai kapucinai ir jėzuitai taip pat pastebėdavo šį jų bruožą ir patardavo merginoms stoti į šią vienuoliją, nepaisant to, kad ji slapta ir nežinoma. Galbūt dėl mano paminėtų bruožų Lietuvos Švč.Nekaltosios Mergelės Marijos seserys tarnaitės turėjo labai daug pašaukimų, daugiau negu kitos viešosios vienuolijos.
Kiek jums buvo metų, kai įstojote į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregaciją? Kaip tai atsitiko?
Į kongregaciją įstojau būdama 18 metų. Už tai, kad supratau savo pašaukimą ankstyvoje jaunystėje, esu labai dėkinga ir vyskupui tremtiniui Julijonui Steponavičiui, kunigams ir Bronytei Kibickaitei. Mudvi abi Anykščiuose gyvenome tame pačiame name ir mokėmės vienoje mokykloje. Tik aš gyvenau su tėveliais, o ji buvo atvažiavusi pas brolį.
1956 m. liepos 26 d. vyko didieji Šv. Onos atlaidai Anykščių bažnyčioje. Sutvirtinimo sakramentą teikė naujai įšventintas vyskupas J. Steponavičius. Bronytė pasirengė Sutvirtinimui ir paprašė manęs būti jos sutvirtinimo motina. Žinoma, sutikau. Vyskupas labai vaizdžiai paaiškino, kad sutvirtinamieji turi trokšti Šv. Dvasios dovanų ir malonių, nes jei šie tik abejingai žiovaus, tai nieko ir negaus. Mane dar 1945 metais sutvirtino vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius, kuris išgelbėjo mūsų šeimą nuo išvežimo į Sibirą. Man tada dar buvo šešeri ir labiau rūpėjo mergaičių suknelės, batukai nei Šv. Dvasios dovanos. Todėl tada Anykščių sausakimšoje bažnyčioje, būdama 18 metų, labai susirūpinau ir paprašiau Bronytės, kad ši man duotų pusę Šv. Dvasios dovanų, nes man jų labai trūksta. Bronytė buvo keleriais metais už mane vyresnė, labai geros širdies, religingai išauklėta. Ji man ir atsakė: “Pasiimk, jei tau labai reikia”. Tuoj po Sutvirtinimo sakramento abi jautėmės kaip apsvaigusios, pajutome vidinį perversmą, aiškų gyvenimo tikslo supratimą ir didelį džiaugsmą. Sunku net apsakyti – tikra Dievo dovana. Tai buvo džiaugsmingiausia gyvenimo diena! Iki vėlyvo vakaro vaikščiojome po Anykščių šilelį ir mąstėme. Aš labai gerbiau vienuoles, kunigus, kiekvieną sekmadienį ėjau į bažnyčią, gyvenau tvirtai tikinčių tėvų šeimoje, skaičiau daug religinių knygų, savo protu tikėjau Dievo buvimu, tačiau vienuolynas man iki tol buvo baisiau už kalėjimą.
Parėjau tada namo vėlai vakare ir pasakiau mamai, kad noriu į vienuolyną. Ji pamanė, kad aš sugalvojau naują išdaigą, nes buvau tikra išdykėlė: mėgau laipioti po medžius, stogus, o ir mano draugijoje buvo daugiausia berniukai. Ji niekaip negalėjo suprasti tokio staigaus mano pasikeitimo, todėl mane subarė, kad iš tokių dalykų nesišaipyčiau. Mama pasiūlė pirmiausia mokytis, nes turėjau galimybę stoti į Kūno kultūros institutą – būti mokytoja ar trenere, o tai grėsė išsižadėti religinės praktikos, veidmainiauti žmonėms, nes sovietinės okupacijos laikais mokytojai privalėjo būti ateistai. Tai nebuvo mano kelias. Verčiau aš būčiau dirbusi valytoja, bet laisvai lankiusi bažnyčią.
Prisimenu, buvo liepos pabaigos šiokiadienis, labai šilta. Po šv. Mišių mama mane pirmą kartą nusivedė pas seseles. Ant Šventosios upės kranto, jų vasarinėje virtuvėlėje, mes gėrėme arbatą, šnekėjomės, ir aš pasijutau kaip namuose. Pasakiau mamai, kad ji eitų namo, o aš pasiliksiu. Vėliau sužinojau, kad išeidama mama pašnibždėjo vienuolyno vyresniajai, kad iš manęs nebus jokia vienuolė, nes esu “gyvas sidabras” ir ilgiau kaip dviejų mėnesių aš čia neišbūsiu, nes mano galvoje - vėjai laukuose. Mama tikėjosi, gal kiek surimtėsiu. Be abejo, mama labai gerbė mano pasirinkimą, tačiau bijojo, kad tai nebūtų lengvabūdiškas žaidimas.
Dabar labai gerai suprantu, kad pasirinkimo negali būti, tai yra tik pašaukimas. Tai didžiulė Dievo dovana, kurios dėka žmogus įgauna supratimą. Jei nebūčiau pajutusi pašaukimo, mane į vienuolyną nenuvežtų nė devyniais traktoriais. Kiekvienas žmogus turi potraukį. Juk negali menininkas būti statybininku, o medikas – inžinieriumi. Tačiau nusivylimų gali būti, nes per nusivylimus Viešpats atveria patį pašaukimą.
Todėl ir stojant į vienuolyną, iš karto nė vienos nepriima. Susipažinimui, vadinamajai aspirantūrai, yra skiriama pusę metų. Po to dveji metai noviciato. Ir dar dveji metai apsispręsti. Juk, jei žmogus išgyvena, kankinasi, nevalgo – tai jis ne savo vietoje. Jam laisvai leidžiama apsispręsti. O jei jaučiasi gerai, iš pradžių duoda įžadus metams. Svarbu, kad žmogus atitiktų savo širdies poreikį. Tas pats ir šeimoje – be pašaukimo ji nebus laiminga. Kankinsis ir pats žmogus, ir šalia jo esantieji.
Visiems gerai žinomos jūsų kančios už tikėjimą ir Lietuvos laisvę. Jus KBG tardė, kalino, trėmė ir kitokiais būdais persekiojo. O šiandien Lietuvos žmonėms nesvetimi nei žudymai, nei sukčiavimai, nei savižudybės ir t.t. Ar ne skaudu matant tokią Lietuvą?
Be abejo, labai skaudu. Bet aš tai priimu visiškai ramiai, nes suprantu, kodėl šitaip yra. Tai žiauraus fizinio ir dvasinio genocido pasekmės. Svarbiausia, Lietuvos protai – inteligentai išvežti, marinti, kankinti lageriuose. O kiek tūkstančių jaunų, išsilavinusių vyrų sušaudyta! Tai trečdalis fiziškai sunaikintos tautos. Negana to, ištremtieji, atlaikę Sibiro kančias, nebuvo priimti į Lietuvą. Juos priglaudė Latvija ir Estija, o Lietuvos sovietinė valdžia, vadovaujama A. Sniečkaus, jų neįsileido. Dėl šios priežasties ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas dirbo buhalteriu Latvijoje.
Sunaikinus šviesiausius žmones, toliau buvo vykdomas dvasinis genocidas. Tėvai bijojo savo vaikams aiškinti tikėjimo tiesas, kad šie kur nors neprasitartų. Tuo būdu žmonės prarado dvasinį ryšį su Dievu. Aiškų rezultatą turime dabar: kiek nedaug žmonių sekmadieniais eina į bažnyčią, jie verčiau pasirenka sodą, kurortą, kaimą ar sėdi prie televizoriaus. Dabartinė karta tiesiog nesuvokia, nevertina, nes patys negavo. Ką vaikystėje gauna mažas vaikelis, tą jis turi visą gyvenimą. Mokslininkai yra nustatę, kad vaikas yra pats imliausias ir jautriausias iki ketverių metukų. Mums atrodo, kad jis mažai ką supranta, tačiau jo sąmonė užfiksuoja viską, ką jis mato ir girdi. Paaugusiam žmogui įtaką daro aplinka, draugai, jis gali pasikeisti. Bet tas “kirminėlis” lieka, jis anksčiau ar vėliau išlenda. Žmogus vėl ištiesia rankas į Viešpatį.
Nepriklausomoje Lietuvoje beveik kiekvieną savaitę girdime, kaip girtaujantys tėvai nesirūpina savo vaikais. Tai dėl to, kad buvo sąmoningai girdoma ir luošinama tauta. Prisimenate, kai sovietiniais laikais kaime be butelio niekas vienišai moteriai neatveždavo šieno, malkų ir kt.? O nuolat geriant, nors ir nepasigeriant, organizmas nuo alkoholio greitai neišsivalo. Jei kas savaitę geriama, nejučia galima tapti alkoholiku. Manau, kad girti tėvai, kankinantys savo vaikus, yra sovietinių okupantų aukos. Jų kaltinti negalima.
Bet juk ir dabar vykdomas aiškus tautos genocidas. Ar tai yra normalu, kai vargšas gydytojas, studijavęs dvylika metų, gauna tik 600 litų, o prokuratūroje atlyginimai skaičiuojami tūkstančiais? Nejaugi teisininkai yra tiek geresni ir geriau dirba? Kaip tas gydytojas gali išgyventi ir dar padėti žmogui?
Žmones kankina dar ir didžiulė spraga vaistų kompensavime. Labai skaudu, kad vėžiu sergantiems žmoniems vaistų nebekompensuoja. Šie žmonės palikti likimo valiai – visuomenei nebereikalingi. Arba jiems po sunkių operacijų gydytojai priversti išrašyti pigius, mažai padedančius vaistus. Turtingas žmogus gali nusipirkti pats, o ką turi daryti tas, kuris gauna vos 300 litų? O kiek daug tokių žmonių yra!
Kas vadovauja mums? Tie patys, kurie vadovavo esant sovietinei valdžiai. Sovietų valdžia išmokė žmones veidmainiauti, “keisti kailį”, lengvai prisitaikyti. Dėl visų šitų priežasčių ir yra liūdniausia.
Pažiūrėjus į jus, atrodote labai laiminga moteris, nors gyvenimas jūsų toli gražu nelepino. Gal galėtumėte pasakyti, kaip tapti laimingu žmogumi?
Laimingas yra tas, kuris laimę neša kitiems. Aplinkui yra labai daug nelaimingų žmonių, todėl, kad mes esame dideli egoistai. Dar senovėje lietuviai yra sukūrę labai gražų posmelį: “Jeigu nori būt laimingas, laimę nešk kitiems, nes tada ji paslaptingai grįžta jums patiems”. Duodantis žmogus gauna šimteriopai. Duoti yra žymiai didesnis džiaugsmas, nei imti. Kad tai žmogus suvoktų, jam turi būti skiepijama nuo mažų dienų. Prisimenu, kaip mama mus, vaikus, dažnai mokydavo pagelbėti sunkų ryšulį nešančiam senam žmogui. Vėliau tai tapo įpročiu.
Kartą kun. J. Zdebskis yra labai gražiai pasakęs, kad “atgaila yra džiaugsmo šaltinis”. Žmogus, neturintis atgailos džiaugsmo, yra nelaimingas, todėl jis leidžia sau viską. Jam reikia vis daugiau alkoholio, įvairių narkotikų, beprasmių renginių ir t. t. Atgaila nėra savęs kankinimas, bet tai gyvenimas pagal Kristaus mokslą, gėrio nešimas kitam, kuris vėliau tau pačiam grįžta. Be abejo, daryti gera kitam ne visada lengva, dažnai reikia nugalėti pačiam save. Juk daug maloniau rytą ilgiau padrybsoti lovoje, nei atsikelti ir aplankyti ligonį. Tačiau nugalėti savo egoizmą ir yra pats didžiausias džiaugsmas.

Asmeninio archyvo nuotraukos

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija