Atnaujintas 2003 m. balandžio 9 d.
Nr.28
(1132)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Rinka
Darbai
Kultūra
Žvilgsnis
Mintys
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kaip atrodytų reformuotos lietuvių moterų pavardės?

Spaudoje atsiranda siūlymų, kad reikėtų reformuoti lietuvių moterų pavardes. Yra net nuskriaustųjų, kurias dabartinė pavardžių forma pradėjo… diskriminuoti. Tik ta diskriminacija dirbtinai atrodo, nes ištekėjusią moterį, priėmusią vyro pavardę, staiga ėmė diskriminuoti… mergautinė pavardė. Tikrai keista! Moteriškų pavardžių pritaikymo prie europinių standartų tema jau nemažai rašyta. Jeigu kuriai nors tautietei asmeniškai reikalinga tokia reforma, norėčiau paaiškinti, kaip ji galėtų atrodyti.
Lietuvių moterų pavardžių yra dvi grupės: ištekėjusių moterų pavardės turi priesagą –ienė, -uvienė, o netekėjusių – priesagas –aitė, –ytė, -utė. Jeigu jas mėgintume sueuropinti, pirmiausia turėtume atsižvelgti į tai, kad moteriškos pavardės neprarastų moteriškos giminės kategorijos, ir neprieštarautų lietuvių kalbos normoms. Jau atsiranda toks netinkamas moters pavardės sueuropintas variantas su galūne –is, kai pavardė praranda moterišką giminę ir tampa vyriškos giminės – vyriška pavarde, todėl, norint neprarasti giminės kategorijos, yra išeitis iš vyriškos pavardės su galūne –as, –is moterų pavardes daryti su galūnėmis –a ir –ė. Bet pažiūrėkime, kas atsitiks, kai pradėsime keisti iš kartos į kartą perduodamą lietuvių moterų pavardžių vartojimo tradiciją. Ji išskiria mūsų moterų pavardes iš kitų pasaulio tautų moterų pavardžių. Tad ar būtina ir įdomu prarasti savitumą – niveliuotis?!
Pirmiausia pamėginkime pakeisti iš laukinių gyvūnų pavadinimų kilusias pavardes, neturinčias priesagų. Tad, pridėjus galūnę –ė, išeitų: Vilkė, Meškė, Kiškė, Lapė, Briedė, Taurė. Šiuo atveju moterų pavardės sutaptų su laukinių gyvūnų patelių pavadinimais. Kažin ar atsirastų moteris, kuri tokios pavardės norėtų? Ieškant išeities, galūnėje būtų galima vartoti balsę –a, bet pavardės įgautų labai ryškų humoristinį atspalvį: Kiška, Brieda, Lapa.
Užsienyje lietuvių moterų pavardės su galūnėmis –ė užrašomos su –e, nes didžiosios Europos kalbos balsės ė neturi, todėl pavardės yra iškraipomos (taip jau atsitinka ir Lietuvoje gaunant bankų korteles). Dėl to kai kurios pavardės su galūne –e bus panašios į prancūzų, o su galūne –ė – į latvių, pvz., Maldone (=Maldonė), Valione (=Valionė).
Prie pavardės su priesaga –in- pridėjus moterišką galūnę –ė, ji dažniausiai bus humoristinė: Šiaudinė (iš Šiaudinis), Gelžinė (iš Gelžinis), Raginė (iš Raginis).
Pažiūrėkime, kas bus, jei, darydami lietuvių moterų pavardę, galūnę –ė pridėsime prie vyriškos pavardės su priesaga –aitis: Vilkaitis = Vilkaitė, Jonaitis = Jonaitė, Petraitis = Petraitė, Jurgaitis = Jurgaitė. Vėl keblumas, nes keistai atrodys sutrumpinta ištekėjusios moters pavardė su priesaga –aitė (priešprieša buvusiai tradicijai).
O štai kaip atrodys moterų pavardės su nelietuviškomis priesagomis –insk, unsk, ick, uck, -uk-, -ov-, padarytos su galūne -a: Kaminska (buvusi Kaminskienė), Vairunska (buvusi Vairunskienė), Trumpicka (buvusi Trumpickienė), Valucka (buvusi Valuckienė), Rožuka (buvusi Rožukienė), Vetrova (buvusi Vetrovienė). Kažin ar daugelis moterų norėtų aiškiai nelietuviškos pavardės be priesagos –ienė.
Gana neįprastai atrodytų moterų pavardės su priesaga –ūn-, -ėn-: Valkūna (iš Valkūno), Bražėna (iš Bražėno).
Kebliausia būtų sueuropinti moterų pavardes su priesagomis -uv-, -ien-, -ut-, padarytas iš vyriškos dviskiemenės pavardės su galūne –us, pvz.: Kačkuvė ar Kačkė (iš Kačkus), Liutkuvė ar Liutkė (iš Liutkus), Vaičkuvė (Vaitkuvė) ar Vaičkė (iš Vaičkus (Vaitkus). Dažna tokia naujoviška pavardė akivaizdžiai turėtų humoristinį atspalvį.
Jeigu atsiranda moterų, nepatenkintų savo pavardėmis, jos tos problemos neturėtų kelti kaip būdingos visai tautai. Dar keisčiau, kai tokios asmeninės problemos sprendimo ieškoma Europos teismuose. Bet juk tai elementariausias ne tik savęs, bet ir savo gimtojo krašto ir jo tradicijų negerbimas! Iš kur toks bestuburis vergės požiūris ir menkinimas visko, kas yra savita ir sava? Be abejo, kažkam prireikė naujos maišaties – lietuvių moterų pavardžių visuotinio standartinimo ir lietuvių kalbos sistemos ardymo!

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ
Vilnius

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija