Atnaujintas 2003 m. balandžio 9 d.
Nr.28
(1132)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Aktualijos
Rinka
Darbai
Kultūra
Žvilgsnis
Mintys
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Ieškant ateities politikoje

Nešvarus verslas?

Lietuvoje politika stipriai veikia daugelį piliečių. Ypač tuos, kurie, be ypatingo sugebėjimo, politiką, kaip nesunkiai pelnomą duoną, pasirinko pagrindiniu užsiėmimu. Ji veikia, žinoma, ir tuos, kurie yra verčiami su ja palaikyti ryšius. Juk gauti padoresnę tarnybą ar darbą yra politika. Geresnis sklypas Vilniuje ar Kaune už žemoką kainą taip pat įsigyjamas politikuojant. Net ir didesni kyšiai būna politikos įtakoje. Tačiau ji, politika, kartais virsta žarijomis, stumdomomis nuogomis rankomis, nes žarsteklius susiranda tik gabiausieji ir sumaniausieji. Kiti nusisvilina pirštus.
Moksliškai apibūdinta politika - valstybės tvarkymo teorija ir praktika - sudaro ramų, nekaltą įspūdį kaip, pavyzdžiui matematika ar medicina. Tačiau savo nekaltumo politika nė viename krašte nėra visiškai išlaikiusi. Kur vyrauja diktatoriai, ten jos vardu laisvai gali siausti įvairios niekšybės. Demokratijos kraštuose, net subrendusios demokratijos, taip pat reikia atidžiai budėti, kad politikos iš kelio neišvestų pseudopolitikai. Niekingų veiksmų, vykdomų už nepermatomos politikos skraistės, pasitaiko Anglijoje, Prancūzijoje, JAV ir kituose senos demokratijos kraštuose. Tačiau ten jie dažnokai lieka pastebėti ir „atlyginti“. Dėl šių ydų politika kai kada laikoma „nešvariu verslu“ ir nepribrendusiose šalyse net dori politikai pagarbos nesusilaukia. Tik išrinkti aukštoms pareigoms jie pajaučia savo reikšmę, nors ir tada, juos gerbiant, yra daug veidmainiškumo.

Gražios ir negražios žinios

Lietuva, demokratinė respublika, šiandien dar keliauja siūbuojančiais tiltais. Normalioje demokratinėje aplinkoje negali būti tiek moralinių ir materialinių apgavysčių, vykdomų politikos vardu, kiek jų yra Lietuvoje. Kyšiai, reketas, vagystės, nužudymai, savižudybės, apiplėšimai nekuria normalaus gyvenimo įvaizdžio. Tinkamai nedirba teisėsauga, blogai veikia Lietuvos teismai, iki įsisenėjimo tyčia vilkindami kai kurias bylas. Oficialiai krašto administraciją vadiname demokratine, bet iš tikrųjų ji yra „agurkinių“ ar kitokių „daržovinių“ bei pramoninių turtuolių diktatūra.
Atrodo, kad ir žmonės yra pasimetę. Pusė jų nežino, ko nori. Blaškosi užsienyje, vieni ten ramiai dirba, bandydami Lietuvon grįžę geriau įsikurti, kiti, deja, plėšikaudami bei finansinėmis machinacijomis laužydami tų šalių įstatymus, eina parazitiniu gyvenimo keliu ir net didžiuojasi kenkdami visuomenei. Tiek daug dykaduonių ir visuomenės atmatų, kurių valstybės teisėsauga nepajėgia išvalyti, nėra nė vienoje žinomesnėje Europos demokratijoje. Tik iš Sovietų Sąjungos atskilusiuose kraštuose vyrauja netvarka ir skurdas. Todėl į tas šalis žiūrima iš aukšto bei su pasigailėjimu ir pasibaisėjimu.
Kovo 11 dieną nustebino CNN pranešimas JAV televizijos žiniose: „Šiandien sukanka trylika metų, kai Lietuva pirmoji paliko Sovietų Sąjungą“. Pranešimu didžiavausi. Tačiau prisiminiau kitą, prieš savaitę girdėtą, žinią: „Vašingtono valstijoje suimta dešimt finansinių aferistų, daugiausia Lietuvos piliečių“. O štai dabar vėl nauja žinia: Milane lietuviai apgaudinėjo prestižinius madų salonus. Pasaulis lietuviams apgavikams gerai pažįstamas…

Atsakomybės jausmas tėvynei ir tautai

Penkerius metus prezidentas Valdas Adamkus bandė vesti šalį iš klampių durpynų į sausesnes lankas. Šioje srityje jis pasiekė mažokai. Praraja tarp skurstančių ir kapitalistų, daugiausia politikos pagamintų, nesumažėjo. Kosmopolitizmo piršimas, tautiškumo ir patriotizmo ignoravimas sumažino tautos savigarbą. Nesvarbu, jei kas vagia, sukčiauja, apgaudinėja. Jis mat eina savo keliu, yra kosmopolitas. Juk tautos ryšiai, panašūs į šeimos ryšius, nesaisto. Nesvarbus buvo ir auklėjimas mokyklose, nes elgesio normos būdavo iš gatvės. Moralę kiekvienas pats sau pasirinkdavo.
Ar tai yra buvusio krašto vadovo V.Adamkaus palikimas? Ar tik jo vieno? Tai ne asmeniška žymė. Tai tik jo prezidentavimą atlydėjęs pėdsakas, kaip liks ir gerieji ženklai, pakvietimai į NATO ir ES. Kartu su juo šias blogas ir geras žymes kūrė Seimas, Vyriausybė, visa administracija ir visuomenė. Kiek lėmė V.Adamkaus dėmesys ir pastangos, kiek dėmesio ir pastangų stigo?
Šiose kalbose apie ydas buvo pamiršti dorieji gyventojai. Suprantame, kad jų yra daug, daug daugiau nei tų, kurie kuria blogą Lietuvos bei lietuvių įvaizdį. Dori valstybės žmonės neturi būti pamiršti. Bet pilietinis ir tautinis sveikatingumas yra būtinybė, o ne nuopelnas. Niekas medalių neskirsto už tai, kad žmonės yra normalūs.
Naujasis Prezidentas prieš savo išrinkimą daug prižadėjo ir - labai džiugu - tų pažadų neišsigynė. Inauguracijos kalbose jis pabrėžė „atsakomybės jausmą tėvynei ir tautai, pagarbą ir dėkingumą visiems, kurių meile, auka ir darbu yra gyva Lietuva“. Jis ragino vadovus „tapti veiksminga atspara dorovinio nihilizmo propagandai, kuri agresyviai braunasi į mūsų gyvenimą ir žaloja jaunimą“.
Tai ko daugiau reikia? Priešrinkiminiuose pažaduose Rolandas Paksas taip pat sakė panaikinsiąs skurdą, Lietuvoje atstatysiąs tvarką. O inauguracijos kalbose savo pažadų nekeičia. Jaunas, energingas Lietuvos Prezidentas mato,ko Lietuvai stinga, tiesiu žodžiu ryžtasi to siekti ir pasiekti.
Ar nustebs pasaulis Lietuvos laimėjimais? Tegul prezidentas R.Paksas dirba, aukojasi, tegul buria, o mes stebėsime ir už laimėjimus entuziastingai sveikinsime bei žiūrėsime, kurie pažadai jau tesėti, kurie dar laukia dėmesio. (Visas priešrinkiminių pažadų sąrašas yra paskelbtas „Tėviškės žiburiuose“, 2003 03 11.)

Vytautas Volertas
Delran, JAV

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija