Kas pavogta negrąžinama
Rusijoje buvo sukeltas didžiulis
triukšmas, paskelbus, jog Kultūros ministerija ketina perduoti
Vokietijai 352 piešinius ir du paveikslus, Antrojo pasaulinio
karo metu pagrobtus iš Brėmeno Kunsthalės muziejaus. Rusijoje
ši vertinga meno kūrinių kolekcija yra vadinama Baldino kolekcija.
Viktoras Baldinas buvo sovietinės armijos kapitonas, vadovavęs
specialiam būriui grobiant ir išvežant į Sovietų Sąjungą vertingiausias
meno vertybes. Tarp šios V.Baldino kolekcijos kūrinių, kurie dabar
saugomi Sankt Peterburgo Ermitaže, yra tokių garsių dailininkų
kaip Rembranto, Ticiano, Diurerio, Van Gogo bei kitų piešinių.
Rusijos kultūros ministerijos atstovai buvo paskelbę, jog ši kolekcija
bus nemokamai grąžinta Vokietijai kovo pabaigoje. Kai kurie Rusijos
politikai, išgirdę tokią žinią, puolė vos ne į isteriją. Pirmasis
pakilo į ataką Valstybės Dūmos deputatas, SSRS liaudies artistas,
buvęs kultūros ministras Nikolajus Gubenka. Jis išrėžė kalbą Valstybės
Dūmoje, pareiškęs, kad nėra jokio juridinio pagrindo grąžinti
kolekciją. Nors Vokietija ir nepripažįsta mūsų įstatymų dėl meno
vertybių perdavimo, bet man absoliučiai nerūpi, ką galvoja apie
tai valstybė, kuri prieš 60 metų atėjo į Rusiją ne rugiagėlių
rinkti.
Beje, pernai Valstybės Dūma priėmė specialų įstatymą perduoti
Vokietijai nepaprasto grožio vitražus iš garsiosios Marienkirche
bažnyčios. Už grąžintus vitražus Vokietija apsiėmė restauruoti
unikalias freskas vienoje Volchovo cerkvių. O kompanija Ruhrgas
skirti pusantro milijono dolerių vėl iš naujo kuriamam garsiajam
Gintaro kambariui Sankt Peterburge.
Taigi labai vertingos kolekcijos nuspręsta negrąžinti. Garsiųjų
meno vertybių aukcionų Kristi ir Sotby specialistai kolekciją
vertina dviem milijardais dolerių.
Tai tik vienas epizodas, rodantis, jog Rusija mažai kuo pasikeitė.
Kas pagrobta, tas tampa šventa nuosavybe. Vokietijos apiplėšimas
prasidėjo vos tik sovietų armija įsiveržė į Rytprūsius. Iš Kenigsbergo
krašto buvo gabenama viskas, pradedant žmonėmis. Pirmojo Baltarusijos
fronto NKVD įgaliotinis Zaleninas savo viršininkams Maskvoje raportavo,
jog po Kenigsbergo užėmimo mieste buvo 100 tūkst. vietinių gyventojų.
Jau po kelių dienų skubiai įrengtoje koncentracijos stovykloje
atsidūrė daugiau kaip 60 tūkst. žmonių. Iš jų apie du tūkstančiai
buvo bemat sušaudyti. Karinė valdžia grūdo tūkstančius žmonių
į gyvulinius vagonus ir gabeno į Sibirą, Vidurinę Aziją. Griebtasi
demontuoti ir išvežti materialines vertybes. Pirmiausia išvežti
gamyklų ir fabrikų įrengimai. Tik vargu ar Rusija iš jų turėjo
kokios nors naudos. Stakles, agregatus ardė nemokšiškai. Jeigu
jie netilpo per duris ar langus arba durys buvo tolėliau, kitame
įmonės korpuso gale dėjo sprogmenis, vertė artimesnes sienas,
įrengimus gabeno į kiemą ir vežė į geležinkelio stotį. Jau Lietuvoje
raudonarmiečiai geležinkelio stotyse pardavinėjo vežamą techniką.
Turėjo būti stebuklas, jeigu tokią gamybos liniją dar buvo galima
sumontuoti. O kad ja dar būtų įmanoma gaminti ir produkciją, neįsivaizduojama.
Per patį trumpiausią laikotarpį Rytprūsiai, buvęs prieškario Vokietijos
žemės ūkio produktų aruodas, buvo visiškai nusiaubti ir apiplėšti.
Maisto atsargos išvežtos, gyvuliai bandomis išvaryti į rytus.
Iš NKVD veikėjų ataskaitų matyti, kad vien 1945 metais į Sovietų
Sąjungos gilumą iš Rytprūsių buvo išsiųsta du milijonai tonų grūdų,
430 tūkst. tonų mėsos produktų, 390 tūkst. tonų cukraus, 988 tūkst.
tonų bulvių ir daržovių.
O dėl meno vertybių, tai daugelis jų atsidūrė ne Rusijos muziejuose,
o aukštų sovietinių karininkų, ypač NKVD bei partinių veikėjų
rankose. Juk ir tarp enkavėdistų buvo neblogai meną išmanančių
žmonių. Dar prieš Atgimimą teko lankytis vieno maskviečio bute.
Visi keturi erdvūs buto kambariai buvo nukabinėti brangiais vokiečių,
olandų, italų dailininkų paveikslais. Kai paklausiau, iš kur tokios
vertybės, maskvietis atsakė, jog tai iš senelio, kuris buvo NKVD
įgaliotiniu viename Vokietijos mieste, paveldėtas turtas.
Petras KATINAS
© 2003 "XXI amžius"